Veidai

2021.09.03 11:08

Kūrybinio rašymo dirbtuvių įkūrėja Viktorija Urbonaitė: žodis gali ir nukirsti galvą, ir prikelti iš mirties

LRT.lt2021.09.03 11:08

Taisyklingai rašyti išmokstame mokykloje, tačiau šiandien rašyti be klaidų neužtenka. Tekstas turi būti prasmingas, įtaigus, gyvas, provokuojantis dialogui. To galima išmokti Viktorijos Urbonaitės Kūrybinio rašymo dirbtuvėse. Anot komunikacijos specialistės ir rašytojos, kuri dėstys ir „WoW university“ Ateities įgūdžių kurse, rašymas šiuo metu išgyvena renesansą, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.

– Viktorija, kodėl valdyti plunksną yra naudinga visiems, ne tik rašytojams, žurnalistams, komunikacijos ar reklamos specialistams?

– Rašome visi ir kasdien. Nesvarbu, ar tai žinutė draugui, el. laiškas kolegai, ar įrašas socialiniuose tinkluose. Visi norime pasisakyti, argumentuoti savo nuomonę, pasidalinti mintimis, jausmais, pastebėjimais, išgyvenimais. Stingant rašymo įgūdžių, mūsų komunikacija kartais būna neaiški, todėl pykstamės ir pykstame. Išmokimas rašyti yra pirmas žingsnis į susikalbėjimą. Skaitymas yra klausymas, o rašymas yra kalbėjimas.

Mokėti rašyti ir įsiskaityti šiandien ypač svarbu, kai tiek daug melagienų, propagandos, nes tai padeda apsisaugoti nuo pigių ir pavojingų tekstų.

– Paskutiniu metu tapo madinga išleisti knygą. Ar tikrai visiems tai reikėtų daryti?

– Visų pirma, leidžiant knygą reiktų paklausti savęs, kam man to reikia: ar maitinu tik savo ego, ar turiu ką pasakyti? Portugalai, pas kuriuos mada kone kiekvienam leisti po knygą atėjo gerokai anksčiau, turi gražią tradiciją. Jie išleidžia knygą 20 egzempliorių tiražu, susikviečia artimuosius ir jų ratui pristato knygą. Visai nebūtina leisti tūkstantiniais tiražais, kad pasijustum rašytoju (šypteli).

Man žodis yra svarbus. Jis dviašmenis kalavijas, galintis nukirsti galvą ir prikelti iš mirties. Vertinu kokybišką literatūrą ir viena gera knyga geriau nei penkiolika tokių, kurioms gaila medžių popieriui... Rašymas yra geras dalykas, tik nemanau, kad viską reikia publikuoti. Tiesa, pastebiu paradoksą, kad vieni žmonės visai neturi savikritikos, o talentingi rašytojai dažnai pernelyg savikritiški, bijantys apsinuoginimo, skaitytojų teismo.

– Ar rašytojo gyvenime daug romantikos?

– Rašytojo darbas yra gana nuobodus, šaltas ir vienišas (šypteli). Jei žmogus nori rašyti knygą, reikia atsakyti sau į klausimą, ar jis pasiruošęs pusmetį neiti į jokius vakarėlius, su niekuo nesusitikinėti, nesilankyti kine, teatre, vakarais bei sekmadieniais sėdėti namuose ir rašyti. Jei turi sutartį su leidykla, niekam neįdomu, ar tau nėra nuotaikos, ar kažką skauda, ar už lango geras oras. Parašytą tekstą dar keliolika kartų redaguoji pats, vėliau tą darbą kartoja ir redaktorius. Rašymas yra amatas, žinoma, su stebuklo prieskoniu. Tekstui turi įpūsti gyvybės – skaitytojas turi užuosti kvapus, girdėti garsus, jausti herojų emocijas. Logiškai dažnai negali paaiškinti, kodėl kartais tai pavyksta, o kartais – ne, nors ir žinai visas formules.

– Ar rašantys žmonės dažnai susiduria su rašymo blokada?

– Rašymo blokas yra labiau susigalvotas dalykas, pasiteisinimas. Dažnai juokauju, kad galėčiau vesti dirbtuvėles „Sugalvokime pasiteisinimą“ (šypsosi). Jų būna pačių įvairiausių: neturiu laiko, stinga pinigų, nepatogus stalas, vaikai šalia, vaikų nėra, lyja, saulė šviečia... Visada yra kokia nors netinkama situacija, kodėl nesirašo. Iš tiesų jei yra patenkinti pagrindiniai fiziologiniai poreikiai – žmogus išsimiegojęs, pavalgęs, atsigėręs – jis gali rašyti. Žinoma, kartais pasitaiko, kai labai psichologiškai sunkios situacijos tikrai neleidžia atsidėti rašymui, bet 90 proc. atvejų būna disciplinos stygius ir pasiteisinimai.

– Ar tikrai visiems rašymas sukelia teigiamas emocijas?

– Labai skirtingos patirtys. Esu sutikusi nemažai žmonių, kurių patirtys mokykloje buvo gana traumuojančios. Dėl jų nenori į rankas imti knygos ir yra įsitikinę, kad mokyklą tam ir baigė, jog daugiau niekada nerašytų. Tai priklauso nuo mokytojo. Kaip sako italai, „ne tas geras mokytojas, kuris daug moko, bet tas, kuris užkrečia noriu mokytis“. Jei turime gerų mokytojų, kurie įkvepia, leidžia klysti, bandyti, rašymas teikia džiaugsmą.

– Patarkite kaip lavinti rašymo įgūdžius.

– Pirmiausia reikia labai daug skaityti. Be skaitymo ir skonio lavinimo rašyti neįmanoma. Skaitydamas gerą literatūrą, pavyzdžiui, klasiką, mėgaujiesi procesu kaip skaitytojas, taip pat lavini pastabumą – matai kaip sukonstruotas sakinys, sudėliota istorija.

Praktikuotis rašyti galima atliekant paprastas užduotis. Pavyzdžiui, šiandien visą tekstą rašyti tik iš vienos raidės žodžių. Aprašyti kiekvieno kambaryje esančio daikto paskirtį ar istoriją, kaip ji atkeliavo į jūsų namus. Pasakoti kokių širdies atvėrimų, susipykimų ir susitaikymų išgirsta prie virtuvinio stalo. Žaisti stalo žaidimus, kuriuose reikia pasakoti istorijas, apibūdinti daiktus. Kasdien parašyti po pastraipą teksto (el. laiškai, įrašai socialiniuose tinkluose nesiskaito). Jei sąžiningai praktikuositės, po kurio laiko pastebėsite, kad rašote visai kitaip.

Tiesa, neturėkite iliuzijos, kad pavyks iš pirmo karto. Geras tekstas neatsiranda spragtelėjus pirštais – vieną sakinį prireikia šlifuoti ir keliolika kartų.

– Ar verta pasižymėti įstrigusią sentenciją, dainos teksto eilutę, išgirstą patarimą?

– Aš žymiuosi labai gražiai parašytas citatas, įdomų sąskambį turinčias frazes, netikėtus palyginimus, žodžių žaismą. Vėliau jie tampa inspiracija nuotaikai tekste sukurti. Taip pat patinka išsirašyti eilėraščius. Jų tekstas gyvas, tas pats eilėraštis kiekvienam gali skirtingai kvepėti, skambėti, krebždenti širdies užkaborius. Jei tik randate gerą citatą, nepameskite jos.

– Ar užrašytas žodis yra svaresnis, rečiau sulaužomas?

– Jei daviau žodį, stengiuosi jo laikytis. Nesvarbu, ar jį pasakiau, ar parašiau. Manau, tai yra sąmoningo ir garbingo žmogaus savybė. Žinoma, kartais pamirštame, ką pasakome – visaip gyvenime pasitaiko. Tačiau, kai sakome, kad mylime, dažnai šiuos žodžius ištariame pašnibždomis, su dideliu jauduliu ir tai yra gyvenimą keičiantys žodžiai, daug svaresni už pasirašytas sutartis. Taigi, žodis žodžiui nelygu.

– Kodėl kiekvienam verta pabandyti rašyti? O gal nereikia savęs versti nei rašyti, nei skaityti?

– Jei nepatinka – viskas gerai. Juk vieni mėgsta krepšinį, o kiti – futbolą, vieni labiau myli kates, o kiti – šunis. Neverta savęs laužyti, jei rašymas tikrai nėra svarbus. Tačiau, jei jis yra darbo dalis, reikia išmokti. Bet kuriame darbe yra dalykų, kurie nelabai malonūs, bet juos išmokus gyvenimas palengvėja. Jei komunikacija raštu naudinga darbui, turėtume išmokti, atrasti tame malonumą, nebijoti pabandyti. Sulaukus keturiasdešimties, galima sakyti, kad nebeišmoksi plaukti arba galima užsirašyti į baseiną ir išmokti. Taip pat ir su rašymu.

Na, o jei žmogus neskaito knygų, tai apvagia save. Knygos yra didžiulė dovana, lobis – praturtinantis, suteikiantis paguodą ir pabėgimą iš kasdienybės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt