Veidai

2021.08.23 08:23

Dainininkė Giedrė Kilčiauskienė prisiminė gniužulo gerklėje jausmą, kai sykį į koncertą atėjo 6 klausytojai

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2021.08.23 08:23

„Kiek yra baigusių studenčių, kurios už mane dainuoja šimtą kartų geriau... Bet, matyt, tai ne apie natas, ne apie muziką – apie kūrybą“, – LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ svarsto dainininkė Giedrė Kilčiauskienė. Laidoje ji prisiminė, kaip sykį koncerte pasirodė vos 6 klausytojai, nors jau buvo apdovanota kaip Metų atlikėja. Sako, tai buvo stipri patirtis, bet, kad ir kaip norėjo verkti, iššūkį įveikė.

Jos dainos nepanašios į kitas, bet kartu – tokios visiems artimos. Kai ji scenoje, visi žino, kad nebus paprastai, bet klausydamas jos niekada nesijauti mažas. Anaiptol – savo muzika ji visada augina. Dainininkę, kompozitorę, dainų tekstų autorę, Vilniaus kolegijos dėstytoją G. Kilčiauskienę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Kada supratai savo muzikos galią? Ar buvo tokia akimirka?

– Niekada į savo muziką nežiūrėjau kaip į galią. Mes visi pradėjome dainuoti nuo vaikystės, bet nuo tada, kai aš pradėjau dainuoti su grupėmis, nuo 16 metų, ar tokia buvo mada, ar aš tokia buvau, bet dainavau ne dėl pripažinimo, kažkokių pagyrų ir galios įgavimo, bet dėl to, kad tiesiog man patiko ir patinka kurti.

– <...> Kai stebi savo augančius mokinius, kas svarbiau, kad „prasimuštum“? A. Unikauskas man sakydavo: ateina žmogus ir aš žinau, jis pasveiks ar ne, net nežinodamas diagnozės. Iš žmogaus eina labai daug kas. Kaip su atlikėjais, žmogumi, kuris turi tą arba neturi? Gal tą, ko neturi, galima užsiauginti?

– Eina šiurpas, nes tai yra tai, ko nepaaiškinsi ir ko neišmokysi. Kiek yra baigusių studenčių, kurios už mane dainuoja šimtą kartų geriau... Nuo pat pradžių, pirmo kurso aišku, kad jos geriau už mane dainuoja. Bet, matyt, tai ne apie natas, ne apie muziką – apie kūrybą. Vis dėlto yra daug mažiau atlikėjų, kurie daug metų dainuotų, bet savo kūrybą. Matyt, privalumas yra mokėti kurti.

– Kaip susitvarkyti su konkurencija, pavydu? Kaip prislopinti vidinį narcizą? Kaip tau yra pačiai stebint muzikinę rinką ir matant, kad prasčiau už tave dainuojantys žmonės yra didesnės žvaigždės?

– Viskas turi savo kainą. Kodėl aš esu tai, kas aš esu? Nes aš padariau tam tikrus žingsnius, dėl kurių atsidūriau šitoje vietoje, kurioje esu. Su viena moterimi kalbėjome apie manifestavimą, norų galvojimą ir išsipildymą. Rašiausi: gal aš norėčiau būti populiari... Kokią gavau pliūchą atgal... Sako: „Ar ne? Populiari? Tai tu nori filmuotis „Kakadu“, būti ne savimi ir t. t.?“ Tada jau detalizavau ir viskas gerai sekasi. Ko noriu, tą ir gaunu.

Dėl konkurencijos – man atrodo, toks didelis pasaulis, tokia didelė scena ir toks didelis klausytojų ratas, kad nelabai yra kaip konkuruoti. Ypač dabar man nebėra dėl ko konkuruoti – aš turiu savo vietą, klausytoją, tiesiog mėgaujuosi ir stebiu.

Dar kitas dalykas apie konkurenciją ir studentus – negali būti kalbos. Tada nebūčiau pasirinkusi dėstytojos kelio. Man patinka dalytis informacija, aš iš jų labai daug gaunu. Mes esame fainas energijos ir mainų gniutulas.

Vis dėlto esu Vilniaus dainininkė. Taip sakau ne dėl to, kad kažkaip sumenkinčiau kitus miestus. Nežinau, kodėl taip yra, – gal todėl, kad manęs reikia klausyti.

– Noriu dar truputį pakalbėti apie tavo pradžią, nenuilstantį mokymąsi, savo vietos atsikovojimą scenoje. Kai ruošiausi pokalbiui, teko skaityti vieną istoriją apie Alytų, kaip jūs ten nuvažiavote ir buvo tik 6 klausytojai.

– Taip. O ten buvo parašyta, kad tie 6 žmonės nupirko 12 kompaktinių diskų? Buvo sunku pirmas dvi dainas. Paklausiau jų visų vardų, kažkodėl pažadėjau, nes tikrai tuo tikėjau, kad tuos vardus, veidus atsiminsiu, mes kada nors gatvėje sveikinsimės. Susikūriau aplinką tokią, kad man būtų patogu ir jauku. Pradedu dainuoti ir man gerklėje gniužulas varinėja, jaučiu – tuoj žliumbsiu, bet su tokia rauda verksiu.

Vieną dainą įveikiau, antrą dainą įveikiau ir tada kažkaip žiūriu: na, gerai, viskas gerai. Ir nieko – fainai praėjo tas koncertas.

– Ar tu prieš tai koncertavai pilniems klubams, ar tai buvo pati pradžia?

– Aš jau buvau gavusi „M.A.M.A“ statulėlę kaip Metų atlikėja. Tai stipri patirtis.

– Po to koncerto koncertavai ar darei pertrauką?

– Buvo kitas koncertas, kuriame – viskas puikiai. Vis dėlto esu Vilniaus dainininkė. Taip sakau ne dėl to, kad kažkaip sumenkinčiau kitus miestus. Nežinau, kodėl taip yra, – gal todėl, kad manęs reikia klausyti.

– Ką tu pasiėmei iš tos pamokos? Kas čia buvo?

– Aš to nesureikšminau. Tai blogai išreklamuotas koncertas arba tame mieste aš nesu reikalinga kaip dainininkė taip smarkiai, kaip kituose miestuose.

– O šiaip scenoje veiksmingesnis narcisizmas ar kuklizmas?

– Man daug kas iš muzikantų sako, kad aš vaizduoju per daug kuklią, neva pati žinodama, kad flirtuoju per kuklumą. Man atrodo, kad aš neflirtuoju, o tikrai daug kur esu kukli. Bet ir studentams sakau, kad scenoje sveikas narciziškumas yra reikalingas. Scenoje aš apskritai nekukli, bet už scenos, tuose užkulisiniuose artisto darbuose, kurie jį padaro populiarų, galėčiau daugiau padirbėti. Dabar išeina, kad tik scenoje dirbu 100 proc. Kokiame instagrame, man atrodo, aš tokia nyki, kad neturiu ką parodyti, išskyrus savo katiną.

Dar labai sunkiai priimu kritiką ir blogus komentarus. Jaučiu, kad tai yra iš pasąmonės: gal geriau aš tyliai ramiai, bet apie mane niekas nė blogo žodžio. Netgi jei feisbuke parašau savo nuomonę kokiu nors politiniu klausimu, nors labai vengiu, yra žmonių, kurie komentaruose veda diskusiją ir man pradeda aštriau atsakyti, kad aš dėl kažko neteisi. Tada jaučiu: gal trinti įrašą, bėgti?..

Visas pokalbis – rugpjūčio 12 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt