Veidai

2021.08.17 07:18

Kelmickaitė neria į naujus vandenis: svarbu nekeiksnoti gyvenimo, o likusį laiką nugyventi kuo linksmiau

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.08.17 07:18

„Kasdien kiekvienam iš mūsų lieka vis mažiau laiko, tad turėtume jį griebti ir išnaudoti – kur nors nueiti, ką nors pamatyti, pažinti, kuo nors nusivilti ar net dėl ko nors paverkti“, – portalui LRT.lt sako muzikologė, laidų vedėja ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė ir prasitaria, kad jau visai netrukus žiūrovai ją išvys netikėtu amplua.

– Vasara jau ritasi į pabaigą, tačiau atrodo, kad jūs ir paatostogauti nespėjote – sukatės darbuose, portale LRT.lt buvo rodomas laidų ciklas „Vasara su Zita“, jau montuojate laidas naujam „Ryto suktinio“ sezonui...

– Savaitėlę paatostogavau, nors dar norėčiau bent dešimčiai dienų kur nors dingti. Tačiau naujas sezonas artėja, tad „Ryto suktinis“ jau prasisuko ir Dzūkijoje, ir Žemaitijoje. Ir suksis jis, kol bus žmonių ir kol jiems jo reikės. O susitikti su žmonėmis man visada labai gera – juk žmogus man didžiausia vertybė.

Jei į aplinkinius žiūri kaip į gerus, visada labai smagu su jais susitikti ir būti. Nėra nieko brangesnio už tikrą žmogų, su kuriuo gali kalbėtis, kuriam gali žiūrėti į akis, su kuriuo gali ką nors aptarti ar net ką nors iškeikti. Tai teikia stiprybės ir gyvybės.

Negali nieko pakeisti, bet gali įvertinti, kad kažkur dar baisiau, dar blogiau, dar didesnis skurdas ar dar daugiau skausmo.

– Nors vis dažniau kalbama, kad reikia išmokti ilsėtis ar nieko neveikti, jūs, regis, tempo lėtinti neketinate.

– Neketinu ir nesuprantu savo kolegų, sakančių, kad jau metas pailsėti. Visada priduriu, kad pailsėsiu, kai užkas. Kasdien kiekvienam iš mūsų lieka vis mažiau laiko, tad manau, kad nėra dėl ko save saugoti, kaip tik turėtume griebti ir išnaudoti, kas mums liko, – kur nors nueiti, ką nors pamatyti, pažinti, kuo nors nusivilti ar net dėl ko nors paverkti.

Kaip tik gyvename laiko ir istorijos virsme, kai kiekvienas susiduria su didžiuliais gyvenimo išbandymais. Ar kada buvo laikai, kai kur nors einant reikėjo galimybių paso ar panašiai? Negalime duoti kvailybei kelio, reikia išlikti akyliems, ausyliems, tačiau būtinai atvira širdimi. Užsirakinęs būti negali – turi įsiliesti ir į šiandieninę sumaištį.

Galbūt žiūrėdamas naujienas ar žinias, matydamas, kas dedasi pasaulyje, negali nieko pakeisti, bet gali įvertinti, kad kažkur dar baisiau, dar blogiau, dar didesnis skurdas ar dar daugiau skausmo, o tu geri švarų vandenį, valgai skanų maistą, tad nėra ko verksnoti. Gyvenimas yra gražus, tereikia pakelti užpakalį ir eiti per gyvenimą.

– Galbūt gerai gyvename, jei nebemokame įvertinti to, ką turime?

– Paprastai to išmokstame patyrę tikrų gyvenimo katastrofų – neduok Dieve, susidurti su artimojo liga ir visi verksnojimai atrodys juokingi. Svarbu būti ir nekeiksnoti gyvenimo, o likusį laiką nugyventi kiek galima linksmiau ir laimingiau.

Nėra nieko brangesnio už tikrą žmogų, su kuriuo gali kalbėtis, kuriam gali žiūrėti į akis, su kuriuo gali ką nors aptarti ar net ką nors iškeikti.

– Jūsų gyvenimas išties kupinas veiklos ir netikėtumų – jau visai netrukus nustebinsite žiūrovus ir pasirodysite dar nematytu amplua LRT projekte „Maestro“. Lengvai ryžtatės įvairioms avantiūroms?

– Avantiūras labai mėgstu – kiekvieną kartą neri į nepažįstamus vandenis. Tačiau vaikystėje esu skendusi, tad nors ir moku plaukti, vis tiek truputį prisibijau vandens. Plaukiu tik ten, kur kojomis galiu pasiekti dugną. Vadinasi, net jei ir neriu, turiu turėti ką nors, į ką galėčiau atsiremti ir kas man suteiktų tam tikrą užtikrintumą. Visiškai kvailai nesielgčiau. Tačiau naujų potyrių man tikrai netrūks.

Veikiausiai bus žiūrovų, kurie išvydę mane nauju amplua gūžčios pečiais ir klaus, ko dar man pritrūko. (Juokiasi.) Tačiau sulaukusi įdomaus pasiūlymo atsisakyti negalėjau. Nors dėstau su muzika susijusius dalykus, negalėjau net įsivaizduoti, ką stovėdamas jaučia dirigentas, tačiau į jo batus galėsiu įlipti naujame LRT TELEVIZIJOS projekte „Maestro“.

Patikėkite, vien stovėti ir mosikuoti rankomis neužtenka – turi matyti kiekvieno orkestro nario akis, turi uždegti. Ir vos tik kur nors užsižiūri, rankos pradeda blaškytis, sutrinki... Tačiau patirtis beprotiškai įdomi.

Išduosiu, kad man tenka mokytis naujų dalykų, o mano mokytojas – buvęs mano studentas. Pasirodo, niekada negali žinoti, kokį mokytoją sutiksi kitame gyvenimo posūkyje. Svarbiausia, visada noriu išmokti ko nors naujo ir man ne gėda pasakyti, kad ko nors nežinau. Išbandyti ką nors naujo visada verta.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt