Veidai

2021.09.23 07:50

Per visas negandas dar labiau suartėję Vitulskiai: mums nereikia ypatingų dalykų – mums reikia vienam kito

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2021.09.23 07:50

Atvirumas ir pasitikėjimas – tokia Erikos ir Merūno Vitulskių šeimos laimės ir sėkmės formulė. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ E. Vitulskienė svarsto, kad jiedu su operos solistu M. Vitulskiu tiek metų kartu būtent dėl to, kad niekada vienas kito nestabdo ir tik skatina gyvenimui sakyti „taip“.

Kad ir kaip neįdomu kalbėti apie koronavirusą, ne vienas pripažįsta: karantino metai visiškai sujaukė gyvenimus. Operos solisto M. Vitulskio ir jo šeimos ritmas irgi subyrėjo. Nors visuotinės pandemijos pradžia poros negąsdino, netrukus jie patyrė tai, ko niekas nesitikėjo.

„Pati pradžia turbūt tokia, kaip ir visiems: niekas nieko nesitiki, kas ten bus toliau. Tas pats buvo su kiaulių, paukščių gripais – kokių ten tų gripų nebuvo. Atmosfera kaito, bet aš kažkaip nebijau tokių dalykų. Atrodė, savaitė, dvi, mėnuo – praeis. Pabūsim su šeima, bus faina, pagaliau rasime tam laiko. Ir atmosfera pradėjo kaisti. Dar prieš tai kažkaip išskridome į Angliją, grįžome ir visur chaosas. Anglijoje į tai žiūrėjo labai lengvai, Lietuvoje – įtempta situacija.

Grįžome, iškart uždarė visas sienas. Galvojome: gerai, įdomu, na, ir ką? Ir tada reikėjo sugalvoti, kaip toliau gyvensime. Koncertai, visi planai nuraukti... Tais metais norėjome koncertuoti arenose su nauja programa, leisti naują kompaktinį diską ir sako: viskas, chebra, stabdome. Aš taip: gerai... Bet buvo nejauku, nes pirmiausia – tai didelės išlaidos. Toks užsidarymas mano specialybės žmogui – didelis blogis. Prie šeimos kažkur atskirai kambaryje dainuoti, praktikuotis naujas partijas nelengva, nes vaikai judesyje, jų nesustabdysi“, – prisiminimais dalijasi M. Vitulskis.

Jo šeimai teko išmokti gyventi kitaip. Kai darželis užvėrė duris, abiem su žmona reikėjo pasukti galvą, kuo užimti du smalsius ir vietoje nenustygstančius berniukus. Chaoso, sako, buvo tikrai nemažai. Griuvo planai, vizijos, teko iš esmės keisti visas veiklas. „Buvo įdomus laikas. Ko mes tik nebuvome prisigalvoję. Turėsime ką papasakoti anūkams. <...> Ruošeisi kažkokiems didesniems darbams – į Ameriką išvykti dviem mėnesiams, ten turėjo būti koncertų turas, tuo metu turėjau dirbti Airijos nacionaliniame operos teatre. Dar keli kontraktai, festivaliai nuplaukė. Taip galvoji: ar atsinaujins? Dalis jų ir neatsinaujino. Darbai taip ir nutrūko, o visa kita, ačiū Dievui, po truputėlį grįžinėja“, – pasakoja operos solistas.

Ramybę ir santarvę namuose atradę Vitulskiai: formulė paprasta – atvirumas ir pasitikėjimas

Visgi M. Vitulskis neslepia įtampą jaučiantis ir šiandien. Pandemija privertė rimtai pagalvoti, ką dar galėtų veikti gyvenime, jei dėl karantino koncertinė veikla ir vėl būtų pristabdyta. Gyvename tokiu laiku, kai reikia turėti planą B, sako tarptautinių festivalių laureatas.

„Mąstome apie visokiausias alternatyvas. Džiugu, kad Erikos mados namai turėjo internetinę parduotuvę, tas truputėlį padėjo, o mano sferoje... Jau galvojau, gal per nuotolį pamokas kokias nors daryti, ko gyvenime dar nedariau ir manau, kad dar kol kas man ne laikas tą daryti. Pradėjau pirkti, parduoti monetas, su numizmatais bendrauti. Galvojau, gal tauriaisiais metalais?.. Buvo labai geras laikas pirkti, parduoti. Buvo visokiausių alternatyvų, minčių – bet kad tai būtų svarus verslas, kuris tikrai neštų pajamas, o ne tiesiog hobis.

Netrumpą laiką nesu dirbęs normalaus darbo – nelabai įsivaizduoju savęs kitoje sferoje. Buityje sunkaus darbo nebijau ir pradžia mano buvo: tam, kad eičiau keliu, kuriuo dabar einu, privalėjau užsidirbti dirbdamas juodą darbą. Bet jeigu taip atsitiktų, vis tiek kažką sugalvotum, nes auga du nuostabūs vaikai ir tu galvoji apie jų ateitį. Jiems reikia suteikti komforto sąlygas, kad jie jaustų saugumą, kad ateityje jų saugumas neštų saugumą jų vaikams. Tu labai toli galvoji. Ir tas normalu“, – mano pašnekovas.

Per dvidešimt metų mėgstamai veiklai atiduota pernelyg daug laiko ir jėgų, sako M. Vitulskis, kad ir nebijantis juodo darbo, tačiau kitoje srityje savęs net nenorintis matyti. Per pandemijos įkarštį, gelbėdamas savo dvasinę būsena, solistas dažnai mintimis nusikeldavo į didžiąsias pasaulio scenas. Sako, palikusiųjų įspūdį buvo ne viena, bet jis visada prisimenantis tuos teatrus, kurie turi gilias tradicijas ir nepaprastą aurą. Vienas įsimintiniausių įvykių jo gyvenime – Barselonoje vykę kursai. „Po jų supratau, kad su savimi reikia labai atkakliai dirbti“, – pažymi dainininkas.

Vis dėlto ne tiek teatrai, kiek sutikti žmonės palieka didžiausią įspūdį. Kad ir susitikimas su Placido Domingo ar Angela Gheorghiu. Žymus Lietuvos operos solistas tiki, ateityje jo dar laukia daug įdomių pažinčių, nors neslepia – apie užtikrintą ir pastovų gyvenimą šiandien galvoti dar anksti. Stebėdamas situaciją jis puikiai supranta, visi planai ir vėl gali subliūkšti, nors ir didelių koncertų, festivalių, gyvų susitikimų per metus nepaprastai pasiilgo.

„Neseniai turėjome kelis privačius koncertus – aš vėl išgyvenau tokį jaudulį, galvojau: oho, taip seniai kažką panašaus jutau. Staiga vėl grįžti kaip ką tik baigęs Muzikos ir teatro akademiją. Dviprasmiškas jausmas, bet smagu vėl atrasti savyje spalvų, nes per ateinančius ketverius metus turėtų keistis daug mano repertuaro. Apskritai gera save kažkuria prasme lipdyti kaip iš naujo.

Kiekviena scena tai priima skirtingai, mato kažkokius tavo minusus – iškart pasakys iš šono arba visai nepasakys ir tu toks nieko nesupratęs išvažiuoji. Tas pats San Carlo teatras, kur, atrodo, visi daug šypsosi, o paskui už akių kanda“, – pasakoja laidos herojus.

Niekada vienas kito nestabdome. Gyvenimas toks trumpas, o pasaulis toks platus – reikia viską, ką įmanoma, susisiurbti.

E. Vitulskienė

Į viską žiūrėti paprasčiau mokosi iš vaikų

Visus įkandimus pakeli lengviau, kai sulauki palaikymo iš šeimos. M. Vitulskis nebijo garsiai pripažinti: už tai, ką šiandien yra pasiekęs, jis dėkingas ir žmonai Erikai. Be jos viskas būtų klostęsi kur kas sunkiau. Didžiausia laimė turėti šalia supratingą žmogų, įsitikinęs M. Vitulskis.

„Gyvenimas yra vienas ir reikia sakyti „yes“. Tikriausiai mes šešiolika metų kartu dėl to, kad niekada vienas kito nestabdome. „Oi, nedarysi, tu juk moteris, tai kepi blynus ir sėdi.“ Tokių frazių mūsų namuose neegzistuoja. Kas liečia Merūno darbą – taip, taip ir tik taip. Gyvenimas toks trumpas, o pasaulis toks platus – reikia viską, ką įmanoma, susisiurbti, susigerti, išmokti. Kaip sakant, vis tiek mirsi durnas, nes neįmanoma visko išmokti, o tiek dar daug dalykų nepaliesta ir viskas taip gražu“, – kalba E. Vitulskienė.

Visgi M. Vitulskis pabrėžia, kad diskusijos namuose visada vyksta, verta, reikia kažko imtis ar ne. Juk kiekvienas pasirašytas kontraktas reiškia įsipareigojimą, o dažniausiai – ir išvykimą iš namų ilgesniam laikui. E. Vitulskienė neslepia: kai sutuoktinis gastrolėse, ne viskas taip paprastai jai klostosi. Nemažai laiko moteris skiria savo įkurtiems modelių namams, o kur dar buities darbai, vaikai ir visa gyvenimo rutina.

„Aišku, tai kainuoja daug nervų, daug kantrybės, daug kalbėjimo su savimi, bendravimo, ramybės ieškojimo, pakvėpavimo, padainavimo dainos. Bet kas man padeda, tai planuotis, planuotis, planuotis ir laikytis grafiko. Jokiu būdu nenugrybauti kur nors į šoną“, – atvirauja E. Vitulskienė.

Per karantiną Vitulskių šeima bene daugiausia laiko praleido keturiese. Pasivaikščiojimai, ilgos valandos palinkus prie žaidimų, gaminant pietus ar vakarienes. Visa tai juos labai suartino.

„Mūsų šeimai ta pandemija buvo labai į naudą, nes labai ilgai pabuvome kartu, šiaip visus smagumynus atlikome: pyragus kepėme, svorį auginome. Bet buvo smagu namie“, – sako E. Vitulskienė.

Žinoma pora tvirtina, įveikti sunkumus daug lengviau, kai nesi išlepęs, kai esi matęs ir šilto, ir šalto. Apie kontrastingas kasdienybės spalvas per karantiną juodu atvirai kalbėjosi ir su sūnumis.

„Mes nesame tie posh žmonės, kuriems reikėtų ypatingų dalykų. Mums reikia vienas kito. Viskas, ko mums reikia. Mes turime vienas kitą, mes esame saugūs, nesergantys. Mums tai yra didžiausia laimė. Taip, atsirado finansinis nesaugumas, bet mums svarbiausia buvo būti tiesiog kartu, penkiese su močiute. Mes buvome laimingi, mums buvo gerai“, – sako moteris.

Šis ruduo šeimai – irgi kupinas naujų iššūkių. Vyresnėlį sūnų išleisdami į pirmą klasę Vitulskiai jaudinosi labiau nei bet kada.

„Pirmi metai yra visa ko esmė, – mano M. Vitulskis. – Aš atsimenu savo pirmus metus ir atsimenu minusus tarybinių mokytojų, kurie man užkėlė didelį kryžių ant sprando. Tuos kompleksus man reikėjo labai ilgai gydytis – mokymosi ir taip toliau. Tai buvo didelė problema.“

Kad vaikai – geriausi gyvenimo mokytojai, Vitulskiams abejonių nekyla. Jie neneigia iš savo atžalų jau išmokę labai daug. Nors kai ko net ir nesupranta, ypač jei šeimoje to nebūta.

Jeigu nepasitiki, dėdamas kiekvieną žingsnį dvejoji. Jeigu to nėra, tada nieko nėra.

M. Vitulskis

„Stengiuosi iš jų išmokti visko geriausio – to lengvumo, paprastumo. „Mama, aš noriu šautuvo, man reikia mašinos.“ Sakau, o aš noriu būti balerina, bet negaliu. Sako: bet gali būti. Tikėti tuo lengvumu, neužsikrauti savęs, nespausti savęs galvoje. Ypač moterys, ką sugebame tobulai, tai įsprausti save į kampą. Gal viskas iš tikrųjų yra taip paprasta, kaip jie sako, ir nereikia ieškoti filosofijų. Tai į problemas žiūrėti taip paprastai, vaikiškai: taigi išsispręs. Šito mokausi iš jų“, – mintimis dalijasi E. Vitulskienė.

Sūnūs poros gyvenimą pakeitė iš esmės. Į kasdienybės smulkmenas dabar jie žvelgia tarsi kitomis akimis. Negana to, kad pakito poros dienos režimas, keitėsi net ir artimųjų ratas.

„Ar šie metai, ar kiti metai, ar dar kiti metai – vis tiek koncentruojamės į šeimą, – pažymi moteris. – Mes nesame taip save mylintys ir tiek sau leidžiantys žmonės, kad galėtume pasisamdyti auklę ir nutrenkti tuos vaikus kažkam. Jaučiame už tai didelę atsakomybę. Kažkada Merūnas, kai gimė Herkus, išvažiavo, sako: gal auklę kokią samdome, kad tau nebūtų taip sunku? Sakiau: yra močiutė – padės, kiek galės, aš ne auklėms gimdžiau vaikus, grįžk atgal ir auginame vaikus, jeigu nesugebame susitvarkyti. Mūsų toks požiūris. Bet nesu prieš aukles – yra skirtingų situacijų.“

Atostogauti be vaikų Vitulskiai išvyksta labai retai – kartą per porą metų, bet leidžia vienas kitam atitrūkti nuo šeimos. Dienai kitai E. Vitulskienė išvyksta tik su draugėmis, o kai aplinką norisi pakeisti dainininkui, pati žmona jį paragina išvažiuoti, kad ir į žvejybą.

„Turbūt mus stipriai veikia mūsų pačių šeimų istorijos, dėl to mes net nediskutuojame, vaikai – visa ko prasmė ir esmė. Tik kai jie atsiranda tavo gyvenime, tu pradedi suvokti, dėl ko viskas, ką darai gyvenime, po tavęs kam tai lieka, – tavo kūnui ir kraujui. Į mane nemažai investavo moralinių žinių. Laikui bėgant ateina suopratis, susiformuoja tavo šeimos modelis, tu atrandi kažkokių svajonių. Ta šeima tampa tavo kūrybos dalimi. Mūsų su Erika nuomonės dėl to visąlaik sutapdavo“, – pasakoja operos solistas.

Sutuoktiniai sutaria, svarbiausia – vaikus užauginti dorais žmonėmis. Šių dienų aplinkoje Vitulskiai dažnai pasigenda žmogiškumo ir atjautos. Susvetimėjęs, sumaterialėjęs pasaulis porai atrodo atgrasus, todėl jie rūpinasi, ką kasdien mato ir kuo gyvena jų sūnūs. Visa tai ir patenka į jų šeimos laimės formulę, kurią jie įtvirtino per šešiolika bendro gyvenimo metų.

„Atvirumas ir pasitikėjimas – tie du ingredientai įeina į tą formulę. Kai pasitiki, tada automatiškai esi atviras“, – sako E. Vitulskienė.

M. Vitulskis priduria: „Taip visos sferos būna ramybės lygyje. Jeigu nepasitiki, dėdamas kiekvieną žingsnį dvejoji. Jeigu to nėra, tada nieko nėra. Gali nebestatyti net pradžios. Tai yra tas pats, kaip statyti namą be pamatų. Viskas vieną dieną sugrius.“

Bendra vertybių sistema, žiūrėjimas ta pačia kryptimi atstumą tarp sutuoktinių tik sumažina ir leidžia kiekvienam realizuoti savo troškimus. O šiais metais pora labiausiai svajoja apie pastovumą, galimybę tęsti darbus ir gyventi laisvai.

„Aš noriu mokytis, noriu naujų vaidmenų, kažkokių tokių naujų užmojų. Tas dabar ir vyksta. Per metus jau susikaupiau, dabar labai gera, nes žinau, ko noriu, kokiu keliu eisiu. Žinau, ką žada ketveri ateinantys metai, kaip save, kaip atlikėją, toliau formuosiu. Ir šalia – šeima“, – mintimis dalijasi M. Vitulskis.

Plačiau – rugsėjo 11 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Ramybę ir santarvę namuose atradę Vitulskiai: formulė paprasta – atvirumas ir pasitikėjimas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt