Veidai

2021.09.08 07:32

Žvelgdamas atgal Mantas Stonkus svarsto: šeimos sukūrimas buvo noras įtvirtinti savo statusą

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.09.08 07:32

LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“, atsigręžęs į prabėgusį laiką, aktorius Mantas Stonkus svarsto: šeimos sukūrimas buvo noras įtvirtinti savo statusą. Deja, pašėlusiu ritmu gyvavusi santuoka išbandymų neatlaikė. Vienas ryškiausių Lietuvos pramogų verslo vyrų kadaise svajojo tapti tikru vilniečiu, o dabar vis dažniau pagalvoja apie provinciją ir šį etapą vadina pasiruošimu bičių etapui.

1987 m. gegužės 3 d. Plungėje bundančią gamtą pasveikino Vaidos ir Alvydo pirmagimio Manto gugenimas, lydimas žemaitiško akcento. Mylintys tėvai, greta – seneliai, šalia – Plungės jūra, atsiradusi užtvenkus Babrungo upę. Tikrai niekas nesuklystų, M. Stonkaus vaikystę pavadinęs tobula.

„Mano vaikystė praėjo jaunų tėvų šeimoje šalia Plungės esančiame Varkalių kaime. Tėvai dažnai išvykdavo linksmintis su draugais. Nesakyčiau, kad manęs nepasiimdavo, bet dažnai palikdavo pas senelius. Atsikeliu ryte – nereikia nei mamos, nei tėčio. Seneliai buvo jauni. Man pasisekė, kad jie gyveno šalia vieni nuo kitų. Būdavo, pabūni pas vienus, neduoda lito ledui – važiuoji pas kitus, pasiskundi, kad nedavė. Jie duoda, tada grįžti pas kitus, sakai: jie man nedavė. Tada jie duoda ir turi du litus. Gyvenimas buvo geras, kaimas prie pat miesto, dviratis, ežeras, miškas, ramybė“, – prisiminimais dalijasi laidos herojus.

Kopūstų ir pieno kvapas – būtent su juo vaikų darželis asocijuojasi M. Stonkui. Tik, kitaip nei daugeliui kitų, pasibjaurėjimo nekelia.

„Kopūstų ir pieno kvapas man kažkodėl būdavo priimtinas. Būdavo gan saugi aplinka, nes nuo pat mažens buvau išraiškingas vaikas. Man nebuvo sunku bendrauti su kitais, juokinti. Buvau atviras naujoms pažintims, labai jausmingas, greitai įsimylintis. Atsimenu savo pirmą bučinį darželyje už tokios medinės virtuvėlės, žydrais švininiais dažais nudažytos. Ji buvo pritraukta prie radiatoriaus, truputėlį atitraukėme ir užlindome. Ar tik ne Monika buvo jos vardas. Tupėjome ir ją pabučiavau. Buvo labai malonu.

Gimę tą pačią dieną. Anksti šeimą sukūręs Mantas Stonkus: maniau, kad man daugiau nieko nereikia ir žinau, kaip gyventi

Dar, atsimenu, buvau labai įsimylėjęs vieną darželio auklėtoją, muzikos mokytoją, kuri, matyt, tuo metu buvo jauna. Turėjo labai ilgus plaukus. Mes sėdime su darželio draugu Tomu, kol muzikos mokytoja groja pianinu, žiūrime ir sakome: kokia graži... Atsimenu, mano frazė: jeigu ji turėtų vaiko kūną, bet savo galvą, būtų labai graži mergaitė. Matyt, buvo labai dailaus veido mokytoja“, – šypsosi pašnekovas.

Dešimtojo dešimtmečio pradžią Lietuvoje įprasta vadinti laukinio kapitalizmo klestėjimo metais. Į jo verpetą pakliuvo ir M. Stonkaus tėvai, kurių sėkmingą etapą Plungėje keitė priverstinis persikėlimas į Mažeikius. Čia šeimoje atsirado ir trečias vyras.

Visos mano meilės buvo nelaimingos. Aš buvau per daug romantiškas, per daug jautrus, atviras. Man atrodo, mergaites tai išgąsdindavo. Mergaitėms patinka blogi berniukai.

„Mano tėtis tais laikais visai mokėjo suktis. Jiems sekėsi neblogai, turėjome ir didelę komercinę parduotuvę, kažkokie kilimai, žaislai, gyvūnų parodos, kažkas iš tėvų draugų atidarė kavinę... Pirmos gruzdintos bulvytės, gruzdintuvės, karbonadai su sūriu – tai buvo kažkas iš fantastikos.

Tikriausiai mane sutraumavo 1996 metai, kai išsikraustėme į Mažeikius. Staiga viskas pasikeitė: miestas, mokykla, nebeliko senelių, gimė brolis, atėjo finansiškai sunkūs laikai, žlugo tėvų verslai. Man tai priminė emigraciją. Nesakau, kad ten buvo blogi žmonės, bet, palyginus Plungę su Mažeikiais, iškart kyla net skirtingi vaizdai. Čiurlionis Mažeikiuose muzikos nesimokė ir negyveno. Tai urbanistinis, pilkas, su geležinkeliu per patį vidurį naftininkų, pramonininkų miestas. Daugiau žmonių, viskas šalia, kiemai panašesni į Vilniaus, Kauno, daugiau betono. Atsikrausčius iš palyginti ramaus miestelio man buvo didelis šokas – ir kultūrinis, ir tikriausiai emocinis“, – pamena jis.

Vos 6-erių M. Stonkui tėvai leido įsiverti auskarą. Mokykloje jis buvo tikra žvaigždė, jį mylėjo visi nuo pirmokų iki dvyliktokų. Bet staiga viskas baigėsi, negana to, namuose atsirado pyplys. „Mes išvažiuojame, gyvename kažkokiame bute, kur nieko nesupranti, nieko nežinai. Mokykloje visi vaikai šneka kitaip, ne žemaitiškai, o kažkokia keista kalba tarp Šiaulių ir žemaičių akcento...“ – pasakoja vyras.

Deja, apibūdinimas „šaunu“ vargiai tinka M. Stonkaus gyvenimui Mažeikiuose. Tačiau išstypęs ir lieknas jaunuolis savo vertę įrodinėjo ne kumščiais, o besiskleidžiančiu aktoriaus ir menininko talentu.

„Buvau svetimkūnis, nes buvau ilgais plaukais, su auskaru, žemaitis, iš kito miesto. Teko padirbėti, kad susirasčiau ten draugų. Mažeikiuose buvo „Romar“ klubas, bet nelabai mėgau to kontakto, man labiau patiko menas, plastika. Ir nuėjau į tautinius šokius. Atsimenu, vienas draugas pasiūlė, sako: gal nori pabandyti? Nuėjau ir ten radau savo oazę – Mažeikių choreografijos mokykloje „Kauškutis“, – sako laidos herojus.

Nors su bendraamžiais vaikinais M. Stonkus sunkiai rasdavo bendrą kalbą, su merginomis buvo visai kas kita. Jų jaunuolio gyvenime netrūko, bet ir čia santykiams koją kišo „kieto bičo“ neatitinkantis įvaizdis.

„Merginų visada turėjau daug. Meilė vykdavo taip: pasimatymai, susitikimai, kažkokie nekalti pakikenimai, prisilietimai. Daugiau mylėdavai viduje nei išorėje, išgyvendavai visas emocijas, bet kiekvieną kartą atėjęs į repeticiją žinodavai, kad šiandien galbūt ją pamatysi ir prasilenksi. Vien dėl to būdavo verta eiti į šokius.

Ne tik drugeliai – visas zoologijos sodas manyje būdavo, bet visos mano meilės buvo nelaimingos. Aš buvau per daug romantiškas, per daug jautrus, atviras. Man atrodo, mergaites tai išgąsdindavo. Mergaitėms patinka blogi berniukai. Niekada nesuprasdavau, kaip gali mylėti šitą nulėpausį, purviną, kuris mušasi, daro nesąmones, kai aš – baltos drobulės apdare?“ – juokiasi M. Stonkus.

Meniškos prigimties vaikinui pats likimas padėjo apsispręsti. Pamatęs Panevėžio teatro spektaklį ambicingas jaunuolis nutarė, kad ir pats gali ne blogiau vaidinti.

„Ruošiantis egzaminams į mano rankas pakliuvo žurnalas „Kur stoti“. Buvau nusprendęs stoti į Klaipėdos universitetą, choreografijos specialybę. Man buvo paruošę šiltą vietelę, nes tais laikais berniukai retai stodavo į choreografiją. Buvau geras šokėjas, fainas bernas, vadovė sakė – mane būtų laisvai priėmę. Ir pasimaišė Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aktoriai-renginių vedėjai. Tokį pirmą kursą rinko a. a. Vytautas Kernagis su Vladu Bagdonu. Rinko lėlininkus ir aktorius-renginių vedėjus. Supratau, kad tai yra mano ir važiuosiu ten. Kažkas bandė pasakyti: gal čia ne tau. Tegul mano auklėtoja nepyksta, bet mane ta frazė labai palietė. Norėčiau jai viešai padėkoti už ją. Ji pasakė: mano dukra neįstojo, tai tau nelabai yra šansų. Iš principo įstojau į LMTA“, – pasakoja M. Stonkus.

Sukurdamas šeimą norėjo įtvirtinti statusą

Šarūnas Banevičius, Dominykas Vaitiekūnas – būsimas aktorius per stojamuosius susipažino su įdomia kompanija. Ką jau kalbėti apie priėmimo komisiją, kurioje – vien legendos.

„Sveiki, vardas, pavardė, iš kur esat?“ Aš taip įkvėpiau: „Laba deina, aš eso Mants Stonkus, atvažiavau iš Plungis. Šep eso iš Mažeikių, bet eso iš Plungis.“ Visos komisijos akys nuo stalų ir jutau, kad turiu juos. Buvau su dviem auskarais, sidabriniu žiedu, sidabrine grandinėle. Kernagis sako: „Pas tave auskarai.“ – „Jo.“ – „Kodėl auskarus įsivėrei?“ Sakau: „Buvo kažkoks mitas, kad pagerina regėjimą. Dėl to.“ – „Kodėl į abi?“ – „Kad balansas būtų.“ Atsimenu, jie pasijuokė, pasišypsojo, dar kažko paklausė. Tada sako: padainuok. Aš egzaminui visiškai nesiruošiau. Nežinojau, kas yra stojamieji, ko reikia aktoriniui. Net nežinojau, kas yra etiudas. Kai pasakė „proza“, sutrikau, kas ta proza.

Stoviu ir nebežinau. Pamačiau Saulių Bareikį, pradėjau dainuoti „Aktorių trio“ dainą, nes tuo metu klausydavome tos muzikos, patikdavo. „Ach, tie metų laikai, kaip gerai, kad jie mus malonumais gaivina...“ Padainavau ir išleido. Bagdonas sako: koks tavo mėgstamiausias aktorius? Aš ruošdamasis stojamiesiems buvau perskaitęs vienintelę knygą – Donato Banionio biografiją. Sakau: „Banionis.“ – „Jo?“ – „Jo.“ – „Kokius spektaklius matei?“ – „Nemačiau.“ – „O filmus?“ – „Soliaris.“ Pasijuokė. Bagdonas sako: gerai, Mantai, sveikinu, įstojai į LMTA, į nemokamą kursą, pasimatysime rugsėjo 1 d. Išbėgau į tualetą, užsidariau, paleidau visas įmanomas emocijas: ir verkiau, ir rėkiau, ir kinkavau, nes buvo tokia didelė įtampa. Man tai buvo viena įsimintiniausių, jeigu ne pati įsimintiniausia, diena, kuri lėmė tai, kad šiandien esu čia“, – kalba jis.

Studijos jaunam žmogui padeda ne tik išmokti ir suprasti naujus dalykus, bet ir leidžia pažinti didesnį ratą žmonių. Kiekvienas jų – tarsi atskiras mokslas, pavyzdžiui, tolerancijos.

„Studijos mane išmokė daug dalykų. Labai išmokė tolerancijos. Paminėsiu Dominyką Vaitiekūną, gerą bičiulį, kursioką. Pirmo kurso pabaiga, sėdime ant tvorelės prie įėjimo į Sluškų rūmus, rūkome, šnekamės su Dominyku. Aš: ai, tie py... Dominykas klauso manęs, sako: Mantai, o jei tau pasakyčiau, kad aš py... Ir man nubėgo šiurpas per kūną. Pasakiau: nieko, na ir kas? Tada supratau, kad iš manęs išmušė paskutinį likusį marozą, paskutinę įtaką, normalumą. Supratau, kad esu tarp tokių kaip aš, kurie visą laiką kovojo už laisvę būti savimi. Galvojau: esu labai geroje vietoje“, – sako M. Stonkus.

Nuo tada jis pradėjo savyje ieškoti komiko, nes niekada nesisekdavo surasti lyriko. Būdavo it Moljeras: labai jautrus, norintis pasauliui suteikti daug meilės ir tragiškų emocijų, bet esantis labai juokingas tai darydamas.

„Su tuo susitaikiau. Galvoju: eikit jūs velniop. Sukaks man 50 metų, kai galėsiu išeiti į sceną su giliu balsu ir gyvenimo mačiusiomis akimis, kurios jau galės kažką papasakoti. Tada bus mano aukso valanda. Ir apie kiną tą patį galvoju“, – priduria jis.

Ieškodamas savyje komiko M. Stonkus pagaliau pričiupo laimės paukštę už uodegos. Darbą pasiūlė patys „Dviračio žinių“ kūrėjai: Gintaras Ruplėnas, Vytautas Šerėnas, Haroldas Mackevičius. Nors linksmai atšventęs darbo televizijoje gavimo momentą praleido pirmą filmavimą, jam likimas suteikė antrą šansą. Taip prasidėjo jo karjera televizijoje.

Labai džiaugiausi pandemija. Suprantama, kad nesidžiaugiu mirtimis, bet tai, kaip tai mane paveikė, – buvo geras rankinis stabdis. <...> Tai buvo laikas, kai supratau, kiek daug turiu, kiek nedaug tereikia ir kiek mažai benoriu.

2011 m. jaunas, bet jau žinomas, o svarbiausia – publikos mylimas aktorius M. Stonkus su Indre, taip pat aktore, televizijos laidų vedėja, sukūrė šeimą. Dabar žinomas vyras mano: šeimos sukūrimas buvo noras įtvirtinti savo statusą.

„Viskas gerai, dirbu televizijoje, turiu greitai sukurti šeimą, turėti vaikų... Viską susitvarkiau būdamas 24 m., nieko nebereikia, žinau, kaip gyventi, – tikriausiai taip tada mąsčiau. Kai gimė dukra Cecilija, buvome tik pradėję jausti gyvenimo skonį. Nusipirkome geresnę mašiną, jau gyvenome bute Šiaurės miestelyje. Cecilija augo, buvo nepilni metai ir man pradėjo kristi pasiūlymai. Vienas, antras, trečias, ketvirtas, penktas – viską imu, važiuoju, darau. Po dvejų metų – antras vaikas. Į vieną butą, į kitą butą, perkame tą, nusipirkome tą... Maratonas, skubėjimas viską greičiau susitvarkyti, kad 27 m. išeičiau į pensiją. Buvo toks mąstymas“, – pamena pašnekovas.

Tas laikas buvo didžiulis balaganas, pripažįsta M. Stonkus. Ėmė graužti sąžinė, kad namie palieka vaikus, tačiau negalėjo mesti įsipareigojimų ir planų. Buvo didelės abiejų pusių ambicijos, didelis laiko, gyvenimo, vidinių išteklių naudojimas, apibendrina aktorius. Deja, M. Stonkaus santuoka neišlaikė išbandymo pašėlusiu gyvenimo ritmu.

Galbūt tai – viena iš priežasčių, dėl ko vienas ryškiausių Lietuvos pramogų verslo vyrų, svajojęs tapti tikru vilniečiu, dabar vis dažniau pagalvoja apie ramų užutėkį kur nors Lietuvos provincijoje. Net apie meditacijos centrą sau ir bičiuliams.

„Dabar savo etapą pavadinčiau pasiruošimu bičių etapui. Labai džiaugiausi pasauline pandemija. Suprantama, kad nesidžiaugiu žmonių mirtimis, bet tai, kaip tai mane paveikė, – buvo geras rankinis stabdis. Vidury autostrados važiavau 250 km/h, nuleido rankinį stabdį ir sustojau. Kai pasigirdo kalbos, kad galbūt nebevaidinsime, sėdžiu ir galvoju: Dieve, prašau, nebenoriu, viskas, tegul nebebūna.

Tada karantinas, išvažiavau į Plungę pas tėvus, į sodybą. Tai buvo vienas geriausių laikų. Ten aš gyvenau: turėjau ir santaupų, atsirado laiko. Daug jo praleidau su vaikais. Pasakysiu iš savo patirties: manau, kad vaikus geriausia auginti, kai pusę laiko skiri sau, pusę laiko – vaikams. Tai pats geriausias laikas, gali viską pasiimti ir viską atiduoti. Tai buvo laikas, kai supratau, kiek daug turiu, kiek nedaug tereikia ir kiek mažai benoriu“, – pažymi aktorius.

Sau jis ir linki: nebeskubėti ir tiek daug nebeplanuoti, o pasimėgauti, nes viskas yra gerai. Lietuvai – pagaliau išmokti išgirsti kitą.

„Linkėčiau suprasti, kad yra skirtingų žmonių. Ne visi yra normalūs, ne visi yra tokie kaip tu. Tu, žmogau, irgi nesi normalus kito akimis, bet tave kiti toleruoja. Būk geras, toleruok ir kitus. Kai mes išmoksime suprasti, kad yra kitokių: protingesnių, gražesnių, kvailesnių, tada išgyvensime aukso amžių. Tai kaip niekada svarbu. Labai daug kas norėtų, kad susiskaldytume, betgi esame tokia vieninga tauta, tiek apdainuota, apkalbėta, atstovėta, atkovota – susiimkime pagaliau. Labai linkėčiau Lietuvai išmokti girdėti kaimyną, tautietį ir šeimos narį. Išmokti ne tik girdėti, bet ir išgirsti“, – sako M. Stonkus.

Plačiau – rugsėjo 2 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Anksti šeimą sukūręs Mantas Stonkus: maniau, kad man daugiau nieko nereikia ir žinau, kaip gyventi
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt