Veidai

2021.10.01 07:25

Aktorius Algirdas Latėnas prisiminė naktį, kai sužinojo netekęs brolio: vaikščiojau ir kalbėjau su juo iki ryto

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.10.01 07:25

„Taip visą mano gyvenimą – čia pat džiaugsmas, čia pat ašaros“, – prisiminęs vieno iš dvynukų mirtį LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako aktorius Algirdas Latėnas. Ir prisiminęs mylimo brolio Fausto Latėno, talentingo kompozitoriaus, netektį jis laikosi santūriai. „Jeigu darai tragediją, nepaleidi išeinančio žmogaus sielos“, – tiki jis.

Pačioje 1953 m. pradžioje, sausio 2 d., Dusetose A. Latėno mamai Valerijai netekties skausmas jau praeityje – sutuoktinis Antanas Latėnas neseniai grįžo iš tremties Sibire. Auksarankis tėtis dirbo vairuotoju, o mama, dirbanti medicinos sesele, namuose rūpinosi pirmagimiu, kuris po 3 metų motinos meile jau dalijosi su broliu Faustu.

„Mama sakė, kad nenorėjau ateiti į šitą pasaulį: plaučių liga, kosėjimai, nieko nevalgiau. Ji nežinojo, ką daryti, kol viena kaimynė patarė: nueik pas vieną raganą, už Dusetų gyvena, ji patars. Mama nuėjo ir ta ragana patarė: jei norite, kad jis išgyventų, raskite ožkos pieno. Tada tėvukai nusipirko ožką. Buvo šalta žiema, jie tą ožką kažkiek laiko net laikė kambaryje.

Su broliu – kaip visada – jaunesnis brolis trukdo. Savi draugai, savi interesai ir staiga atsiranda tas, kuris „aš irgi noriu“. Tada greitai apibėgi aplink namą, už kito pastato pasislepi ir su draugais gali pašnekėti apie savus planus. O tas žmogus ieško“, – pasakoja jis.

Tačiau kai A. Latėnas darželyje atstūmė jį pamilusią mergaitę, sulaukė rimtesnio atkirčio nei gailus brolio žvilgsnis: „Kaip visada – tie mūsų krašto poetai įsimyli ir nedrįsta, taip visam gyvenimui ir lieka ta pirmoji meilė. Čia irgi taip: graži, prieiti negali, žiūri. O mane buvo įsižiūrėjusi kita, tokia stambi mergaitė. Ji turbūt matė mano žvilgsnius į kitą ir pavydėjo, o savo meilę išreiškė taip: darželiuose būdavo čiuožynės su turėklais, buvau prie to turėklo, žiūrėjau žemyn, šnekėjau su draugais, staiga juntu, kad kojos pakyla, lekiu per turėklą ir deduosi ant nugaros. Tiesiog išmušė orą – nei įkvėpti, nei iškvėpti. Kai gavau pirmą oro gurkšnį, pamačiau tą, kuri mane įsižiūrėjusi. Ji tokia patenkinta: va tau žiūrėti ne ten, kur reikia.“

Gimę tą pačią dieną. Algirdas Latėnas dėl sūnaus netekties išgyvena ir šiandien: visą gyvenimą – čia pat džiaugsmas, čia pat ašaros

Neilgai trukus A. Latėno šeima persikėlė į Zarasus. 6-metis veržte veržėsi į pirmą klasę, nes darželį jautėsi baigęs su pagyrimu.

„Iki mokyklos man trūko kelių mėnesių, bet taip norėjau ją lankyti, kad palaukiau mokyklos direktoriaus. Pirmyn atgal vaikštau, giles renku. Tas žmogus išeina, prieina pyplys, pasisveikina, sako: norėčiau su jumis pakalbėti. Jis sutriko. „Galėtumėte mane priimti į mokyklą?“ – „Kiek tau metų?“ – „Man dabar 6-eri, bet greitai bus 7-eri.“ – „Pasitarsime su mokytojais.“ Laukiu, laukiu, jis išėjo ir sako: mes nutarėme, kad jei 7 metų nėra, negalime priimti, labai laukiame po metų. Ir nuėjo. Žiūriu, žiūriu, ašaros renkasi. Blioviau eidamas namo su tomis gilėmis rankose“, – prisiminimais dalijasi jis.

Galiausiai pradėjęs lankyti mokyklą A. Latėnas joje išmoko visko – ne tik siuvinėti kryželiu ir daryti taburetes, bet ir muštis. Mokykloje didysis gyvenimo pokštininkas – ponas atsitiktinumas – A. Latėnui vienu metu atsiuntė fizikų olimpiadą ir skaitovų konkursą. Tačiau jau nugalėjęs mokyklos ir rajono raiškiojo skaitymo meistrus jis neturėjo pasirinkimo.

„Direktorei sakau: nevažiuosiu į šituos nerimtus skaitymus. Sako: čia yra respublikinis, tave siunčia rajonas, tu turi atstovauti. Nusiuntė, apgyvendino su devintoku. Sėdime ant lovų, sako: kokią vietą nori užimti? „Kokią vietą? Čiagi konkursas. Patiks, nepatiks, ne nuo tavęs priklauso.“ – „Aš tai mažiausiai 2-ą, nes kai užimi 1-ą arba 2-ą, į konservatoriją priima be konkurso. Ten aktorius ruošia, jie daug pinigų gauna.“

Išgirdau tik, kad pinigų labai daug gauna. Sužinojau, kad yra, kur aktorius ruošia. Tai buvo 11 klasėje, kai jau suprogramuotas gyvenimas, o dabar – į priešingą pusę. Tėvams pasakiau, tai mama į ašaras. Paprašė vienintelio dalyko: jeigu įstosi ir būsi aktoriumi, tai niekada nesityčiok iš bažnyčios ir Dievo. Pažadėjau. Tėvas išlaikė, bet paskui sakė: stotum geriau į Daugpilio aviacijos mokyklą: uniforma, duoda valgyti ir tarnauji tik 25 metus, dar jaunas išeini. Galvoju: tėvukas keikdavo valdžią, o sūnų kiša į tarybinės armijos struktūras“, – pasakoja aktorius.

Taip visą mano gyvenimą – čia pat džiaugsmas, čia pat ašaros.

Pirmoji tėvystės patirtis – su liūdesio ženklu

Tad po vidurinės A. Latėnas nedvejojo – stojo ten, kur, pasak legendos, ruošia daug uždirbančius aktorius, – į Lietuvos konservatoriją. Dėl mokslų teko atsisakyti jaunystės meilės rankinio ir raudonuoti prieš draugus fizikus.

„Kai susitikdavau studijuojančius draugus, sakydavo: o, lygtys, integralai... Klausai su pavydu. Tada klausia: o kaip tau einasi? Ir gėda sakyti. Mes tuo metu buvome išėję menamų daiktų programą, perėję prie žvėrių ir gyvulių. Negi sakysi, kad lakstau ir kuo teisingiau bandau pavaizduoti šunį, mešką, katę? Integralus žmonės studijuoja! Atsakiau: gerai. „Vaidinate? Hamletai?“ – „Taip, taip, hamletai...“ – šypsosi menininkas.

1975 m. A. Latėnas baigė Lietuvos konservatoriją, o už 3 metų nusifilmavo jį išgarsinusiame Lietuvos kino studijoje kurtame filme „Riešutų duona“. Lietuviškoje „Romeo ir Džuljetos“ versijoje filmavosi ir jauna aktorė Elvyra Piškinaitė, netolimoje ateityje – Latėnienė.

„Buvo, važiuodamas po naktinio filmavimo ir pats knapsi, bet prieš moterį reikia neužmigti. Staiga pajunti galvą žmogaus, su kuriuo dirbai, ir jis dar artimesnis pasidaro. Bet tai buvo tik nuodėminga mintis. Baigėme filmą, pasukome savais keliais. Ir visiškai netyčia prie Konservatorijos beveik kaktomis susidūrėme. Ji į Konservatoriją, o aš į „Jaunimo teatrą“ ėjau. Tada baigėme repetuoti Granausko „Rožės pražydėjimas tamsoje“. Kaip tik vakare turėjo būti premjera. Keistą liūdesį Elvyroje pamačiau. „Gal vakare nori į premjerą?“ Pakviečiau ją, o po premjeros dar susitikome. Taip ir užsimezgė“, – pamena jis.

Užsimezgusi meilė netruko subrandinti vaisių, deja, pažymėtų liūdesio ženklu – išgyveno tik vienas iš dvynukų.

„Ligoninėje kažkas buvo ne taip, ėmė dusti. Daktarė net nematė, kad dvynukai... Kai prasidėjo baisūs dalykai, švietė. Vienas uždusęs, o vienas išliko. Nuvažiavome į dabartines jau labai žymias kapines, sargas sako: kur norit, ten ir kaskit. Ligoninėje sakė, kad jis jau seniai miręs, sargas sakė, kad oda būtų juoda, jei savaitę būtų įsčiose, čia daugiausia – 2 dienos.

Palaidojome arčiau kelio. Jo vardas Paulius. Pats pakrikštijau, šventu vandeniu peržegnojau. Su vaikais visada važiuojame pas Pauliuką. Taip visą mano gyvenimą – čia pat džiaugsmas, čia pat ašaros. Tada Emilija. Elvyra sakė: bet daugiau – niekaip. O vienas iš mano pažadų buvo, kad lietuviškoje šeimoje – mažiausiai trys. Surizikavome su Elvyra, gimė Izidorius. Iš keturių trys – vis tiek yra“, – pasakoja A. Latėnas.

Talentingas aktorius, kūręs vaidmenis teatre ir kine, 2 metus vadovavęs savo įkurtam teatrui „Šiaurės Atėnai“, jau 24 metus yra „Jaunimo teatro“ direktorius.

Jeigu darai tragediją, didelę sceną, nepaleidi išeinančio žmogaus sielos.

„Mano nuostata buvo – kuo daugiau. Esu vadovas, vis tiek rasiu sau vietos, bet žmonėms, kuriuos pakviečiame, reikia kuo daugiau padėti. Užtat per 20 metų beveik visi jaunieji režisieriai, visi žinomi aktoriai perėjo per „Jaunimo teatrą“. Niekam per daug nesiafišavau, bet padėti norėjau, kiek galėjau, būdamas biudžetinės įstaigos vadovu.

Teatras duoda žmogui galimybę pamatyti sutirštintą gyvenimą, imi medžiagą iš gyvenimo. Nori nenori, tampi psichologu, nagrinėjančiu gyvenimą ir matančiu tam tikras išeitis, siūlančiu jas spektakliuose. Nėra teatre darbininkų. Sako: kodėl neimate iš biržos? Nes teatro darbininkas yra teatro darbininkas. Teatro valytoja yra teatro valytoja. Su ja pašneki – kiek poezijos, kiek nerealizuotų vilčių. Matai, kad ji norėjo būti aktore. Visi teatre yra teatro žmonės. Tai stebuklingi žmonės“, – mano pašnekovas.

Praėjusiais metais A. Latėnas neteko labai artimo ne tik teatro, bet ir šeimos žmogaus – brolio Fausto, talentingo kompozitoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato.

„Visa muzika, kiek stačiau, buvo tik Fausto. Pasipasakoji ir daug nereikia. Jis paskaito, atneša kažką. Galvoji: iš kur taip pajuto? Paskui išima dar vieną diską, sako: o čia tokie neprotingi dalykai. Užsidedi, galvoji: geri neprotingi. Šitas tinka, šitas tinka. Būna dar tokios muzikos, kad galvoji: kompozitoriau tu kompozitoriau, kaip galima tokią nesąmonę sukurti ir siūlyti režisieriui, klasikos kūriniui? Bet ką čia pyksi, neimi ir viskas. Paskui repetuoji, prieini tam tikrą sceną – kažko reikia. Palauk – yra tas diskas. Išsitrauki, atsisuki tą vietą, kur sakei, kad šito niekada nebus, jei galėtum atlaužti nuo disko, iškart būtum išmetęs į šiukšlių dėžę, paleidi – kaip čia buvęs: koks kompozitoriaus literatūrinės medžiagos, režisieriaus nupasakojimo pajautimas.

Jeigu darai tragediją, didelę sceną, nepaleidi išeinančio žmogaus sielos. Kaip tik tam yra malda, prisiminimai. Tada reikia su juo kalbėti. Kai tėvukai išėjo, atrodė: neturėsiu. Atvirkščiai. Su jais palyginti labai mažai kalbėjausi, o kai jie išeina, daug daugiau kalbiesi. Svarbiausia, gauni atsakymą. Kai sužinojau apie Faustą, buvo didelis mėnulis, pilnatis. Išėjau, savais takeliais vaikštau. Mėnulis ir Faustas. Ir kalbėjausi iki ryto. Graži naktis buvo“, – mintimis dalijasi aktorius.

Plačiau – rugsėjo 23 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Algirdas Latėnas dėl sūnaus netekties išgyvena ir šiandien: visą gyvenimą – čia pat džiaugsmas, čia pat ašaros
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt