Veidai

2021.08.14 19:00

Jurga Šeduikytė – apie vienatvę, įkvėpimą ir iš sapnų kylančias idėjas

LRT RADIJO laida „Vasaros popietė“, LRT.lt2021.08.14 19:00

Dainininkės Jurgos Šeduikytės sena svajonė – parašyti knygą – pavirto realybe, o dainos žodžiai „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“ persikėlė į knygos pavadinimą. Planuojama ir kūrėjos animacinio filmo premjera, koncertai ir naujas projektas.

LRT radijo laidoje „Vasaros popietė“ Jurga pasakoja apie kūrybinį laikotarpį ir ateities planus, ją kalbina laidos vedėjai Lavija Šurnaitė ir Ignas Krupavičius.


– Tavo kūryba, ji neturi ribų?

– Kūryba yra kūryba, formas įvairiausias gali pasirinkti, kai kurių dalykų aš per dainą nespėčiau pasakyti. O rašydamas knygą ieškai, galbūt rasi, gal nerasi. Aš nesu struktūrizuota mąstytoja, kuri žino nuo pradžios iki galo, kaip atrodys knyga. Leidžiuosi nešama ir žiūriu, kas išeis. Paskutinė knyga, kurios dizainą patvirtinome, yra trečioji. Tai „Jurgos iššūkis“, kurį bus galima naudoti kaip poilsio nuo darbo knygą. Iššūkio dienų yra 365. Skaitytojui bus palikta šiek tiek vietos, jis ras tarpą, kur galės užpiešti, ką nors užrašyti su intencija, kad žmogus kažkiek spirteltų sau rašyti dienoraštį.

– Kaip kilo iššūkis ir kas tai buvo?

– Pradžioje į mane kreipėsi viena mergina, kuri norėjo mokytis dainavimo. Sakiau, kad aš nemokau dainavimo, ji klausė, kada gali man paskambinti paklausti vėl. Po mėnesio ji taip ir neatstojo nuo manęs, tada sugalvojau, kad jai duosiu 21 dienos iššūkį. Paprastas užduotėles: stebėti savo emocinius pokyčius, aplinkinių kūno kalbą. Mačiau, kad žmogus nori mokytis dainuoti, bet nežino kodėl, kam jam kūryba šitam etape. Ji man sakė, kad ją pakeitė šitas dalykas, dabar tai yra sugulę į seminarų ciklą. Šį iššūkį praėjau pati. Po to, kai išbandžiau 21 iššūkio dieną, man buvo labai liūdna, kad jis baigėsi. Aš pati jį susigalvojau, todėl galiu tęsti toliau. Sausio 1 dieną daviau sau įžadus, kad bandysiu nugyventi metus sąmoningai, tai reiškia pastebėdama kiekvieną dieną ir užrašydama, ką pastebėjau.

Manau, kad reiktų nebijoti vienatvės, nes ryšius mes puikiam kuriam ir dažniausiai dėl ryšių išduodam savo vienatvę.

– Ką konkrečiai ir kodėl nusprendei, kad turi daryti viešai?

– Viešai, nes išėjau gyventi viena ir man reikėjo draugijos. Aš jaučiu impulsą ir darau, nesu tas žmogus, kuris susiplanuoja, nežinojau, kur tai nuves ir kad tai bus knyga. Bet buvo tiek daug atradimų ir jie taip stipriai paveikė mano kūrybinį rašymo stilių, kad dėl iššūkio atsirado ir „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“ knyga.

– Daina uždavė natą knygos pavadinimui „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“? Taip, kaip skamba priedainis?

– Šią knygą parašėm su psichologu Gintaru Šmatavičiumi. Tai buvo sena mano svajonė. Labai norėjosi rašyti, bet nežinojau apie ką. Buvo viena mintis, kuri persekiojo, kad tai galėtų būti knyga, kurią paskaičius suprasi, kad reikėtų šnekėtis. Mano atveju trūko kalbėjimosi arba jis nuvedė ne ten. Geriausias įrodymas, kad knyga suveikė, kai uždaviau gal dvidešimt klausimų Gintarui, tada pradėjau pati atsakinėti ir atsakiau į tuos klausimus. Man tie atsakymai tinka.

– Ar gauni atsiliepimų, grįžtamąjį ryšį apie šią psichologinę knygą?

– Man labiausiai patinka tai, kad ji yra skaitoma vasarą, kai žmogus užsikelia kojas ant balkono, pasiima knygą, kuri yra pastelinių spalvų, šalia yra kavos puodelis. Ji ir yra skirta tai pauzei tarp darbų, problemų, neišspręstų dalykų. Tikslas, kaip dainose, motyvuoti žmogų patikėti, kad gali būti kitaip ir viskas priklauso nuo šios akimirkos, ką tu tiksliai šiandien pagalvosi, padarysi. Tai gali būti mažas krislelis, kuris į priekį pajudins visą didelį organizmą.

– Kodėl mes nenorim paleisti dalykų gyvenime?

– Paleisti? Aš nenoriu paleisti, nes kai kam reikia duoti vietos širdy ir priimti.

– O kaip tai atskirti?

– Nebijok. Toks geras šūkis, bet sunku tą dalyką padaryti. Arba gali visą gyvenimą stengtis nebijoti, arba gali leisti sau bijoti. Mano atveju, einu pagal savo baimę, orientuojuosi, ką toliau gyvenime nuveikti. Bijojau rašyti, bijojau atsiverti, va atsirado knyga. Labai daug atradimų yra. Man atrodo, kad daugeliu atveju yra geriau priimti, o ne bandyti paleisti per prievartą – tai išvis neįmanoma.

Mokytis meilės, tarpusavio santykių galima su bet kuo: katiniu, šuniu, gamta, galų gale su kaimynu, sakant jam „labas“.

– Nėra taip, kad mes bijome kitus žmones įskaudinti, bijome būti vieni ir dėl to kažkaip aukojamės dėl kitų, pamirštame save?

– Aš manau, kad balansas yra atsakymas visur. Žmogus yra vienas tiek, kiek sau leidžia būti vienas. Bet jeigu nori socializuotis, turi išmokti būt atviras, žmonės bendrauja per dalinimąsi. Jeigu esi uždaras ir lauki, kada pagaliau gyvenime atsiras tas žmogus, tai jis gali ir neatsirasti, nes tu uždaras. Jis ateina tik tada, kai yra atviras bendravimas. Mokytis meilės, tarpusavio santykių galima su bet kuo: katiniu, šuniu, gamta, galų gale su kaimynu, sakant jam „labas“.

– Mums bendrystė yra kaip oras ir vanduo?

– Manau, kad reiktų nebijoti vienatvės, nes ryšius mes puikiam kuriam ir dažniausiai dėl ryšių išduodam savo vienatvę. Bet kūrybos ne vienatvėje nelabai įsivaizduoju. Aišku, gražu pagroti su grupe, paieškoti kažkokių dalykų, bet impulsas, idėja į galvą ateina vienam žmogui.

– Kanadoje planuojama pasaulinė tavo animacinio filmo premjera, iš kur tiek idėjų?

– Iš sapnų. Nuo vaikystės buvo daug visokiausių sapnų: filosofinių, keistų, žinau, kad yra žmonės, kurie visiškai nesapnuoja. Pas mane sapnuose vyksta uraganai, potvyniai, baubai, besivejantys į viršų. Tuos sapnus transformavau į scenarijų, surinkau animatorių komandą. Labai padėjo Nerijus Milerius, po to atsirado „Meno avilys“ prodiuseriai ir Giedrė Burokaitė. Surinkom labai fainą animatorių komandą. Kai pamačiau, kaip jie nupiešė tą multiką, supratau, kad tai yra mano matyta vizija, jis yra japoniškos stilistikos, šiek tiek anime. Per kūrybą susikūriau sau naują būseną ir supratau, kad esminis dalykas, už ką esu dėkinga, kad mano didžiausi atradimai gyvenime eina iš trūkumų.

Koncertai yra poilsis nuo mąstymo.

– Sakei, kad trūkumus pavertei privalumais, ką turi galvoje?

– Yra atminties skylė, aš neatsimenu savo tėčio. Pasirodo, ties septyneriais metais pas vaiką gali būti atminties spragos, jos susiformuoja natūraliai. Anksčiau galvojau, kad tai didžiausia problema ir man reikia kažką būtinai spręsti savo gyvenime. Bet dabar tiesiog susikūriau žmogaus vaizdą pagal tai, kokias penkiasdešimt procentų savybių esu iš jo paveldėjusi, žiūriu, kas ne mamos, tas reiškia tėčio. Visa kūryba, smagumas, poezija – viskas yra iš tėčio.

– Kaip koncertinė tavo veikla, dabar aktyvus metas?

– Koncertai yra poilsis nuo mąstymo. Ten jaučiu, ten yra emocijos. Dainavimas nėra mąstymas, išmąstytas yra ikirepeticinis laikotarpis, per repeticijas jau pradedi jausti, o koncertas yra vyšnia ant torto. Užsipildai emociškai ir pailsi psichologiškai.

– Vienas žmogus savyje gali talpinti tiek visko ir tuo pačiu išlikti toks ramus.

– Aš galvoju, kad naujų sferų tikrai nereikia, jų ir taip yra labai nemažai. Noriu pagilinti visą tai, ką esu suradusi. Manyčiau, kad rašymas man bus paraleliai šalia muzikos, ji nuo pat vaikystės būdavo uostas.

Visas pokalbis – liepos 29 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše.

Parengė Roberta Šukauskaitė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt