Veidai

2021.09.25 13:05

„Komercinis“ tapytojas ir muzikantas Andrius Miežis: anuomet viskas, kas man patikdavo, būdavo uždrausta

Nomeda Marčėnaitė, „Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.09.25 13:05

Buvo manančių, kad jis – Algirdas Kaušpėdas, nes ilgą laiką koncertavo su grupe „Antis“ kaip lyderio dubleris. Būdamas 22-ejų spalvingai gyvenęs Andrius Miežis jau buvo toks pavargęs nuo pasaulio šurmulio, kad Vilnių iškeitė į mažo miestelio – Kretingos – tylą. Menininkas teigia: ačiū Dievui, nežinojo, kaip reikia gyventi, tad ir savo vaikams leido augti taip, kaip sakė širdis.

„Komercinį“ tapytoją, muzikantą A. Miežį kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Ką tu darai, kai nori pailsėti, atsipūsti, atsipalaiduoti? Ar tau taip būna? Ar būni kada gyvenime įsitempęs?

– Būna dažnai. Kūryba apskritai yra, sakyčiau, nerimastingas darbas, reikalaujantis daug įtampų, vadinamųjų kūrybinių kančių. Kiekvienas darbas yra tarsi ėjimas va bank, tu nežinai, koks jis turi būti. Tiksliau – tu žinai, bet nežinai, koks jis išeis. Tai visą laiką sudaro tam tikras įtampas. Kartais padirbus porą savaičių darbas nepavyksta, matai, kad neišėjo.

Man atrodo, bet kuris menas yra tam tikra matematika. Po tam tikrų nežinomųjų, po lygu turi išsispręsti ta lygtis, tada turi suskambėti tas kūrinys: tiek muzikoje, tiek literatūroje ar dailėje. Dėsniai yra labai panašūs: pagaliau išėjo. Bet ne visą laiką taip būna.

Pastaruosius metus labai mėgstu atsipalaiduoti gamtoje. Mane tai atpalaiduoja, nors anksčiau savęs nelaikiau gamtos žmogumi. Užaugęs aš ant betono, mieste, iki kokių 45 metų manęs ta gamta neatpalaiduodavo, nebūdavo aktualu, o pastaruoju metu gamta tikrai veža.

Manau, kad visi turi kažkokius polinkius, pojūčius, kuo būti, ką daryti, o tas sociumas kartais žmogų įkalina į tam tikrus rėmus, kad reikia labai racionaliai mąstyti. Aš, ačiū Dievui, nežinojau, kaip reikia gyventi.

Kur važiuojam? Sovietams neįtikęs Andrius Miežis apie nesugebėjimą priimti kito: mums bus labai gėda po 30 metų

Prieš porą metų pradėjau lankyti meditaciją, tai mane irgi atpalaiduoja. Nors labai sunku pasakyti, ką tai duoda. Meditacija – tai pauzė tarp minčių. Pasirodo, labai sudėtinga bent jau 10 sekundžių pabūti be minčių, nieko negalvojant. Niekada to nežinojau. Atrodo, kas čia tokio, pasėdėti valandą tyloje tam tikroje pozoje, nieko negalvoti. Mes galvojame, kad kartais negalvojame, bet iš tikrųjų visą laiką galvojame. Tai – sanitarinės sekundės, kai tu medituoji, tarsi šiek tiek išsivalai.

– O kodėl tu ėmeisi tos meditacijos? Tai mada, bet gera mada?

– Gera mada. Tiesiog pajutau: dažniausiai nutapius kokius 3 darbus ateina savotiška tuštuma, viduje lyg kažko per daug, lyg kažko trūksta, tokia neaiški būsena. Anksčiau savotiškai padėdavo alkoholis, dabar beveik dvejus metus nebevartoju. Tai buvo primityvus būdas – nueini į parduotuvę, nusiperki, išgeri, tuo momentu lyg gerai, bet tai toks vulgarus atsipalaidavimas. Pasirodo, atsipalaiduoti irgi reikia mokytis. Tiesiog pasiūlė vienas pažįstamas: nueik į meditaciją, gal tau patiks. Nuėjau ir iškart patiko.

– Kaip į tave buvo žiūrima vaikystėje? Kaip į žmogų, kuris pasieks, ko tik norės? Tave motyvavo, palaikė?

– Ne, nebuvo taip, kad atrodyčiau perspektyvus. Aš buvau tas vaikas, kuris sunkiai paklusdavo komandoms. Aš labai nenoriai arba išvis nedarydavau to, kas man nepatinka. Kiti sugebėdavo daryti dėl to, kad reikia, o man tas „reikia“ ir kažko darymas be meilės... Pavyzdžiui, tvarkytis kambarius, ruošti pamokas, klausyti tėvų ar mokytojų. Aš nieko neklausydavau, buvau neklaužada, ne dovanėlė. Buvo galvojama, kad aš chuliganavotas.

– Kai iš tavęs nieko nesitiki – kaip tu tai vertini šiandien iš dabartinės perspektyvos? Tau pavyko to išvengti su savo vaikais?

– Aš savo vaikų kaip ir neauklėjau, stengiausi jų nesugadinti, bent jau nenukreipinėti kažkokia linkme. Banaliai tariant – kaip širdis sako, pačiam ugdytis, pačiam augti. Žmogus, ko gero, turi visus tuos bazinius dalykus savyje jau nuo gimimo.

Galbūt pasakiau fatališkai, bet manau, kad visi turi kažkokius polinkius, pojūčius, kuo būti, ką daryti, o tas sociumas kartais žmogų įkalina į tam tikrus rėmus, kad reikia labai pragmatiškai, racionaliai mąstyti. Aš, ačiū Dievui, nežinojau, kaip reikia gyventi. Gyvenau taip, kaip man norisi, o ne taip, kaip reikia. Tai man gyvenime labai padėjo – toks nežinojimas, atsidavimas.

<...> Aš pats niekada nesvajojau būti dailininku, apskritai neturėjau svajonių. Visos mano svajonės buvo kaip ir uždraustos. Kaip kokioje Šiaurės Korėjoje, taip ir tarybinėje visuomenėje: viskas, kas man patikdavo, būdavo uždrausta.

– Tai apie ką tu svajojai? Ar tu galvojai, kad niekada iš čia neišvažiuosi, nematysi laisvės?

– Taip, galvojau, kad niekada nebūsime laisvi. Tikrai buvo tokia egzistencija – gyvenimo pojūčio nebuvo, buvo pojūtis, kad reikia kažkaip išgyventi, kažką daryti, kažkur lyg mokytis. Žmonės kažkaip gyvena, ieško kur gauti batų... Viskas sudėtinga, sunku, visko trūksta, viskas uždrausta.

– Tai apie Dailės akademiją tu negalvojai? Todėl stojai į Statybos technikumą, architektūrą.

– Taip.

– <...> Gyvendamas Naujininkuose turbūt turėjai iš naujo permąstyti gyvenimo strategiją. Ar tas rajonas tais laikais nebuvo pats nesaugiausias?

– Žinoma. Gyvendamas tame rajone pradėjau lankyti boksą vien tam, kad vakarais grįždamas namo apsiginčiau. Teko, nes būdavome bepankuojantys jaunuoliai. Dažnai sulaukdavome priekabių iš, sakykime taip, kitataučių, kad turime rengtis kitaip.

Šukuosena mano buvo kažkuo panaši į Andriaus Mamontovo, kas dabar būtų visiškai normalu, tada – baisu. Kartais plaukus dažydavome peroksidu. Odinė striukė, siaurėjančios kelnės...

– Kaip į tave reagavo mokykloje, tėvai?

– Prastai, nes pankai buvo baisu, visuomenės atmatos. Pirmas pankavimas man įsiminė labiausiai, mes iš tikrųjų labai sąmoningai nutarėme būti pankais, žinojome, kad galime kažkur pakliūti. Man buvo gal 15 metų, keturiese buvome su tokiais juodais paltais, siaurėjančiomis kelnėmis, juodais batais, o ant tų paltų prisiklijavome visokių skriestuvų, atsuktuvų, išardytų žadintuvų... Susistatėme skiauteres ir nutarėme taip: eisime Vilniumi tol, kol mus „supakuos“.

Nuėjome iki Naujininkų stotelės, įlipome į troleibusą, jame iškart pasidarė daug vietos. Nors buvo pilnas, visi išlakstė į šalis iš siaubo mus pamatę. Nuvažiavome iki Lenino aikštės ir nutarėme eiti Lenino prospektu iki tol, kol mus sugaus. Kad sugaus, net neabejojome, bet nutarėme: bent jau pabūsime savimi gerą pusvalandį.

Pilies gatvėje, kuri tada dar vadinosi Gorkio, prisistatė kokie 15 draugovininkų. Nuvedė mus į tokią nuošalią gatvelę ir sako: staigiai viską susitvarkote, nes kitaip kviečiame miliciją. Buvau įrašytas į Saugumo įskaitą jau mokykloje kaip sekamas asmuo, kuris drįsta abejoti socialistinio laimėjimo vertybėmis. <...> Tai vis tiek buvo Vakarų visuomenės apraiškos, tam tikri ženklai, kad visuomenė turi tokių elementų, kurie mąsto kitaip.

– Kada tu susipažinai su Algiu Kaušpėdu?

– Ši situacija susijusi su alkoholiu. Dažnai gyvenime tam tikri atvejai būna susiję su alkoholiu. Kartais jis atneša labai įdomią naudą.

Vieną šaltą vakarą mes su tokiu žmogumi, kurio neminėsiu, nes jis dabar užima aukštas pareigas, turėjome butelį degtinės. Stovėjome Pilies gatvėje ir neturėjome kur to butelio išgerti. Ir pamačiau, kad eina Vytautas Kubilius, jis „Antyje“ pūtė tūbą.

Ji nebuvo „pričiuožusi“ – tas mane patraukė. „Ačiū Dievui, turėsiu merginą, kuri nėra panaši į mane.“

Mes buvome pažįstami ir sakau: Vytai, su draugu norime kažkur išgerti, šalta, gal žinai kokią vietą, kur šilta? Sako: eikite į Architektų sąjungą, ten vestibiulyje bus šilta, malonu jums pasėdėti. Ten buvo ir „Anties“ studija. Nuėjome ir gurkšnojome degtinaitę. Su juo dažniausiai kalbėdavomės apie muziką. Ir per tą fojė pirmyn atgal vaikščiojo Kaušpėdas.

Jis mane keletą kartų nužiūrėjo, vienu momentu prieina ir sako: klausyk, bičas, ar tu nenorėtum kartu sudalyvauti programoje su „Antimi“, pabūti mano dubleriu? Va taip iš karto. Galvoju, oho, kaip degtinė gerai veikia. Man „Antis“ buvo kaip „Rolling Stones`ai“. Išsižiojau: tai žinoma – noriu.

– <...> Kaip suprantu, architektų pilaitėje pasidarei dažnas svečias. Kokio amžiaus tuo metu buvai?

– Apie 18 metų.

– Tavo gyvenimas – toks spalvingas, įdomus ir op – tu iškeliauji iš to Vilniaus. Kodėl?

– Todėl, kad atsirado moteris, dabartinė mano žmona Lolita. Kai su ja susipažinau, neskaitant to, kad ji man buvo labai graži, ji buvo rami, ne iš tos terpės, su kuria aš bendravau. Ji nebuvo „pričiuožusi“ – tas mane patraukė. „Ačiū Dievui, turėsiu merginą, kuri nėra panaši į mane.“ Kažkas tokio. Viskas buvo spalvinga, įdomu, bet jau buvo per daug, norėjosi ramybės uosto, žmogaus, su kuriuo tau tiesiog ramu ir gera gerti kavą ir kalbėtis.

Visas pokalbis – rugsėjo 21 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Sovietams neįtikęs Andrius Miežis apie nesugebėjimą priimti kito: mums bus labai gėda po 30 metų
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt