Veidai

2021.09.17 07:46

Viktorija Čmilytė-Nielsen – apie pralaimėjimus gyvenimo žaidime: skyrybos yra viena sudėtingiausių patirčių

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.09.17 07:46

Dviejų ambicingų sportininkų sąjunga negali būti lengva, mano su pirmu vyru galiausiai skirtingais keliais pasukusi šachmatininkė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ ji pasakoja, kad skyrybos tam tikru metu buvo tikra drama, tačiau laikas užgydė žaizdas.

1983 m. rugpjūčio 6 d. Šiauliuose gyvenimo partiją pradėjo pergalės vardu pavadinta mergaitė, būsimoji Europos šachmatų čempionė ir Seimo pirmininkė Viktorija. 4-ame pagal gyventojų skaičių Lietuvos mieste gyvenusioje istorijos mokytojos Laimos ir ukrainiečio, kūno kultūros mokytojo Viktoro šeimoje ji buvo vienintelis ir labai lauktas bei mylimas vaikas. Tačiau kol tėvai būdavo darbe, ją globodavo močiutė, tėčio mama.

„Dažnai likdavau viena su močiute, nes darželį lankiau ne nuolat. Kažkuriuo metu dažnai sirgdavau. Labai mėgdavau skaityti knygas, skaičiau nuo anksti. Prisiminimai geri, bet galbūt daugiausia jų iš knygų pasaulio. Patys šilčiausi atsiminimai yra iš bendrabučio, kur gyvenome su tėvais labai mažame kambarėlyje su nedidele virtuve. Tais laikais toks buvo standartinis jaunų mokytojų būstas.

Iš dabartinių pozicijų žvelgiant buitis buvo nepatogi, bet iš ten – labai šilti atsiminimai. Dabar tas bendrabutis atrodo neestetiškai, bet prisiminimai apie jį visai kitokie – saugumo, meilės ir labai laimingos vaikystės. Pamenu, buvo vienas delikatesas – naminis tinginys, kurį ruošdavo tėvai, jis būdavo nepaprastai skanus.

Pamenu, kad darželyje maistas buvo labai neskanus. Labai gerai prisimenu eiles prie bananų, prie kažkokių produktų. Pamenu tą nevilties jausmą, kai išeini pasivaikščioti su mama, staiga reikia ko nors nusipirkti pietums ir įstringi eilėje porai valandų. Kartais palyginu su tuo, kaip gyvena mano vaikai, suprantu, kad jie nesutiktų stovėti 2 valandas taip, kaip sutikdavome mes“, – pasakoja laidos herojė.

Gimę tą pačią dieną. Čmilytė-Nielsen apie ankstyvą santuoką ir skyrybas: jaučiausi subrendusi, bet ambicingų žmonių sąjunga nebūna lengva

Praėjusio šimtmečio pabaigos laikotarpis diktavo savas sąlygas ir tarsi šachmatų figūras stumdė žmones nepažintoje lig tol galimybių lentoje. V. Čmilytė-Nielsen tuo metu susipažino su tikraisiais šachmatais.

„Pirmą kartą juos parodė, kai buvau 4 metų. Jaučiau, kad tai įdomus žaidimas, bet tai buvo mediniai žaislai. Tuo metu neperpratau taisyklių, jos buvo labai sudėtingos. Bet tėtis buvo gana kantrus, vis grįždavo prie to žaidimo. Kai supratau taisykles, mane šis žaidimas užbūrė. Anksti pradėjusi žaisti varžybose labai anksti pajutau ir pirmųjų pergalių skonį. Būdama 7 metų grupėje iki 10 metų tapau Lietuvos čempione. Viena vertus, tai buvo labai įdomi veikla, bet, kita vertus, tai buvo ir veikla, suteikianti pergalės, sėkmės skonį. Tie dalykai labai gerai derėjo“, – sako ji.

Šachmatuose, kaip ir bet kurioje sporto šakoje, labai skaudu pralaimėti. Pralaimėjus iš tiesų niekas negali nuraminti. Aš irgi verkdavau, jei skaudesnis pralaimėjimas. Laimė, pralaimėjimų nebūdavo daug.

Šachmatai V. Čmilytei-Nielsen gyvenime davė daug, tačiau kai ką ir atėmė, pavyzdžiui, laisvalaikį ir artimą bendravimą su klasės draugais. Visgi tai kompensavo minėtas pergalės skonis ir galimybė keliauti.

„Daugiau draugysčių išliko iš pirmųjų metų mokykloje nei iš vėlesnių, nes vėliau pamokas lankiau eksternu ir ryšiai sutrūkinėjo. Klasiokus nuo 1 iki 4 klasės prisimenu ryškiausiai, dabar per socialinius tinklus ir bendrauju būtent su jais. Iš to laiko prisimenu didžiulį jaudulį, jausmą, kai esi labai arti tikslo, kai beliko pasiekti vieną pergalę ir tapsi Lietuvos čempione. Jis kartojosi daugybę kartų, bet mintimis vis grįžtu į pirmąsias rimtas varžybas, nes per jas iškovojau kelionę į Vokietiją, kur vyko mano pirmasis pasaulio čempionatas.

Tai buvo 1991–1992 m. Tai laikas, kai Lietuvos sportininkai tik gavo galimybę atstovauti Lietuvai tarptautinėje arenoje. Man nepaprastai pasisekė, kad buvau būtent tos kartos atstovė. Jei šiandien tai įprastas dalykas, tada tai buvo ne tik labai įdomu, bet ir didžiulė garbė, atsakomybė. Mes, ir būdami vaikai, jausdavome, kokia tai ypatinga misija, kad gali važiuoti į sporto varžybas, kur susirenka žmonės iš viso pasaulio ir štai žaidi su Lietuvos vėliava“, – pasakoja pašnekovė.

V. Čmilytė-Nielsen protinius gebėjimus naudojo maksimaliomis apsukomis. Talentinga šachmatininkė ne tik skynė pergales turnyruose, bet ir pažino kartų pralaimėjimo skonį, neišvengiamą kelyje į savęs pažinimą.

„Šachmatuose, kaip ir bet kurioje sporto šakoje, labai skaudu pralaimėti. Pralaimėjus iš tiesų niekas negali nuraminti, nes tai jauti labai stipriai. Aišku, vaikai ir verkia. Aš irgi verkdavau, jei skaudesnis pralaimėjimas. Laimė, pralaimėjimų nebūdavo daug, tai viskas būdavo gerai.

Vienas patyręs treneris pasakė mamai, kad reikėtų vaikui paaiškinti, jog šachmatininkas kelyje link didmeistrio titulo privalo pralaimėti 1 tūkst. partijų. Turi jas pralaimėti tam, kad kažko išmoktum, suprastum žaidimo subtilybes. Kiekvienas pralaimėjimas, ypač jei iš jo kažko išmoksti, priartina prie to tikslo. Įsivaizdavus tą ilgą sąrašą pralaimėjimų, kuriuos vienaip ar kitaip privalai patirti, psichologiškai tampa kur kas lengviau, nes galvoji: taip, šiandieną nepasisekė, bet šio to išmokau ir galbūt tai reiškia, kad ateityje pralaimėjimų liko mažiau“, – kalba šachmatininkė.

Ar kada nors susimąstėte, kaip treniruojasi šachmatininkai? Pasirodo, tai ilgas ir daug protinių jėgų reikalaujantis procesas.

„Šachmatininkai pripratę daugiausia dirbti patys. Turi per patirtį ir įsisąmoninimą suprasti, kokia logika slypi už ėjimo. Neužtenka, kad kažkas ateitų ir pasakytų: žaisk taip, o ne kitaip. Kai sėdėsi prie lentos ir turėsi priimti sprendimus, vis tiek turėsi žinoti pats, kodėl taip reikia daryti. Stengdavausi per dieną skirti 6 valandas. Tai įprastos dienos. Po to būdavo stovyklos. Atvažiuodavau į Vilnių, gyvendavau pas tetą Pilaitėje. Pas mane atvažiuodavo treneris, dažniausiai Gediminas Rastenis, ilgametis mano treneris, arba Viktoras Gavrikovas – visą dieną sėdėdavome prie lentos“, – pamena ji.

Pirmoji santuoka – praėjus dienai po 18-ojo gimtadienio

Vidurinės mokyklos baigimas V. Čmilytės-Nielsen gyvenime persipynė su dar vienu labai svarbiu įvykiu – vos sulaukusi 17-os ji jau ruošėsi vestuvėms. Išrinktasis – Latvijos ir Ispanijos šachmatų didmeistris Aleksejus Širovas. Mergina ištekėjo praėjus vos dienai po 18-ojo gimtadienio.

„Suaugusiųjų olimpiadose žaisdavau nuo 13 metų. Buvau jauniausia Lietuvos šachmatininkė, patekusi į suaugusiųjų rinktinę. 1998 m. susipažinau su būsimu vyru. Tuo metu jis buvo didžiulė šachmatų žvaigždė, vienas iš stipriausių šachmatininkų, toks romantiškas herojus su romantiško herojaus aureole.

Buvau didžiuliame pakilime, nes tuo metu, kai laikiau egzaminus, ruošėmės vestuvėms. Buvau paskendusi suaugusiųjų rūpesčiuose. Tuo metu jaučiausi labai suaugusi, nors man dar nebuvo 18 metų. Tėvai nieko nesakė, man neatrodė, kad esu labai jauna, kad negaliu priimti suaugusiųjų sprendimų. Tuo metu tai atrodė kaip natūralus žingsnis. 2002 m. pradžioje susilaukiau sūnaus ir, kadangi turėjau daryti pertrauką šachmatų karjeroje, nutariau mokytis. Įstojau į Latvijos universitetą, mokiausi anglų kalbą“, – sako laidos herojė.

Kartais santykiai susiklosto taip, kad priimamas sprendimas nebebūti kartu. Skyrybos yra labai skaudi patirtis. Kažkuriuo momentu tai buvo ir drama, bet vėliau laikas užgydo visas žaizdas.

Deja, bet po 6 metų santuokos jos šeima, kurioje jau augo 2 sūnūs, subyrėjo. V. Čmilytė-Nielsen teigia negalinti įvardyti vieno faktoriaus, kodėl taip nutiko.

„Natūralu, kad dviejų ambicingų sportininkų sąjunga negali būti lengva. Manau, kad niekada negali įvardyti vieno kalto ir vienos priežasties. Kartais santykiai susiklosto taip, kad priimamas sprendimas nebebūti kartu. Skyrybos yra labai skaudi patirtis. Kažkuriuo momentu tai buvo ir drama, bet vėliau laikas užgydo visas žaizdas. Tačiau tai viena iš sudėtingiausių patirčių“, – atvirauja moteris.

2013 m. šachmatininkė ištekėjo antrą kartą. Ir vėl už vyro iš šachmatų pasaulio – dano Peterio Nielseno, kurį pažinojo jau daugelį metų. Jie susilaukė dar 2 sūnų.

„Žinojau jį jau iš seniau, nes jis buvo vienas iš žymių trenerių, šachmatininkų. Tiesiog pradėjome bendrauti, keliose varžybose dažnai kalbėdavomės. Su juo buvo įdomu bendrauti ir vėliau tas bendravimas pasikeitė. Kai pirmuosius kartus jis lankėsi Lietuvoje, kai pradėjome artimiau bendrauti, jis labai gražiai rado bendrą kalbą su vyresniais sūnumis. Mūsų santykiuose viskas klostėsi lėtai. Kelerius metus susitikdavome varžybose. Jis gyveno Danijoje, Orhuse, aš Šiauliuose su vaikais. Po 5–6 metų jis apsisprendė persikelti į Lietuvą. Po kažkiek laiko susituokėme. Vėliau gimė sūnus Marius, dar vėliau – Kristijonas“, – pasakoja ji.

Politinę šachmatų partiją V. Čmilytė-Nielsen pradėjo žaisti 2012 m. Po 3 metų ji buvo pirmą kartą išrinkta į Seimą. Prieš 2 metus tapusi Liberalų sąjūdžio pirmininke dabar ji – ir Seimo pirmininkė.

„Manau, kad politika yra ne tik įdomus, bet ir reikšmingas užsiėmimas. Man įspūdį darė tai, kad mačiau, jog kitose šalyse, ypač Skandinavijoje, požiūris į politiką ir politikus yra kitoks nei Lietuvoje. Daugiau pasitikima valdžia, nėra prarajos, kad politikai yra kitokie ar labai toli nuo žmonių. Kiekvienas žmogus, pavyzdžiui, Danijoje užsiima politika arba yra aktyvus nevyriausybinės organizacijos narys, domisi, klauso debatų. Mane žavėjo tas požiūris į politiką, kaip į bendrą reikalą. Man norėjosi, kad ir Lietuvoje pokyčiai eitų ta linkme.

Tai buvo įdomus karjeros posūkis, bet kai tampi kandidatu į Seimą, atiduodi save rinkėjų valiai. Jei neįtikini, jei neturi pakankamai argumentų ar atrodai netinkamas kandidatas, tai ir netampi politiku. Tave turi išrinkti kiti, tu turi įtikinti, kad esi vertas būti politiku. Man norėtųsi, kad Lietuvoje tai būtų profesija, kuri reikalauja būti vertam jos“, – mintimis dalijasi V. Čmilytė-Nielsen.

Ji sako nežinanti, kas toliau, kur gali nuvesti politiko kelias. Seimo pirmininkė tikina labai rimtai vertinanti poziciją, kurioje yra dabar, nes ji reikalauja daug atsakomybės.

„Norisi koncentruotis į tai, ką darau dabar, ir tą darbą daryti tinkamai, nes jis reikalauja daug jėgų, atsidavimo, kompromisų ir su šeima, ir vaikų atžvilgiu. Mąstyti apie tolimus planus nebūtų nei laiko, nei tikslinga. Su sūnumis nelabai diskutuoju apie politinius pasirinkimus. Jie nesidžiaugia, kai pirmadienį anksti ryte išvažiuoju, klausia, kada grįšiu. Kita vertus, tai nėra nei tragedija, nei drama. Yra mano vyras, seneliai, žmonės, kurie padeda, rūpinasi. Jie yra labai mylimi, labai artimi.

Kai buvau šachmatininkė, situacijos būdavo sudėtingesnės, nes išvažiuoti tekdavo 10 dienų, 2 savaitėms. Maži vaikai atitoldavo, dabar šito nėra. Tuo džiaugiuosi ir puikiai suprantu, kad jeigu nori daryti svarbų, atsakingą darbą, kuris tau patikėtas, turi priimti sprendimą, ar gali gyvenimą organizuoti taip, kad galėtum atlikti tą funkciją“, – sako politikė.

Orams vėstant V. Čmilytė-Nielsen linki vieni kitiems būti šiltesniems, labiau įsiklausyti į kitą, mažiau pykti ir žiūrėti optimistiškiau į tai, ką atneš rytojus. „Noriu palinkėti daugiau valandų paroje, daugiau jėgų ir kad derinant pareigas, motinystę, šeimą būtų daugiau atlaidumo sau“, – šypsosi ji.

Plačiau – rugsėjo 9 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Čmilytė-Nielsen apie ankstyvą santuoką ir skyrybas: jaučiausi subrendusi, bet ambicingų žmonių sąjunga nebūna lengva
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt