Veidai

2021.09.01 20:35

Vasaros „Auksinį protą“ laimėjęs Giedrius Arbačiauskas: aktoriaus profesija susideda iš avantiūrų

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.09.01 20:35

„Man labai padeda ir mano šeima, mylimoji Agnė, iš mūsų santykių pasisemiu labai daug gražios energijos, darnos“, – portalui LRT.lt sako aktorius, dainuojamosios poezijos atlikėjas, muzikantas, filmų įgarsintojas Giedrius Arbačiauskas, vasarai besibaigiant tapęs ir laidos „Auksinis protas. Vasaros lyga“ nugalėtoju. G. Arbačiauskas sako, kad gyvenimo įvairovė suteikia gyvenimui skonio ir išblaško rutiną.

– Įprasta matyti jus vaidinantį ar su gitara rankose, tačiau šią vasarą dar sykį pademonstravote, kad intelektiniai žaidimai jums taip pat ganėtinai lengvai gliaudomas riešutas – tapote „Auksinio proto. Vasaros lygos“ nugalėtoju. Kas paskatino išbandyti jėgas „Auksiniame prote“?

– Prieš metus žmona buvo mane užregistravusi į žaidimą „Kas ir kodėl?“, tapau prizininku, tad „Auksinio proto“ kūrėjai pakvietė dalyvauti vasaros žaidimuose. Pamaniau, kodėl gi ne? Juk tai labai įdomus ir įtraukiantis žaidimas. Juolab kad su šeima nuolat žiūrime „Auksinį protą“, „Kas ir kodėl?“, mėgstame stalo žaidimus, kurie reikalauja žinių. Nusprendžiau išbandyti jėgas ir vasaros lygoje.

– Dažnai sakoma, kad sėdėdami ant savo sofos visi gudrūs, o studijoje viskas kitaip atrodo.

– Namai yra įprasta aplinka, kurioje jaučiamės saugiai, galime gurkšnoti arbatą, pasitarti su artimaisiais, neatsakinėti į klausimus, kurie mums neįdomūs, ir pasidžiaugti, jei žinome vieną ar kitą atsakymą.

Stovėdamas ant žaidimo pakylos, apsuptas kamerų, jautiesi kaip po didinamuoju stiklu. Kai nesi prie to pratęs, natūralu, kad ir rankos dreba, ir jaudulys kankina. Man buvo lengviau, nes televizijos ir kino kameros man tikrai ne naujiena. Tie, kurie dažniau žaidžia intelektinius žaidimus ar dalyvauja protmūšiuose, moka greičiau mobilizuotis – vis dėlto laiko pagalvoti nėra tiek daug. Būna, kad, išgirdęs teisingą atsakymą, pagalvoji, kad jį žinojai, tik pritrūko laiko prisiminti.

Mėgstu pasireikšti skirtinguose žanruose, kad nebūtų rutinos ir išlaikyčiau domėjimąsi, vaiko žvilgsnį į tai, ką darau.

– Norint sėkmingai pasirodyti intelektiniame žaidime, reikia turėti didžiulį žinių bagažą. Kaip jūs susikrovėte savąjį?

– Nemažai įdomių dalykų sužinau įgarsindamas dokumentiką per LRT. Domiuosi mitologija, istorija, žiūriu intelektinius žaidimus, filmus, skaitau. Galiausiai ir kurdamas kokį nors personažą, pasidomiu jo profesine sritimi – juk profesija taip pat formuoja mūsų charakterį, elgesį. Jau ganėtinai netrumpai, beveik 50 metų, šiame gyvenime esu, tad spėjau prisirinkti...

Jei esi atviras ir kuo nors domiesi, įvairūs faktai pasilieka mintyje, jei nesidomi – viskas prabėga kaip reklamos skydai ir nieko nelieka.

– Sutinkate, kad, kaip sako mąstytojai, kuo daugiau žmogus žino, tuo labiau suvokia, kad nežino nieko?

– Žinoma. Kai tik atrodo, kad žinai nemažai, pradedi gilintis ir supranti, kad iš tiesų žinai labai nedaug. Turbūt net ir mokslininkai, besigilinantys į vieną sritį, sukaupę didelį žinių bagažą, žino ne viską. Tai tiesiog neįmanoma.

– „Auksinis protas. Vasaros lyga“ buvo savotiška avantiūra, dažnai joms pasiduodate?

– Aktoriaus profesija susideda iš avantiūrų. Juk dažniausiai ko nors imiesi nežinodamas, kas iš to išeis. Stengiuosi įsitraukti į procesą ir sąmoningai eiti iki galo. Labai įdomu – norėdamas sužinoti ar patirti ką nors naujo, turi išbandyti ką nors naujo, visos tos naujovės išveda iš komforto zonos.

– Mes, žmonės, dažniausiai prieš kitus nenorime prastai pasirodyti. Vis dėlto ir intelektiniuose žaidimuose kartais reikalinga sėkmė. Nesvarstėte, kas bus, jei nepasiseks? Juk esate žinomas aktorius, bardas, LRT balsas...

– Pagalvojau apie tai, bet panašias mintis turi užmiršti kaskart eidamas į sceną. Šįkart atėjau į naują sritį, kuri man įdomi ir kurią norėjau išbandyti. Stengiausi, kad toji ganėtinai primityvi mintis, emocija, kaip pasirodysiu ar kaip atrodysiu, man nesutrukdytų.

– Apie pergalę buvote pagalvojęs?

– Blaško ir mintys apie tai – laimėsi ar praloši. Aišku, buvau susimąstęs, o kaip būtų, jei pasisektų. Žaidimas įtraukia, sudomina ir norisi jame kuo ilgiau išlikti. Juk ir intelektiniuose žaidimuose būna sėkmės dalykų, kai reikia įjungti intuiciją ir spėti. Tiesa, nesitelkiau į rezultatą, susitelkiau į patį žaidimą.

– Turbūt aktoriui procesas dažniausiai yra įdomesnis už rezultatą.

– Taip. Ko gero, repeticijose įdomiausias ir yra kūrybos procesas, kai iš atskirų detalių sudėliojamas spektaklis, kaip karoliukus vieną po kito veri savo personažo stuburą, kurį vėliau aplipdai. Kai ieškai, tas procesas be galo įdomus.

Kai viskas jau pastatyta, įdomiausia susitikti su žiūrovais, pasibandyti ir pamatyti, ar aiškiai perduodi savo žinutę bei tai, ką nori pasakyti vaidmeniu, ar tiksliai perduodi emocijas, ar žiūrintys tavimi patiki, ar suvokia, ką nori pasakyti tarp eilučių... Todėl ir įdomu vaidinti.

– Pasitinkame rudenį, kokie darbai ir planai jūsų tvarkaraštyje?

– Sugrįžta projektai, kurie prasidėjo dar prieš karantiną. Laukia Kęstučio Jakšto režisuotos koliažinės operos „Mažvydas“ turas, taigi laukia repeticijos. Vaidinu Mažvydą, šis vaidmuo man labai svarbus, jis mane labai paveikė. Pasiseka aktoriui, kai gauna vaidmenį, padedantį jam tapti sąmoningesniu žmogumi. Mažvydas man toks ir yra.

Tęsiu darbus muzikiniame teatre. Miuziklo žanras – kitoks, žaismingas, komiškas. Visada norėjau ir dainuoti, ir vaidinti, o miuzikluose ir muzika, ir vaidyba susijungia į viena.

Prasidėjo naujas LRT sezonas, kuriame manęs taip pat laukia daug įdomių darbų, įdomių įgarsinimų. Radijuje dažnai skaitau įvairias ištraukas, man tai irgi labai patinka.

Ir galiausiai, žinoma, laukia koncertai ir susitikimai su klausytojais. Esu dainuojamosios poezijos žanro atstovas, skaitau poeziją... Taigi laukia intensyvus metas.

Pasiseka aktoriui, kai gauna vaidmenį, padedantį jam tapti sąmoningesniu žmogumi.

– Galbūt jūsų paroje yra daugiau valandų? Kada viską suspėti?

– Stengiuosi mobilizuoti save tam tikriems darbams, jų neatidėlioju ir viską atlieku etapais. Darant vieną darbą, svarbiausia negalvoti apie kitą. Jei, pavyzdžiui, esu repeticijoje, negalvoju apie tai, kad po poros valandų važiuosiu į koncertą, nesvarstau, ar šis bus gerai įgarsintas, kaip viskas pavyks.

Apie tai pagalvoti galima ir po repeticijos. Turi įsijausti į tai, ką tuo metu darai. Tada ir darbas pavyksta geriau. Ir pasisekti jis gali tiek, kiek tuo metu įdedi pastangų, kiek turi jam talento ir jėgų. O jei stengiesi, žinai, kad įdėjai tiek, kiek galėjai ar norėjai įdėti. Todėl nėra prasmės savęs graužti, jei kas nors nepavyko. Nereikia užsiimti savigrauža ir iš savęs tikėtis neįmanomo. Tos emocijos užima daug laiko ir trukdo susikaupti, atima jėgas.

Pastebėjęs, kad jau save grauži, stengiesi to nebedaryti. Tai taip pat reikalauja pastangų ir darbo su savimi. Jei viską atlieki automatiškai, esi priklausomas nuo įvairių išorinių sąlygų, aplinkybių. Svarbu stengtis nuo aplinkybių nepriklausyti. Be to, daug kas priklauso nuo mūsų vertinimo – teigiamas jis ar neigiamas.

Kad darbas ar veikla netaptų kančia ir neatimtų iš mūsų jėgų, turime į ją žiūrėti ne kaip į kančią, o kaip į iššūkį. Juk viskas priklauso nuo vidinio nusiteikimo. Nereikia priešintis tam, ką darai. Jei dirbdamas dar turi kovoti su savo paties pasipriešinimu, išeikvoji dvigubai daugiau energijos. Kai pats su savimi nekovoji, ieškai išeičių ir viską, ką nori, įgyvendini. Turbūt tas sąmoningumas man ir padeda viską suspėti.

Be abejo, man labai padeda ir mano šeima, mylimoji Agnė, kuri myli ir rūpinasi. Iš mūsų santykių pasisemiu labai daug gražios energijos, darnos. Žmonės, į kuriuos galime atsiremti, kurie papildo ir sušildo, yra tas jėgų šaltinis. O jei viduje viskas gerai, ir darbai geriau sekasi.

Aktoriaus profesija susideda iš avantiūrų.

– Turbūt ir kasdienės veiklos, maži kasdienybės ritualai pakrauna energijos?

– Gamta, pasivaikščiojimai, gera literatūra, poezija, kūryba, malda, meditacija, piešimas man padeda surinkti mintis ir peržiūrėti, kas esu. Žmogus kaip taurė, prisipildo energijos, tik viena yra destruktyvi, kita – konstruktyvi. Stengiuosi prisigerti pastarosios.

Be to, mano laisvas laikas, kaip ir profesinė veikla, labai įvairus. Mėgstu pasireikšti skirtinguose žanruose, kad nebūtų rutinos ir išlaikyčiau domėjimąsi, vaiko žvilgsnį į tai, ką darau. Tada visad būna nenuobodu.

Ir svarbu mėgautis tuo, ką turi, o ne išgyventi dėl to, ko trūksta. Nors dažniausiai žinome, kad turime pakankamai, to žinojimo paprastai nepakanka, kad būtume laimingi. Tas žinojimas turi tapti savastimi. Kaip su tokiais filosofiniais pamąstymais, taip pat ir su žiniomis – ką nors sužinai, įsigilini, pasidomi daugiau, ir tai tampa tavo vidiniu žinojimu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt