Veidai

2021.09.24 07:57

Išdaigininko Algimanto Puipos gyvenimas: pardavė žiedą, kad naują mylimąją pavaišintų kavinėje

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.09.24 07:57

Režisierius Algimantas Puipa buvo tikras mokytojų košmaras. Sako, sykį netyčia kuprine sužeidęs bendraamžio veidą ir apkaltintas sumušimu suprato esąs blogas. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ – A. Puipos prisiminimai: pasivaikščiojimai apsirengus moterimi ar gegužę su slidėmis, vos neapakinęs apšvietėjo darbas ir parduotas vestuvinis žiedas, kad nauja mylimoji būtų soti.

1951 m. birželio 14 d. gimęs A. Puipa – pirmasis vaikas Janinos ir Algirdo šeimoje. A. Puipos vaikystė Antalieptėje truko vos 2 metus – tėvai persikėlė gyventi į Vilnių. Mama Janina – istorikė, daug metų dirbo Gedimino pilies muziejaus direktore, tėtis Algirdas – agronomas, dėstytojas, kūręs kolektyvinių sodų strategiją Lietuvoje.

„Vienu metu gyvenome Pavilnyje. Ten gyveno daug motinos seserų, jie ten persikėlė ir pakvietė. Gyvenome nuomojamuose butuose. Kiek atsimenu, Pavilnys buvo labai įdomi, rami vieta. Bet vaikystė labiau susieta su kaimu Joniškio rajone, Kriukuose, kur važiuodavau pas tėvo senelius. Ten didesni įspūdžiai. Senelis buvo įdomus žmogus, batsiuvys, turėjo gerą humoro jausmą. Matyt, kažką iš jo paveldėjau, linksmą, paradoksalų mąstymą“, – pasakoja pašnekovas.

Dar po kelerių metų jo tėvai persikėlė į Fabijoniškes. „Fabijoniškės buvo mūsų, kaip sako Mikutėnas, Holivudas. Ten filmuodavome mėgėjiškus filmus, ten buvo laukai, kolūkio erdvės. Dabar tai – rajonas, o anksčiau tai buvo tolima gyvenvietė“, – pamena jis.

Smagius vaikiškus žaidimus, kai neturi jokių problemų, pakeitė mokyklinė kasdienybė. Vilniaus 23-ioji vidurinė mokykla A. Puipai patiko tik dėl klasės draugų – neeilinių asmenybių. Tačiau nežinia, kokie „amerikankės“ vėjai vaikui į galvą pripūtė maištingų minčių, nes mokytojams jis – tikras košmaras.

Gimę tą pačią dieną. Išsiskyręs Algimantas Puipa pardavė vestuvinį žiedą: už tuos pinigus nusivedžiau naują mylimąją į kavinę

„Mano klasėje buvo Kernagis, psichoterapeutas Laurinaitis, Kilšauskaitė, dainininkė Stasiūnaitė, krepšininkė Rupšienė, aktorė Jonaitytė, Balandis, žurnalistas Kvietkauskas, Gustaitis... Buvau blogas žmogus ketvirtoje klasėje. Turėjau labai ypatingą kuprinę iš vokiečių Vermachto laikų. Kažkoks kaimynas gal iš kokio nušauto vokiečio būdamas jaunas pasiėmė, radau ant jo aukšto, kai gyvenome Fabijoniškėse, ir jis man ją padovanojo. Buvo sunki, iš veršio odos, marga. Vieną kartą žaidėme kieme su keliais draugais ir mėtėme portfelius. Aš jį aukštai išmečiau ir nepagavau. Jis kliudė vieną iš klasės draugų ir sužeidė veidą, nubrozdino. Tai buvo to blogo žmogaus pradžia. Apkaltino, kad sumušiau, iškvietė tėvus, buvo direktorius. Supratau, kad aš esu blogas“, – sako A. Puipa.

Dar labiau berniuko gyvenimą apsunkino 9 metais jaunesnis brolis Audrius: „Mano vargai prasidėjo, kai gimė brolis. Tada nebeturėjau vaikystės. Mane versdavo jį prižiūrėti, turėdavau vestis į kiemą. Atsimenu, bandžiau sportuoti, lankyti gimnastiką, rankinį, bet visada tekdavo mesti, nes reikėdavo su broliu užsiimti.“

Paūgėjus santykiai su mokytojais A. Puipai klostėsi dar blogiau. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jis mokykloje ir pats ieškodavo būdų išsišokti, taip erzindamas pedagogus.

„Ką dar reikėjo padaryti tokio, kad jie laikytų mane bepročiu? Po pamokų mokytojai susirinkdavo prie stotelės, o aš gyvenau netoliese. Gegužės mėnesį pasiimdavau slides, užsimaudavau žieminę kepurę, šiltus kailinius, kelnes, batus ir eidavau kitoje gatvės pusėje. Matydavau, kaip jie stebi ir rodo pirštais. Paskui grįždavau – vėl stebi. Jie įsėsdavo į troleibusą, paskui ateidavo kiti mokytojai – aš vėl praeidavau. Supratau, kad darydavau jiems įspūdį.

Paskui tai išsivystė į kino mėgėjo gyvenimą. Tada buvo dar didesni cirkai: persirengdavau moterimi, pasidariau iš arklio šerių peruką, būdavau su trumpu sijonu. Su Mikutėnu pereidavome visą prospektą. Niekas neprisikabino, kad čia ne moteris. Labai kvailai atrodžiau“, – prisiminimais dalijasi režisierius.

7–8 dešimtmečiuose Vilniuje jaunimas pagrindinę gatvę, Lenino prospektą, pervadino Brodu ir čia susikūrė savo pasaulį su savais ritualais. Vienas Brodo simbolių – A. Puipos bendramokslis Vytautas Kernagis.

Norėjome nueiti su Janina į kavinę, o pinigų neturėjome. Sakau: bet turiu vestuvinį žiedą – o jei jį parduotume? Nunešėme tą žiedą, pardavėme, atrodė, kad visai neblogi pinigai. Visai visai jų neturėjome.

„Kernagis sėdėdavo ant to suoliuko, nes gyveno prie pat Lenino aikštės. Vis pas jį ateidavau. Jis visą laiką brazdino gitarą, pristatydavo, ką naujo sukūrė. Būdavo įdomu pasiklausyti, nes muzika man buvo nauja sritis.

Tas Brodas egzistavo. Mes išdarinėdavome kitus dalykus. Mikutėnas sugalvojo akciją – paėmė ir atsisėdo ant kryžkelės prie dabartinės Akademijos. Troleibusas sustojo. Tokias akcijas darydavo Brodas“, – pažymi pašnekovas.

1969 m. A. Puipa įstojo į Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. Sako iš pradžių tiesiog negalėjęs patikėti, kuo teks užsiimti.

„Atėjau į pirmą paskaitą, sakau: negi taip ir bus? Negi čia tokia šventė? Mums liepė žiūrėti filmus. Dar paskaitos, pratimai, etiudai, patys vaidinome su studentais aktoriais – vienas malonumas. Tuo, ką darydavau pasislėpęs nuo pamokų, dabar užsiimsiu. Romas vaikšto, dar Kulešovas gyvas buvo ir jie su tavimi kalbasi kaip su lygiu, dar kursas, kurį sudaro žmonės iš įvairių šalių: Brazilijos, Portugalijos. Tik gauni stipendiją – į VDNH. Ten kaip Holivudas: kavinės, aludės – praleidi visą dieną. Tas mokslas – ateini, neateini, niekas nekreipia dėmesio.

Kai vienais metais po Kalantos susideginimo atvažiavome į Vilnių, buvome vieninteliai ilgais plaukais. Visus Lietuvoje buvo nukirpę. Policija žiūrėjo į mus, bet kažkodėl nelietė, nesuprato, kodėl nenukirpti. Buvo, kaip Žalakevičius sako: apsikabinęs mešką laisvas esi, palyginti su tuo, ką čia galėjai pajusti. Mokėdavo stipendiją, bet vėl buvau blogas mokinys, nesimokiau partinių mokslų. Sunkiai išlaikiau TSKP istoriją, tai stipendijos nebegavau. Tėvai priėmė į dviejų kambarių butą studentes, šelpdavo“, – pasakoja laidos herojus.

A. Puipa mokėsi Maskvoje, nors ir nebuvo komjaunuolis. Baigęs ten mokslus grįžo dirbti į Lietuvą. Jis džiaugiasi nelikęs didžiosiose Sovietų Sąjungos kino studijose „Mosfilm“ ar „Lenfilm“, kur reikėdavo mažiausiai 10 metų dirbti antruoju asistentu, kad gautum nors galimybę sukurti filmą.

„Kai atvažiavau į kino studiją, iš pradžių dirbau apšvietėju – vos neapakau. Man padėjo instrukciją, liepė pasižiūrėti, kaip atrodo dygai. Sako: prieik prie to dygo, pažiūrėk, kaip tos liepsnelės dega. Paėmiau ir atidariau. Mane iš karto iš ten išmetė. Tada – pas Pajėdienę į kroniką. Ir atsirado pirmieji filmai“, – kalba režisierius.

Kurdamas pastarąjį filmą viską pakeitė

Šeimą sukūręs A. Puipa santuokoje gyveno neilgai – išsiskyrė. Tačiau netrukus į širdį trenkė žaibas – akiratyje pasirodė režisierė Janina Lapinskaitė.

„Įvyko skyrybos. Žiūriu, barzda pradėjo žilti nuo šeimyninių istorijų. Blaškiausi po miestą ir su Izolda užėjome pas kažkokią kritikę vyno išgerti. Ten sutikau Janiną – ir trenkė žaibas. Sakau: velnias, reikėtų ją surasti. Lyg ir dirba televizijoje, minėjo Račkį, sakau jam: žinai, kur ji gyvena? Taip ir atsitiko.

Pinigų neturėjome. Tada jau buvau surežisavęs „Atpildo dieną“. Ar „Atpildo diena“ nesurinko pinigų, ar man nesumokėjo honoraro, kad mes norėjome nueiti su Janina į kavinę, o pinigų neturėjome. Sakau: bet turiu vestuvinį žiedą – o jei jį parduotume? Nunešėme tą žiedą, pardavėme, atrodė, kad visai neblogi pinigai. Visai visai jų neturėjome“, – pamena pašnekovas.

Vestuves suorganizavo tėvai. Buvo nutarta pirmiausia santuokos sukūrimą atšvęsti su vyresne karta, o po savaitės susirinko jaunimas, visa A. Puipos draugų kompanija.

„Atsimenu tik vieną dalyką: kadangi Mikutėnas labai gerai grojo akordeonu, paprašiau kaimyno, kad paskolintų. Kadangi girti grojo, išmušė bosus. Sakau: ką daryti? Užklijavome tuos bosus ir atidavėme. Va toks vestuvių muzikos ansamblis“, – juokiasi vyras.

Atradęs dvasinę ramybę su mylima moterimi, kino pasaulyje A. Puipa blaškėsi: nuo pažinties su garsiu vokiečių režisieriumi Verneriu Hercogu, galėjusiu pakeisti jo gyvenimą ir karjerą, iki bendradarbiavimo su kazachais, pinigus skaičiavusiais portfeliais.

Supratau, kad mane visi vadina dieduku raudonais žandais su savo akademiniu kinu. Dabar sukūriau visiškai kitokį filmą. Niekas netiki, kad mano pavardė ten yra.

„Būna tokios šventės, o tuo metu neatkreipi dėmesio. Aš kvailys, reikėjo su juo palaikyti santykius, gal būtų kitaip pasisukęs gyvenimas, galbūt būčiau dabar Berlyne gyvenęs. „Bilietą iki Tadž Mahalo“ Miuncheno festivalyje parodė labai iškilmingai. Kitais metais tą patį filmą turėjo rodyti Vienos festivalyje. Atvažiuoju į tą festivalį ir žiūriu, kad su manimi labai pagarbiai kalbasi žmonės, Miuncheno festivalio direktorius, kritikai. Paskui sako: perskaityk katalogą. Atsiverčiu, šalia „Bilieto iki Tadž Mahalo“ užrašyta: geriausias filmas, kurį mačiau šiais metais, – Verneris Hercogas.

Galvoju: šaunu, gražu. Hercogą, be abejo, žinojau. Staiga man sako: susipažink, čia Verneris Hercogas. Jis demokratiškas, puikus. Apkabino mane, atsisuko į žurnalistus ir sako: kas jį palies, turės reikalų su manimi. Iš karto prisistatė prodiuseriai, pradėjo siūlyti projektus, klausė, ar turiu idėjų. Sakiau: turiu, bet reikia pagalvoti. Aišku, paskui viskas žlugo. Ne dėl mano kaltės – tuo susitikimas su juo ir baigėsi. O galėjo tęstis“, – pasakoja jis.

Norėtus pastatyti filmus padėjo sukurti draugai kazachai. Pinigus jie atveždavo tiesiog lagaminuose. „Prasidėjo neįtikėtinas žaidimas: viskas stovi, nė vienas filmas neina, niekas nefinansuojama, o aš sėdžiu ir vieną po kito filmus kuriu“, – pažymi A. Puipa.

Režisierė J. Lapinskaitė aktore vyro filmuose tapo atsitiktinai. Vietoje ir laiku išsprūdusi frazė kartais žmogaus gyvenime lemia labai daug.

„Buvo „Moteris ir keturi jos vyrai“. Sugalvojome su Žalakevičiumi tokį epizodą: turi būti siurrealistinis, važiuoja karieta, išlipa graži moteris... Žalakevičius sako: kas vaidins? Sėdim paplūdimyje, karšta. Sakau: Lapinskaitė. Jis pasižiūrėjo į mane, dėjo galvą į smėlį ir užknarkė. Tada ir nesupratau – ar gerai, ar blogai. Ji gera, baigė aktorinį, bet ji yra režisierė. Jei man nepavyks? Labai baisu. Žinau, kad Institute poros skirdavosi: įstoja režisierius, pasikviečia jauną žmoną aktorę į kursinį darbą, ji pamato ir išsiskiria, sako: ne, su tavimi perspektyvų nėra. Visą laiką buvau pavojuje“, – juokiasi A. Puipa.

Režisierius štai baigė naują filmą, pastatytą pagal garsaus Kauno aktoriaus Viktoro Šinkariuko sūnaus Tomo absurdo noveles.

„Pradėjau dirbti kitoje srityje. Supratau, kad mane visi vadina dieduku raudonais žandais su savo akademiniu kinu. Dabar sukūriau visiškai kitokį filmą. Niekas netiki, kad mano pavardė ten yra. Absurdo žanras labai smagus. Janina supranta mano humorą, palaikė mano paskutinį filmą, nors jis visiškai jai svetimas“, – kalba menininkas.

Sau neįprastus kūrybinius batus besimatuojantis A. Puipa neturi ir tradicinio palinkėjimo Lietuvai. O gal jis linki darbais, bet ne žodžiais.

„Manęs niekas neklausys, jei palinkėsiu. Mane jaunoji karta jau ištrynė, – mano režisierius. – Vyksta konferencijos – „Geriausi lietuviški filmai per nepriklausomybės metus“, o ten manęs nėra. Niekur manęs nėra. Suprantu, kad vyksta atsisveikinimas su buvusiu klasiku ar dieduku raudonais žandais. Jei kažką pasakysiu ar palinkėsiu, sakys: to žmogaus nebėra. Atėjo kita karta ir pasakė: mūsų lietuviškas kinas atsiras nuo mūsų. Jie visi deklaruoja, o aš gyvenu ir filmuoju filmus, stebiu juos iš tolo, iš arti. Su vienais bendrauju, kitiems dėstau.

Paskutiniame filme viską pakeičiau: kūrybinę grupę, senus draugus. Jaunas operatorius, jauni aktoriai, daugelis jų debiutantai. Taip smagu, matau, su kokia viltimi jie laukia rezultatų: gal tai bus mano karjeros pradžia, gal nuo to režisieriaus pradėsiu savo gyvenimą? Priėmiau naują kompozitorių, niekam nežinomą, jauną, baigusį Akademiją. Tai kai jiems suteiki viltį... O ko linkėsi, niekas neišgirs, traukiny gali šaukti.“

Plačiau – rugsėjo 16 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Išsiskyręs Algimantas Puipa pardavė vestuvinį žiedą: už tuos pinigus nusivedžiau naują mylimąją į kavinę
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt