Veidai

2021.09.19 07:00

Vasarą vedęs Linas Kojala – apie santykių politiką, jausmų išbandymą karantinu ir gyvenimą už Atlanto

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.09.19 07:00

„Su žmona juokaujame, kad jei jau kartu išgyvenome karantiną, vargu, ar gali būti dar vienas toks didelis iššūkis“, – portalui LRT.lt sako politologas, Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala. Prieš tris mėnesius vedęs vyras atskleidžia, kokios politikos laikosi santykiuose, kaip žmona reaguoja į jam rodomą žiniasklaidos dėmesį ir kokią specialybę jam siūlė pasirinkti tėvai.

– Prieš tris mėnesius, birželio 26-ąją, vedėte savo išrinktąją Ievą. Turbūt, kaip ir visi, sulaukiate to pusiau humoristinio, stereotipinio klausimo, kas pasikeitė po vestuvių.

– Turbūt ir atsakymas bus labai stereotipinis – niekas nepasikeitė. Su žmona juokaujame, kad jei jau kartu išgyvenome karantiną, vargu, ar gali būti dar vienas toks didelis iššūkis ar pokytis. Esame laimingi, kad galime būti kartu, džiaugiamės vienas kitu, o kas laukia ateityje, nenuspėjama.

– Vis tik sakote, kad karantinas tapo savotišku išbandymu.

– Tam tikra prasme taip ir buvo. Tik neseniai buvome kartu apsigyvenę, galbūt dar ne itin gerai vienas kitą pažinojome ir staiga visas pasaulis užsidarė namuose. Kartu turėjome būti nuolat, visą parą. Tačiau tai tapo proga vienam kitą geriau pažinti, sustiprinti mūsų ryšius, suprasti, kaip partneris reaguoja į nestandartines aplinkybes ir pan.

Tuo laikotarpiu galime tik pasidžiaugti, nes jis mūsų sprendimų nepakeitė, priešingai – leido būti jais užtikrintiems. Galiausiai nuogąstavome tik dėl vieno – ar tarp skirtingų karantino etapų pavyks pasirinkti tokią vestuvių datą, kai galėsime savo švente pasidalyti su artimaisiais. Labai džiaugiamės, kad viskas susiklostė sėkmingai.

Nereikia savęs pervertinti ir galvoti, kad jei šiandien sekasi, taip bus ir ateityje.

– Kokios politikos laikotės santykiuose?

– Demokratinės liberalios. Santykiuose diktatūros būti negali, kitaip tai nebus tvari sąjunga, tuo galime įsitikinti iš istorijos. Esant demokratijai galbūt daugiau emocijų, daugiau nesutarimų ar diskusijų visuomenėje, tačiau tokios santvarkos yra tvaresnės ilgalaikėje perspektyvoje.

Turbūt toks modelis pritaikomas ir santykiams – ieškant kompromiso gali kilti nesutarimų ar diskusijų, tačiau galiausiai tai leidžia atrasti abiem pusėms tinkamą sprendimą, aukso vidurį. Tiesa, mums to aukso vidurio įnirtingai ieškoti nereikia – dėl tam tikrų asmenybės bruožų ar charakterio sutapimų natūraliai jį surandame. Taigi svarbiausia jo neišjudinti.

– Esate sakęs, kad politika nėra pagrindinė tema jūsų namuose, ar tikrai? Juk akivaizdu, kad visuomet su entuziazmu kalbate apie savo darbą, jus dominančias politines, tarptautinių santykių temas.

– Greičiau papildome vienas kitą. Galbūt tiesiogiai apie politiką ir nesikalbame, bet, žinoma, žinias ar prieš rinkimus vykstančius debatus pasižiūrime kartu. Į ilgas diskusijas apie tai nesiveliame, nes tai tikriausiai nėra pagrindinis Ievos interesas, tačiau džiaugiuosi, kad paskatinau ją daugiau domėtis aktualijomis, kurios man svarbios. Kaip ji pati sako, jai tai ir savotiškas būdas atitrūkti nuo savo kasdienės veiklos. Ieva yra psichiatrijos gydytoja – rezidentė.

Ji man taip pat papasakoja apie savo veiklą ir taip abu plečiame akiratį. Manau, kad iš jos galiu daug išmokti – savo darbe ji mato pandemijos pasekmes, žmones, atsidūrusius sudėtingose gyvenimo situacijose, besistengiančius atsigauti po nelaimių ir pan. Man tai savotiška galimybė prisiminti, jog nesame amžini ar nepažeidžiami, kad reikia pasirūpinti vienam kitu ir savimi. Manau, taip vienas kitam atveriame naujų horizontų, o tai geriausia, kaip žmonės gali vienas kitą papildyti.

Mano darbas būti tarpininku, dėl savo įdirbio galinčiu tuos procesus padėti suprasti kitiems, galinčiu padėti įžvelgti tam tikras tendencijas.

– Pakalbėkime apie gerai pažįstamus horizontus, namus. Per karantiną pasitikrinote, kaip sekasi kartu gyventi, o ar pasiskirstėte, kas už ką atsakingas namuose? Galbūt vieną žymiausių šalies politologų galima išvysti su prijuoste besisukiojantį virtuvėje?

– Labiau mėgstu valgyti. (Juokiasi.) Iš tiesų, dažniausiai žmona pasirūpina, kad ant stalo netrūktų gardžių patiekalų, o aš esu tas, kuris po valgio susitvarko. Ir kitus namų ruošos darbus esame pasiskirstę, tad žinome, kas už ką atsakingas.

– Vis tik, žvelgiant iš šono kartais lengva suabejoti, ar dar belieka laiko tvarkytis namuose – nuolat kartojate, kad darbas jums be galo mėgstama veikla, kad kartais pranyksta ribos tarp darbo ir pomėgio. Tokie žmonės bene labiausiai rizikuoja tapti darboholikais, pervargti ir perdegti.

– Susimąstau apie tai. Viena vertus, didelis privalumas, kai darbas yra toks mielas, kaip pomėgis, tačiau rizika perdegti ar persisotinti mėgstama veikla tikrai išlieka. Negaliu teigti, kad po keliolikos metų nesijausiu persisotinęs, darbas nebus nuobodus ar man neatrodys, kad viskas jau išsemta.

Kol kas galiu pasidžiaugti, kad taip nėra, tačiau prevenciškai stengiuosi atsitraukti ir užsiimti su profesija nesusijusia veikla – pasportuoti, pasivažinėti dviračiu, paskaityti knygą, nesusijusią su akademinių tyrimų ar analitikos sritimi ir pan. Tiesa, kartais jaučiu, kad to tenka imtis ne natūraliai, o todėl, kad taip reikėtų.

– Atrodo, kad esate miesto žmogus, sostinėje gimęs ir augęs. Nors dažnas atgaivos ieško gamtoje, jus įsivaizduoti su botais ir krepšiu baravykų, meškere ar sodo kastuvu sunkoka. Galbūt per daug įpratome matyti jus su dailiu kostiumu.

– Žvejyba tikrai nėra man arti širdies, galbūt nesu ir tas, kuris galėtų savaitei žengti į laukinę gamtą ar leistis į iššūkių kupiną žygį. Kadaise teko pabūti kalnuose, bet supratau, kad ir jie mane veikiau baugina, nei traukia. Man patinka gamta su infrastruktūros motyvais, sutvarkytais takeliais ir pan. Juolab kad nebūtina išvykti iš Vilniaus, galima pasižvalgyti po gražiausias sostinės vietas. Su žmona mielai leidžiamės į pasivažinėjimus dviračiais.

Pagyvenęs svetur, tik dar sykį įsitikinau, kad Vilnius yra žavus miestas – čia tiek žalumos, parkų, besiraizganti upė, gamtos kampeliai, kuriais daugelis pasaulio didmiesčių pasidžiaugti negali. Tuo reikia mėgautis, tai vertinti ir branginti.

Santykiuose diktatūros būti negali, kitaip tai nebus tvari sąjunga, tuo galime įsitikinti iš istorijos.

– Turbūt gyvenimas užsienyje yra puiki galimybė atitrūkti nuo įprastos aplinkos, žmonių ir pažvelgti į savo gyvenimą ir į save iš kiek kitokios perspektyvos. Sutiktumėte?

– Gyvenimas kitoje Atlanto vandenyno pusėje man buvo gera savirefleksija, tokios palinkėčiau daugeliui. Tiesa, nebūtina išvykti į užsienį, galima atrasti savų būdų. Tačiau man gyvenimas JAV padėjo kitaip pasižiūrėti ir į save, kitaip sudėliojau prioritetus, supratau, ką verta daryti, o kas veikiau tėra laiko gaišimas.

Buvo naudingas ir žvilgsnis į Lietuvą. Galbūt, užsisukę savo reikaluose, per mažai pasižiūrime į savo šalį tarptautinių procesų kontekste. Atrodo, kad tam tikras įvykis ar tendencija yra būdinga tik Lietuvai, ir jų nesusiejame su panašiais procesais svetur, nebandome surasti priežasčių, kurios nebūtinai turi lietuvišką kilmę ar specifiką.

Kalbu ir apie visuomeninius protestus, dalykus, susijusius su pandemija, sociokultūrinius iššūkius, ekonomiką, tam tikrus nelygybės aspektus ir pan. Į visa tai pažvelgę iš paukščio skrydžio ir pamatę, kaip kitos bendruomenės savo kraštuose sprendžia ar išsako tas pačias problemas, galbūt pradėtume ieškoti ir kitokių sprendimo būdų. Teigdami, kad mūsų situacija unikali ir kitur nieko panašaus nėra, veikiau maskuojame tai, kad patingime pasigilinti.

– Dabar įprasta sakyti, kad, norėdami pasiekti sėkmę, turime išeiti iš komforto zonos. Galbūt JAV buvo tas jūsų vaikščiojimas po nepatogias teritorijas?

– Kiekvieną sėkmės istoriją reikėtų vertinti konkrečiame kontekste. Galbūt ir išžengti iš komforto zonos reikia ne visiems, ne visiems tai būtų naudinga ar gyvenimo prasmę patvirtinanti ar tobulėti paskatinanti patirtis. Nemanau, kad savaime išėjimas iš kokios nors teorinės komforto zonos yra didelis privalumas.

Sprendimas išvažiuoti į užsienį nebuvo lengvas, nes išvykau tuo metu, kai man gana gerai sekėsi. Galėjau pernelyg atitrūkti nuo vietos aktualijų, mane galėjo pamiršti, o kur dar tai, jog man reikėjo prisitaikyti prie gyvenimo kitame pasaulio krašte. Galbūt tai ir nebuvo komforto zona, svarbiausia, kad man pavyko save realizuoti, o šiuolaikinės technologijos leido neatitrūkti. Vis tik kiekvienas esame individualus ir į bendrus patarimus turėtume žvelgti labai atsargiai.

Gyvenimas kitoje Atlanto vandenyno pusėje man buvo gera savirefleksija.

– Sugrįžote iš studijų Harvarde, dabar pats dėstote VU TSPMI, esate Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, dviejų knygų autorius, rašantis komentarus portaluose, dalijatės savo įžvalgomis televizijos ir radijo eteryje – puiki karjera. Gali atrodyti, kad esate laimės kūdikis, bet ar tikrai tas kelias buvo kone rožėmis klotas, be didesnių emocinių duobių ar nesėkmių?

– Kalbant apie karjerą, turbūt reikėtų triskart pabelsti į medį. (Šypsosi.) Nereikia savęs pervertinti ir galvoti, kad jei šiandien sekasi, taip bus ir ateityje. Svarbu suvokti, kad gali nutikti visaip, bet tikėtis ir siekti geriausio.

Turbūt sėkmę lėmė tai, kad atradau sritį, kuri patinka. Ne kartą sakiau, kad už tokį profesinį pasirinkimą iš dalies esu dėkingas prezidentui Valdui Adamkui – susitikimas su juo mokyklos laikais buvo svarbus veiksnys.

Kai atrandi sritį, kuri yra įdomi, kurioje ribos tarp darbo ir pomėgio išblanksta, kurioje matai nuolatines galimybes tobulėti, kai į darbą žiūri ne kaip į vargą, o kaip į galimybę, visas tas kelionės procesas tampa lengvesnis, nors sudėtingesnių dienų pasitaiko ir man.

Tačiau visa tai reikalauja nuolatinio darbo. Mano žmona jau žino, kad kiekvieną savaitgalį bent kelias valandas skiriu profesinei literatūrai skaityti. Net jei turi vienos ar kitos srities diplomą, turimų žinių nepakanka, reikia nuolat domėtis ir gilintis, kad galėtum ne tik sekti naujienas, bet jas ir aprašyti ar pakomentuoti.

Svarbu nestovėti vietoje, o nuolat dirbti ir mokytis. Viską sudėjus į vieną visumą, atsiranda potencialas sukurti rezultatą. O pastarąjį visada galima tobulinti.

– Jums užtenka to, kad galite dirbti mėgstamą, prasmingą darbą, ar vis tik svarbu, kad jūsų pavardė atsirastų ant knygos viršelio, prie publikacijų žiniasklaidoje, svarbu, kad jus kviestų į laidas ir prašytų pasidalyti įžvalgomis?

– Visa tai smagu, nes pirmiausia tai – tavo darbo įvertinimas. Juk kiekvienas norime, kad mūsų darbas būtų vertinamas bent jau nedidelėje kolegų grupelėje. Politologų darbas yra susijęs su viešumu, tad ir įvertinimas yra viešesnis.

Jei matytum, kad tavo darbas, rašomos knygos ar tekstai, pasisakymai ir įžvalgos niekam neįdomūs, kokia prasmė visu tuo dalytis?

Manau, kad ir visuomenė suinteresuota, jog būtų asmenų, kurie patikimai padeda pažvelgti į dalykus, kurie kai kuriems yra tolimi. Juolab kad ne kiekvienas gali tiek laiko, kiek aš, skirti tarptautiniams procesams. Mano darbas būti tarpininku, dėl savo įdirbio galinčiu tuos procesus padėti suprasti kitiems, galinčiu padėti įžvelgti tam tikras tendencijas.

– Prakalbote apie viešumą, ar jūsų žmonai teko prisijaukinti mintį, kad jūs esate atpažįstamas, žinomas, matomas ir neretai patraukiate žiniasklaidos dėmesį?

– Galbūt iš pradžių jai buvo sudėtinga suprasti, kad ir ji sulaukia daugiau dėmesio, pavyzdžiui, kai, atvykę į renginį, esame fotografuojami ar pan. Veikiausiai dabar ji prie to jau įprato. Be to, esame sutarę, kad egzistuoja tam tikros ribos, ką galime viešinti, o ko – ne. Suradome konsensusą, kuris netrikdo nei jos, nei manęs.

Pasikalbėjome apie tai, bet ne todėl, kad buvo kilę kokių nors nepatogumų, bet tiesiog norėdami susitarti dėl esamos situacijos. Ji supranta, kad mano veikla yra vieša ir tai šiek tiek paveikia jos gyvenimą.

Manau, taip vienas kitam atveriame naujų horizontų, o tai geriausia, kaip žmonės gali vienas kitą papildyti.

– Nors nesate atlikėjas ar aktorius, kuriuos gerbėjai dažnai užkalbina tiesiog gatvėje, pakviečia nusifotografuoti ar pan., nepaneigiamai esate politologijos žvaigždė, kurios veidas kas savaitę šmėžuoja televizijos ekranuose. Galbūt ir prie jūsų prieina, užkalbina?

– Būna, nors bene labiausiai man įstrigo vienas įvykis, nutikęs 2019-aisiais Knygų mugėje, kur pristačiau savo knygą, bendravau su skaitytojais. Prie manęs priėjo vienas žmogus ir iškart nuėjo, tačiau pamačiau, jog paliko atviruką. Ten buvo parašyta, kad kažkada oro uoste buvome susitikę ir aš labai maloniai ir gražiai su juo pabendravau. Tai labai pakėlė jam nuotaiką ir praskaidrino dieną.

Nors neprisiminiau jokio konkretaus susitikimo, o oro uostai paprastai yra ta vieta, kur stengiesi nepavėluoti į patikras, matyt, su juo pasikalbėjau. Man tai buvo labai svarbu – smagu, kai kitam žmogui padarai ką nors malonaus. Nors galbūt ne visada pavyksta, man tai tapo paskata net ir paprasčiausiose situacijose būti pozityvesniam, juk nežinai, kada gali nudžiuginti kitą. Ir labai džiugu, kad gavau tokį raštelį.

– Į tai, kas esame, didžiulį indėlį įdeda mūsų tėvai. Jie buvo tie, kurie suteikė jums laisvę rinktis, ar tie, kurie stengėsi pakreipti viena ar kita linkme?

– Esu dėkingas tėvams, kad jie man leido atrasti save. Būdamas moksleiviu lankiau teatro, plaukimo, šachmatų, futbolo, šokių būrelius. Tikriausiai ir dar ką nors. Visos popamokinės veiklos buvo labai skirtingos ir leido pažinti save, suprasti, kas mane domina ilgalaikėje perspektyvoje, ką norėčiau veikti, o kas galbūt ne prieš širdies.

Nors abu mano tėvai teisininkai, jie pasvarstydavo, jog teisė – perspektyvi specialybė ir aš galėčiau sekti jų pėdomis, bet suteikė laisvę pasitikrinti ir priimti pasvertą sprendimą. Matydami, kad man patinka politologija, jie labai džiaugėsi, kai pasukau šiuo keliu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt