Veidai

2021.08.12 07:20

Į žmonių siaurą mąstymą nusprendusi nereaguoti Ieva Barbora Juozapaitytė: yra iš vidaus smirdančių žmonių

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2021.08.12 07:20

Garsūs tėvai Eglė ir Vytautas Juozapaičiai mokė dukrą Ievą Barborą Juozapaitytę ne tik profesijos subtilybių – išmokė nekreipti dėmesio ir į apkalbas, kurių teko patirti dėl žinomos pavardės. Operos solistė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako: iš vidaus smirdantiems žmonėms nepadės nei brangiausi kvepalai, nei nusiprausimas.

Po daugiau nei devynių mėnesių pertraukos jaunosios kartos sopranas I. B. Juozapaitytė, pasirodžiusi ispaniškos muzikos operetės premjeroje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, pamena ypatingą jausmą: premjera prilygo antrosioms Kalėdoms.

„Kai įjungia šviesas į atlikėjus, žmones, kurie vaidina, dainuoja, šoka, pameti kontaktą su žmonėmis. Tu esi kažkoks personažas, bet po to, kai pasigirsta plojimai, kada pamatai žmonių akis, nes šypsenų dar nematai, yra kaukės, plojimų gausa sugraudino. Geras jausmas ir, turiu pasakyti, kažkokia maža baimė, kad taip greitai galima tai prarasti. Tas jausmas ir maitina atlikėjus. Žinoma, ne tik tas jausmas, bet to vedami mes einame į priekį“, – kalba pašnekovė.

Kita vertus, net ir užsidarius koncertų salėms operos solistė neatitrūko nuo muzikos. Nuo pat mažens ji leido dienas antruosiuose namuose – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro užkulisiuose. Ten stebėdavo tėvų – operos solisto ir dainininkės, muzikos pedagogės – pasirodymus. Tad net ir ištikus pauzei I. B. Juozapaitytė sukosi iš sudėtingos padėties: su kolegomis jaunais operos solistais įkūrė muzikinę grupę, dalyvavo televizijos projekte, įrašė dainą su mama ir ruošėsi naujiems vaidmenims.

Pasak solistės, žingsnis po žingsnio – ir atsivėrę nauji kūrybiniai klodai neleido užsidaryti ar griebtis maisto išvežiotojos darbo.

Anksčiau būdavo didžiausia temperatūra, sloga, gerklė peršti, galvą skauda, tu nepagalvodavai, kad gali neiti į sceną, neleidi sau minties. Dabar tu supratai, kad reikia branginti, saugoti, puoselėti tą savo instrumentą.

„Šis laikotarpis tapo atradimo laiku, susikūrė tokia grupė „Il Senso“ iš puikių mano draugų, kolegų. Kažkaip susirinkome vieną vakarą praeitos vasaros metu, kada buvo galimi susitikimai, ir sakome: o ką dabar daryti? Kažką reikia: dirbti vairuotojais, taksistais ar maisto išvežiotojais. Mes tai padarėme, užsiregistravome, deja, nebuvo vietos. Sakome: gerai, reikia galvoti kažką kitą, kažkaip reikia išgyventi. Kitas dalykas, reikia nepamiršti ir nenumesti to, ką tiek metų mokėmės.

Pats lengviausias dalykas buvo įgrimzti į kažkokį liūną, užsidaryti. Manau, kad šis laikas ne tik pareikalavo daug mirčių, bet daug žmonių atsisveikino su savo laimingu gyvenimu, pasinėrė į juodą depresiją. Todėl mes nusprendėme kažką daryti ir nepasiduoti, skatinti visus žmones nepasiduoti ir skleisti muziką, priminti: ei, kultūra čia, muzika čia, dainuojanti banga. Visus prikelti, nepasiduoti ir laukti geresnių laikų“, – pamena laidos herojė.

Tylos mėnesiais, kaip ir daugumą žmonių, I. B. Juozapaitytę lydėjo nerimas, nežinia ir vertybių dėliojimas iš naujo. Solistė prisimena, per intensyvų darbymetį dėl išsekimo buvo atsidūrusi ir ligoninėje. Šiandien moteris jau žino, jog nereikia per daug savęs išdalinti ir lipti per kitų galvas.

„Pasirodo, gali nieko nereikėti. Tas žinojimas, kad sudraskysiu pasaulį, eisiu ir išlaužysiu visas scenas, nes būsiu pirma, – taip, aš tą stengsiuosi daryti, stengsiuosi skleisti muzikos gėrį, kultūrą, garsinti Lietuvą, kiek įmanoma, bet tikrai bandysiu dėl to nesižudyti, nesikankinti, kaip dažniausiai daro visi solistai ir aktoriai, iš paskutiniųjų eina ir daro. Anksčiau būdavo didžiausia temperatūra, sloga, gerklė peršti, galvą skauda, tu nepagalvodavai, kad gali neiti į sceną, neleidi sau minties. Dabar tu supratai, kad reikia branginti, saugoti, puoselėti tą savo instrumentą. Labai lengva pasakyti tiems tikriems instrumentalistams, jie gali nusipirkti naują, o tai yra vienintelis dalykas, dėl kurio ir esame ypatingi“, – mintimis dalijasi ji.

Iš tėvų besimokiusi Ieva Juozapaitytė privilegijų ir nuolaidų nesulaukdavo: buvo ir smagu, ir baisu

Nenuostabu, kad dėl scenos operos solistei kartais tenka gimtadienį ar vakarinį pasibuvimą su draugais iškeisti į miegą bei poilsį, o desertus – į salotas. Šiandieninio operos pasaulio taip pat neaplenkė dabarties grožio tendencijos. Tačiau, pasak I. B. Juozapaitytės, dažniausiai ji savęs nebando statyti į griežtus rėmus.

„Atseit negalime valgyti šaltų ledų, gerti nealkoholinio šalto alaus ar eiti į vakarėlius. Aišku, jeigu po dienos ar dviejų yra rimtas koncertas, pasirodymas kažkur scenoje, tu privalai saugoti save. Bet gyventi tai reikia. Buvome uždaryti, tiek galimybių praradome. Nematytos jūros, nematyti vaizdai ir oras neįkvėptas pakankamai giliai. Reikia su saiku, bet viską daryti.

Aišku, tas karantinas padarė savo, tokia buvo gera ta talija... Ber svarbiausia, kad jaustumeisi patogiai, gerai. Žinoma, dabar toks laikas, kada režisieriai reikalauja įspūdingos išvaizdos, nebėra tų senųjų standartų, kada ateidavo, atsistodavo bet kaip atrodantis žmogus, pradarydavo burną ir dainuodavo. Bet kai turi tokį balsą, kuris užmuša bet kokį norą pažiūrėti, tai jokio skirtumo, kaip atrodo žmogus. Labai daug pavyzdžių pasaulyje, šiek tiek apvalesni žmonės buvo patys geriausi dainininkai, buvo visai nesvarbu, kaip atrodo. Bet kai turi derinti visus dalykus, tai turi prisižiūrėti maistą. Bet galvojate, prisižiūri? Neprisižiūri, o paskui ateina savaitė – grikiai, grikiai, grikiai, kaip tame anekdote, kur verkti pradedi“, – juokiasi pašnekovė.

Garsi pavardė duoda peno apkalboms

I. B. Juozapaitytė prisimena, studijų metais ašarų netrūko, kai nusprendė pasukti operos pasaulio link. Kai studijavo Vilniaus kolegijoje, dainavimo mokytoja buvo jos mama, muzikos pedagogė Eglė Juozapaitienė, o slaptas konsultantas – tėvas, operos solistas Vytautas Juozapaitis. Vėliau magistro studijas mergina tęsė profesoriaus Vladimiro Prudnikovo dainavimo klasėje. Tiesa, garsūs tėvai bandė atkalbėti dukrą nuo sprendimo sekti jų pėdomis, tačiau galiausiai suprato, jog josios vieta – profesionalioje scenoje. Pasak solistės, tiek studijų metais, tiek dabar garsi pavardė verčia dirbti dvigubai.

„Ji buvo pirmoji mano dėstytoja. Buvo ypatinga, keista, smagu ir kartais baisu, nes būdavo momentų, kai taip norėdavosi, jog mamytė apkabintų, o toje pačioje auditorijoje sėdėdavo kurso draugės, kolegės, tu supranti, jog negali taip daryti. Todėl buvo labai smagus ir gražus laikas, nes mamytė taip subtiliai sugebėjo suderinti šiuos dalykus, ji tiesiog mano koleges, kurso drauges pamilo kaip dukras. Tai buvo ypatingas kursas.

Bet žinojau, jog mamytė gali būti griežta, tai būdavo ir verksmų. O kai dirbdavau su tėveliu, pirmais kartais tik pradėdavau pratimą – ir iš karto verkiu. Ir negaliu pasakyti, kodėl, todėl, kad pasikeičia santykis, jis tampa specialistu, dėstytoju, patarėju, profesoriumi, viskuo, ko tu turi klausyti“, – pasakoja ji.

Griežti pedagogai jokių privilegijų ir nuolaidų paskaitose dukrai nesuteikė, o šiandien ji tik džiaugiasi stipriu ryšiu su tėvais. Prisipažįsta: perduota garsi tėvų pavardė – didžiausias turtas, kurį vertina pagarbiai ir su meile. O dar ko svarbaus išmokė tėvai – tai nekreipti dėmesio į kandumus bei apkalbas.

Kartais yra iš vidaus smirdančių žmonių, jie gali kvepintis brangiausiais kvepalais ir jiems nepadės net nusiprausimas.

„Pradžioje nemokėjau elgtis tokiose situacijose ir skaudžiai reaguodavau, galbūt būdavo ir konfliktų, dabar matau, kad neverta. Aišku, jei galėtum, tuos žmones, kurie tau daro kažką blogo, pasiųstum „ant trijų raidžių“, bet kartais net neverta nusižeminti iki tokio lygio. Kartais yra iš vidaus smirdančių žmonių, jie gali kvepintis brangiausiais kvepalais ir jiems nepadės net nusiprausimas. Jeigu jie patys nesuvokia, kad kenkia kitam, pakenki sau. Tada nėra apie ką šnekėti.

Pirmame kurse buvo toks spektaklis „Linksmoji našlė“, kuriame yra šešios grizetės, merginos, kurios šoka, gal tris, keturis, penkis žodžius padainuoja, bet tai buvo mano debiutinis spektaklis kaip dainininkės. Paskui tame spektaklyje debiutavau kaip Valentina, kaip pagrindinė. Atsimenu, ateinu darytis grimo ir viena kolegė sako: tai ką, tėvelis įkišo? Aš pažiūrėjau į veidrodį ir supratau – net neverta žmogui aiškinti. Sakau: įkišo. O ji tik: rimtai? Sakau: rimtai. Nuo tada mano visi pokalbiai tokie. Žinau, kad daug žmonių negali suprasti, kai patvirtinu: žinokite, taip, na, ir ką? Tas, kuris sako, – jam neįrodysi. Tai tiesiog yra siauras mąstymas ir tiek“, – svarsto dainininkė.

Tuo tarpu I. B. Juozapaitytės mąstymas pagrįstas patirtimi. Pati matė, jog užsienyje svarbus jos talentas ir balsas. Tad vienas svarbiausių solistės lūžių įvyko Helsinkio menų universitete.

„Atėjau ir sako: na, padainuoki. Pradėjau dainuoti, man sako: labai gerai, šaunuolė, kur tu dainuoji? Sakau: studijuoju akademijoje, Vilniuje. Sako: o kokiame teatre dainuoji? „O kaip suprasti?“ Sako: dainuoji kažkur? Sakau: ne. Sako: kaip nedainuoji? „Paprastai nedainuoju, galvojau, aš dar maža, nieko nemoku.“ Sako: tu jau turėtum būti scenoje, esi pasiruošusi skleisti operos grožį. Aš klausau ir mintyse galvoju: gerai, kodėl tu nori man įtikti? Galvoju: ai, dėl tėvelių. Ir taip: ne, aš Suomijoje, niekas nežino. Galvoju, dėl ko? Gal iš tikrųjų gerai? Gal iš tikrųjų man reikia patikėti? Tas man davė šiek tiek vidinio pasitikėjimo“, – pamena atlikėja.

Iki karantino operos solistė buvo trumpam pakėlusi sparnus į Italiją, turėjo rimtų planų kurti vaidmenis Vokietijos, Lenkijos teatruose. Ir šiandien ji tikina: savame krašte pranašu nebūsi, tad profesiniai siekiai neapsiriboja tik gimtuoju miestu.

„Mes visi rasime vietą po saule. Turime vieną Nacionalinį operos ir baleto teatrą, Kaune yra muzikinis, yra Klaipėdoje, yra Panevėžyje, yra puikiausios koncertų salės, turime kaimynus, yra kitos šalys, turime scenas, kurios reikalauja operos, kamerinės muzikos, turime popsceną, turime popklasikos sceną... Jeigu tu išties nori daryti, tai turi daryti ir nelaukti, kol kitas pakvies. Tu tiesiog turi prisėsti, pagalvoti, susirasti bendraminčių, žmonių, kurie tau patartų, paskatintų arba sakytų: ne, palauk. Aš laiminga turėdama tokius tėvelius, kurie yra ir autoritetai. Man pasako, kad nereikia imti į širdį, kartais pasako, ką labiau reikia imti į širdį ar galvą. Profesijoje jie nelepina, pasako, kaip yra. Žinoma, pagiria kaip tėveliai“, – pasakoja moteris.

I. B. Juozapaitytė juokauja: pati maloniausia meditacija po pasirodymų ir spektaklių – jų aptarimas su tėvais. Sopranas sau linki rasti tikrą atsipalaidavimo būdą, kuris padėtų atsiriboti nuo neigiamų minčių, emocijų ir intensyvaus gyvenimo.

„Nesustoti spindėti vidumi ir neprarasti tų žavių savybių, neuždengti griežtomis savybėmis dėl vietos po saule. Neprarasti kuklumo, šypsenos, noro bendrauti, padėti, aišku, palinkėčiau sau didesnių galimybių, kad jos pagaliau įsigyvendintų“, – sako ji.

Plačiau – birželio 26 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Iš tėvų besimokiusi Ieva Juozapaitytė privilegijų ir nuolaidų nesulaukdavo: buvo ir smagu, ir baisu
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt