Veidai

2021.08.15 10:31

8 restoranų vadovas 22-ejų Rokas Galvonas atviras: tempas juodas – prireikia ir išsistaugti, ir pasišnekėti su savim

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.08.15 10:31

Būdamas 16-os, jis padavė į teismą tėvus, įsteigė įmonę ir tapo jos direktoriumi. Šiandien 22-ejų virtuvės šefas Rokas Galvonas vadovauja 8-iems restoranams ir šypteli, kad savo mamai moka atlyginimą. „Nelaikau savęs žvaigžde, bet jeigu apie mane šneka, vadinasi, esu priekyje“, – LRT.lt sako Rokas. Sėkmę lydinčios apkalbos jam – jokia naujiena, tik intrigoms jis tiesiog neturi laiko. Kol kas – ir romantiniams santykiams.

– Pradėkime nuo skaičių: savo įkurtos įmonės direktoriumi tapote vos 16-os, dabar Jums – 22, šiuo metu vadovaujate 8-ioms po visą Lietuvą išsibarsčiusioms maitinimo įstaigoms. Ko gero, mokykloje neteko galvoti, kokį gyvenimo kelią rinktis?

– Nuo mažumės buvau verslus vaikas ir norėdavau turėti savų pinigėlių. Pamenu, darydavau dirbinius iš keramikos, dalyvaudavau Kaziuko mugėse. Vaikystėje labai mėgau gaminti saldainius, būdamas 10-ies pradėjau kepti pirmuosius tortus.

Tėvai neprieštaravo, močiutė – taip pat, ji po manęs tvarkydavo netvarką. Ilgainiui savo gamybos saldumynus ėmiau pardavinėti tėvų draugams, pažįstamiems. Taip po kurio laiko mano pomėgis išaugo į smulkų verslą.

Vėliau pradėjau gaminti vieno kąsnio užkandžių padėklus. Kai buvau 14-os, pasitaikė galimybė pasidarbuoti vienoje Kauno kavinėje – turėjau progą pastovėti šalia virtuvės šefės ir iš arti pamatyti, kaip vyksta darbas virtuvėje. Būdamas 15-os, suruošiau pirmąjį banketą 100 žmonių. Buvo kosmosas – nieko neturėjau, teko nuomotis indus.

Man smagu, kad mano atvejis – vienas pirmųjų mūsų šalyje, kai nepilnamečiui emancipacijos prireikė dėl verslo, o ne dėl ankstyvos santuokos.

Visgi toliau visą vasarą ruošiau banketus, o sezono pabaigoje nutariau pasireklamuoti ir feisbuke sukūriau puslapį „Roko virtuvė“. Netrukus sulaukiau kvietimo į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą – pamatę, kad šitam vaikui sekasi, kolegos mane paskundė.

– Sulaukėte baudos, o gal išsisukote su įspėjimu?

– Mano mama yra maisto prekių parduotuvių savininkė, tad žinojau, kas tai per instancija. Įsivaizduokite, paauglys sulaukia skundo ir kvietimo į tarnybą. Reikia nueiti – kojos, rankos dreba. Tarnyboje man pasakė: arba tvarkaisi, arba ne.

Nusprendžiau tvarkytis. Buvau atidirbęs visą vasaros sezoną, turėjau šiek tiek santaupų, už jas šalia tėvų namo įsirengiau virtuvę. Verslas augo ir plėtėsi, tad nusprendžiau įkurti savo įmonę.

– Tik jai vadovauti buvote įstatymiškai per jaunas. Kreipėtės į teismą su prašymu pripažinti jus emancipuotu – teisiškai veiksniu. Kaip į tai reagavo Jūsų tėvai, turėję atsisakyti savo pačių sūnaus globos?

– Kad gaučiau emancipaciją, turėjau surinkti daug įvairiausių charakteristikų, įrodyti teismui, kodėl man to reikia. Padaviau savo tėvus į teismą. Jie, sulaukę šaukimo, prieš teismą turėjo pasakyti, kad atsisako savo sūnaus.

Tėvai į mano verslą nesikiša, nes jo neišmano, kaip ir aš pats anksčiau neišmaniau. Gal tik tėvukas buvo didesnis kritikas, turėjo paprastų, žmogiškų pastabų.

Žinoma, viskas skamba labai oficialiai. Nors visi žinojome, dėl ko tai darome, o santykiai su tėvais – artimi ir geri, pati procedūra buvo įdomi, net šiek tiek juokinga. Tiesa, mama, ko gero, reagavo skaudžiausiai. Beje, man smagu, kad mano atvejis – vienas pirmųjų mūsų šalyje, kai nepilnamečiui emancipacijos prireikė dėl verslo, o ne dėl ankstyvos santuokos.

– Viešėdamas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Ryto suktinis“, prisiminęs vaikystę, sakėte: „Man buvo leidžiama daryti tai, ką aš noriu.“ Tėvai į Jūsų verslą nesikišo, nesidalijo tėviškais patarimais, nesiūlė dar nesiveržti dirbti, pasimėgauti vaikyste?

– Tėvai į mano verslą nesikiša, nes jo neišmano, kaip ir aš pats anksčiau neišmaniau. Gal tik tėvukas buvo didesnis kritikas, turėjo paprastų, žmogiškų pastabų. Mama šiuo metu pas mane dirba, moku jai atlyginimą. Kažkada skambina, juokiasi: „Mačiau, pervedei man algą, tai važiuoju nupirkti staltiesių, nes trūksta.“

Labai džiaugiuosi, kad su tėvais mokame atskirti asmeninius ir darbinius santykius, be to, išties gerai sutariame. Nors yra tokia nerašyta taisyklė, kad dirbti su šeimos nariais ir giminėmis – sudėtinga, bet galiu pasakyti, kad man kaip tik lengva. Žinoma, galbūt kartais interesai kertasi, paprastas darbuotojas negalėtų pasakyti to, ką pasako tėvai, bet juokauju, kad tėvus esu gerai išsiauklėjęs – puikiai sutariame ir jie manęs klauso (šypsosi).

Ryto suktinis. Zitos Kelmickaitės akyse užaugęs Rokas Galvonas vaikystėje svajojo drąsiai

Mane jaudina nebent komentarai, susiję su mano komandos darbu, maistu, tada būna nesmagu. Į visa kita nekreipiu dėmesio.

– Vos žiniasklaidoje pasirodė Jūsų istorija, tuoj pat buvote pramintas „jauniausiu Lietuvos šefu“. Turbūt užgriuvo ne tik šlovė, bet ir apkalbos, kad esate pasiturinčių tėvų sūnus, tad Jums bepigu „daryti verslą“. Pavyksta likti šaltų nervų?

– Nelaikau savęs žvaigžde ar žinomu žmogumi, tačiau susiduriu su intensyviomis apkalbomis, o po karantino žmonės, man atrodo, tapo dar pavydesni. Paskalų daug, didelė dalis jų – išgalvotos. Pasirodo, pikti žmonės dar ir labai kūrybingi.

Mano tėvai dėl tų paskalų nervinasi, aš – ne. Stengiuosi neturėti daug draugų, nedalyvauti dideliuose vakarėliuose, kur būtų proga prisidaryti dar daugiau kalbų. Kartais, jei kas parodo, man smagu paskaityti piktus komentarus apie save. Juk jei žmonės man pavydi, vadinasi, aš esu priekyje. Mane jaudina nebent komentarai, susiję su mano komandos darbu, maistu, tada būna nesmagu. Į visa kita nekreipiu dėmesio.

Maitinimo verslas itin sudėtingas. Sykį viduryje darbo dienos sprogo viryklė. Virėjos nebeturėjo ant ko ruošti maisto, o kaip tik buvo suplanuota, kad atvyks didžiulė žmonių grupė. Kitame restorane sprogęs vamzdis užpylė patalpas. Turint 8 maitinimo įstaigas, nuolat kažkas vyksta. Negana to, kad susiduriu su gausybe paskalų, negražių žinučių ir pavydo scenų, dar turiu galybę problemų, kurias, nors ir turiu nemažai darbuotojų, perfiltruoju ir sprendžiu pats.

Esu geras klausytojas, stengiuosi išgirsti kiekvieno pastabą. Tačiau kai ateina visiškai to neišmanantis žmogus ir pradeda aiškinti, kaip reikia „daryti verslą“, nemanau, kad tokia kritika reikalinga.

– Šešiolikmetį direktorių sutiksi ne kasdien. Tikiu, būti autoritetu vyresniems už save – nelengva. Dėl jauno amžiaus Jums neteko susidurti su aplinkinių nepagarba, pašaipomis?

– 16-os atsidariau įmonę ir iškart tapau direktoriumi. Įsivaizduokite – absoliučiai neturėjau nei gamybos, nei vadovavimo patirties. Žinoma, iš pradžių būdavo visko. Į darbą atėjusioms virėjoms išsprūsdavo: „Tas piemuo čia mums nevadovaus, virtuvėje dirbu 30 metų, o jis mums liepia kažką daryti kitaip.“ Dabar šito nebėra.

Nesu pasipūtęs, įžūlus, bet kritiką priimu tik tų žmonių, kurie už mane daugiau pasiekę, daugiau daro ir turi sukaupę didesnę patirtį. Esu geras klausytojas, stengiuosi išgirsti kiekvieno pastabą. Tačiau kai ateina visiškai to neišmanantis žmogus ir pradeda aiškinti, kaip reikia „daryti verslą“, nemanau, kad tokia kritika reikalinga.

Ne be reikalo sakoma, kad maitinimo verslas yra vienas sudėtingiausių. Manau, komandos valdymas čia yra vienas svarbiausių dalykų. Drąsiai sakau – mano darbuotojai mane tikrai myli ir gerbia. Stengiuosi su jais palaikyti artimą ryšį. Žinau, kaip gyvena virėjos šuniukas, kur išskrido jos vaikai ar kad šiuo metu remontuojamas automobilis. Į kiekvieną darbuotoją žiūriu žmogiškai, galbūt todėl jie man padeda, kiek tik gali, ir niekada nesako „ne“.

Sakau nė kiek neperdėdamas – vasarą gyvenu su krepšiais ir automobilyje. Kaip ankstyvą pavasarį susikroviau daiktus, taip ir gyvenu: viena naktis – šen, kita – ten.

– Dažnai pabrėžiate, kad itin vertinate savo komandą, tačiau ant visos „Roko virtuvės“ pulso ranką mėgstate laikyti pats – lankote visas savo maitinimo įstaigas, prižiūrite darbus, sprendžiate kylančias problemas. Gyvenate su lagaminais ir automobilyje?

– Dabar, pačiame sezono įkarštyje, tenka dirbti paromis. Nerandu laiko net į kirpyklą nuvažiuoti – fiziškai nespėju. Visi ruošiasi dar vienam galimam karantinui ir bando per tą sezoną viską suspėti. Intensyviai judame ir mes, bet smagu – juk taip laukėme darbų, tad kuo daugiau, tuo geriau.

Sakau nė kiek neperdėdamas – vasarą gyvenu su krepšiais ir automobilyje. Kaip ankstyvą pavasarį susikroviau daiktus, taip ir gyvenu: viena naktis – šen, kita – ten. Būna, per naktį pervažiuoju kelis miestus. Aplankau Palangą, Vilnių, o tada dar užsuku į Anykščius. Kartais, po 30–40 minučių užsistatęs žadintuvą, sustoju automagistralės šalikelėje pasnausti. Tempas didžiulis, bet kažkaip su tuo taikaisi ir susitaikai.

– Suprantu, kad klausti, kaip atsipalaiduojate po darbų, šiuo metu nėra prasmės. O kaip į Jūsų užimtumą reaguoja artimieji? Nejaugi iš namiškių negirdite: „Rokai, mes tavęs pasiilgome, mums tavęs trūksta“?

– Iš tiesų, mūsų visa šeima yra darboholikai, nors, žinoma, jie manęs pasiilgsta. Šeimoje, kaip ir pas gimines ar draugus, esu retas svečias, brolį po Kalėdų mačiau gal tik porą sykių. Visi žino, kad per sezoną Rokas dirba paromis. Apie laisvalaikį nėra net kalbos. Tiesa, jei turėčiau galimybę nedirbti tokio intensyvaus ir prie vietos pririšančio darbo, daug keliaučiau. Beprotiškai tai mėgstu.

Žinau, kad kitai savo puselei tikrai negalėsiu skirti dėmesio, nes net visiems restoranams nesugebu skirti tiek dėmesio, kiek reikia, o tai kol kas yra mano pagrindiniai kūdikiai.

– Romantiniams santykiams laiko irgi nelieka?

– Vienareikšmiškai. Esu nusistatęs rėmus, kad, jei ko nors negaliu atlikti kokybiškai, geriau visai nedarysiu. Žinau, kad kitai savo puselei tikrai negalėsiu skirti dėmesio, nes net visiems restoranams nesugebu skirti tiek dėmesio, kiek reikia, o tai kol kas yra mano pagrindiniai kūdikiai. Manau, kol kas dar truputėlį anksti. Kai turėsiu stabilų, stiprų verslą ir į restoranus galėsiu tik trumpam atvažiuoti išgerti kavos, tada bus galima kažką galvoti.

– Nejaugi vadovas negali pasidaryti atostogų, kada panorėjęs?

– Vadovas visada gali pasidaryti atostogas. Aš irgi galiu. Galiu sumažinti darbų kiekį, krūvį, kad komanda spėtų kokybiškai dirbti, bet yra sezonas, tad turime jį atidirbti, juolab kad gali būti taip, jog ateis dar vienas karantinas.

– Kada paskutinį kartą leidote sau pailsėti?

– Per karantiną porą savaičių ilsėjausi Ispanijoje ir tris – Maldyvuose. Kai visi žmonės sėdėjo namuose, buvau tas blogietis, kuris keliavo (juokiasi).

Kartais prireikia pasišnekėti su savimi, išsistaugti, išsirėkti, nes tempas yra juodas, o aš esu vienas, klono neturiu.

– Ar būna vakarų, kai galite ramiai užmigti – be rūpesčių, galvon įkyriai nelendančių neišspręstų problemų?

– Nuoširdžiai sakau – nebūna. Ir kartais nuo to labai rauna stogą. Kad ir koks būčiau fainas, visada besišypsantis, yra ir ta kita Roko pusė. Žmonės nebūna visada laimingi. Žinoma, kad tai mano prekinė išvaizda. Mano išsišiepusio vaizdas – ne visada tikras, beveik niekada netikras.

Juk nuolatos tenka suktis problemose, visada esi darbe: kur nors trūksta darbuotojų, indų, automobilių išvežimams... Kartais prireikia pasišnekėti su savimi, išsistaugti, išsirėkti, nes tempas yra juodas, o aš esu vienas, klono neturiu.

Bet nesakau, kad aš pavargstu. Neleidžiu sau pavargti. Nes jei pavargsiu ir palūšiu aš, palūš visa 50–60 žmonių komanda, stovinti už mano nugaros. Po truputėlį su viskuo galima susitvarkyti, ypač turint gerą komandą, tik reikia daug psichologiškai su savimi dirbti.

– Gal turite kokį būdą, kaip su savimi dirbti, kad toji kasdienybė būtų lengviau pakeliama?

– Neturiu (juokiasi). Manau, pirmiausia kiekvienas turime pažinti save – tada viskas būna daug lengviau. Nesuprantu, kaip žmogus gali nežinoti, ko nori iš gyvenimo. Kartais dalyvauju diskusijose su studentais, vedu paskaitas. Kaskart nustembu išgirdęs, kai žmonės sako nežinantys, kuo nori būti, pasiliekantys metus pažiūrėti, ką galėtų daryti. Dabar tiek galimybių visur save išbandyti ir save pažinti – reikia tik labai norėti, labai daug dirbti, ir viskas įmanoma.

Turi žmogų jausti, jį matyti, su juo bendrauti. Vadovėlyje nepaskaitysi, kaip prieiti prie žmogaus, kaip jį prakalbinti, nustebinti.

Viskas ateina per praktiką ir dideles klaidas. Aš pats nebaigiau jokių mokslų, bet nemanau, kad tai problema. Maitinimo verslas primityvus. Reikia geros rinkodaros, gero maisto ir dėmesio klientui. Turi žmogų jausti, jį matyti, su juo bendrauti. Vadovėlyje nepaskaitysi, kaip prieiti prie žmogaus, kaip jį prakalbinti, nustebinti.

Šiais laikais maitinimo įstaigų daug, konkurencija didžiulė. Patiekalais nieko nebenustebinsi – visi visko matę, visą pasaulį apvažinėję. Mūsų tikslas – restoranuose sukurti gerą emociją. Jeigu tą sugebame, tai ir maistas bus skanesnis, ir žmogus išeis laimingas. Ar man tai pavyksta? Nežinau (šypsosi).

– Užsiminėte apie gerą maistą. O ką valgo virtuvės šefas?

– Paprastai renkuosi patiekalus, kuriuose nebūtų primalta, prikepta, užkepta, apvoliota ir dar iškepta aliejuje. Mėgstu natūraliai keptą maistą, košes, grilyje ruoštus patiekalus.

Visgi vasaromis virtuvės šefai valgo mažai. Galima sakyti, esu gyvas kava ir saldumynais. Ne tik dėl to, kad juos mėgstu, bet ir todėl, kad, miegant po porą valandų per parą, reikia iš kur nors gauti energijos. Tikrai būna taip, kad, išvažiavęs iš restorano, stoju degalinėje ir perku sumuštinį ar bandelę – tai išgelbėja, kai po ranka neturiu, ką pavalgyti. Nors apskritai su greituoju maistu man ne pakeliui. Pavyzdžiui, kebabą esu valgęs tik kartą gyvenime (juokiasi).

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt