Veidai

2021.08.06 08:03

Rankų nuleisti neketinanti Aleksandra Metalnikova – apie sunkią brolio ligą, gydymą ir artimųjų viltis

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.08.06 08:03

„Išgirdę onkologinės ligos diagnozę, žmonės neretai būna linkę nuleisti rankas ir pasiduoti apatijai. O ligai tik to ir reikia“, – portalui LRT.lt sako aktorė Aleksandra Metalnikova. Jos broliui Aleksejui prieš pusmetį buvo diagnozuotas smegenų auglys. Nors kartais atsiginti slogių minčių nelengva, motyvacijos kabintis į gyvenimą jaunam vyrui teikia balandį gimusi dukrelė, o vilties – Lietuvoje laukiantis gydymas.

– Žiemą kaip griaustinis iš giedro dangaus smogė žinia, pakeitusi šeimos gyvenimą, – jūsų broliui Aleksejui buvo diagnozuotas agresyvios formos ketvirtos stadijos smegenų auglys (Glioblastoma multiforme). Sausį kreipėtės į žmones, prašydama padėti surinkti lėšų jam gydyti. Nuo tos dienos praėjo pusmetis, kaip jūsų brolis laikosi šiandien?

– Lėšas rinkome gydymui konkrečioje klinikoje Vokietijoje, tačiau surinkti užsibrėžtos sumos nepavyko. Tačiau dabar galvoju, kad galbūt tai išėjo į gera. Ieškodami alternatyvių gydymo būdų, suradome kliniką Ispanijoje, ji teikia panašų, bet šiek tiek kitokį gydymą, kaip ir Vokietijoje, bet kainuojantį kiek mažiau.

Kai pradėjome bendrauti su klinikos atstovais, mus informavo, kad klinika bendradarbiauja su Vokietijos laboratorija. Manėme, kad paimtas brolio kraujas bus siunčiamas į Vokietiją ir bus gaminama jam reikiama vakcina, bet ispanai surengė broliui skambutį su mokslininku, su kuriuo dirba, ir paaiškėjo, kad brolio kraujas bus siunčiamas į Lietuvą.

Nustebome, nes anksčiau apie bendradarbiavimą su Lietuva jie neminėjo, o ir internete neaptikome informacijos, kad Lietuvoje daromi tokie dalykai, kurių ieškojome būtent šiai ligai gydyti. Tiesa, mokslininko, į kurį kreipėsi klinika, vardas man buvo žinomas. Suradau jo kontaktus, susisiekėme tiesiogiai ir pasirodė, kad Lietuva ne tik dirba su imunoterapija, DCVax vakcina ir dendritinėmis ląstelėmis, bet ir mūsų mokslininkai yra vieni stipriausių šios srities specialistų Europoje. Mūsų laboratorijos bendradarbiauja su skirtingomis Europos klinikomis.

Tiesa, kaip supratau, moksliniai tyrimai, susiję su šiuo gydymu, iki šiol nebaigti. Galbūt todėl apie šį gydymą sunku surasti informacijos. Taigi, kelias mus parvedė atgal į Lietuvą. Tuo labai džiaugiuosi. Tas gydymas man atrodo tinkamas ir manau, kad turėtų būti geriau, nei būtų buvę, jei būtume pasirinkę Ispaniją. Sunku prognozuoti, koks bus rezultatas, bet turiu labai daug vilčių. Surinktų lėšų užteks keturiems gydymo kursams.

Vis tik gaila, kad daugybė žmonių Europoje net nežino, jog Lietuvoje vyksta tokie dalykai. Jei būtų skelbiama daugiau informacijos, ši galbūt būtų naudinga ne vienam ligoniui.

Supratau, kad problemas reikia spręsti tada, kai jų kyla, o ne bandyti apgalvoti visus įmanomus scenarijus iš anksto, kol jie dar nenutiko.

– Užklupus tokiai ligai sunku būna ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ar brolis kreipėsi į specialistus, kurie padėtų susidoroti su psichologiniais sunkumais?

– Pastaraisiais metais mano brolis gyvena Anglijoje, ten šiuo metu jis yra gydomas vienoje klinikoje, jam taikoma chemoterapija ir radioterapija. Ten teikiama psichologo pagalba ir jis buvo porą kartų kreipęsis į specialistus, tačiau broliui pasakė, kad jis yra psichologiškai stiprus ir pats geba save ištraukti iš apatijos. Jam padeda tai, kad klauso daug motyvuojančių audioknygų apie minčių valdymą ir pan.

Labai stengiasi neprarasti pozityvaus mąstymo, nors visiškai pabėgti nuo minties, kad sunkiai sergi ir gali netrukus mirti, neįmanoma. Juolab kad nuo radioterapijos kurso praėjo palyginti nedaug laiko, tad ir tyrimai kol kas negali parodyti, kaip veikia iki šiol taikomas gydymas. Brolio savijauta taip pat nėra pati geriausia, ji ganėtinai permaininga – dieną geriau, dieną sunkiau, savaitė geresnė, savaitė sunkesnė. Chemoterapija taip pat turi šalutinių poveikių, taigi, kelias nėra paprastas.

– Kai Aleksejus išgirdo diagnozę, jo žmona dar laukėsi jų pirmagimio. Turbūt balandžio pabaigoje gimusi dukrytė tapo dar vienu vilties spinduliu.

– Dukrytė jį motyvuoja labai stipriai. Jis sakė, kad galėtų valandas žiūrėti į ją besišypsančią ir pats nori šypsotis kartu. Vaikas duoda daug jėgų, pozityvumo, užpildo noru gyventi, atsiranda papildomas postūmis kovoti už gyvenimą. Taigi, kiek leidžia sveikata, brolis stengiasi padėti žmonai ir dukrai skirti kiek įmanoma daugiau laiko, juk, kaip pats sakė, nežino, kiek jo jam dar skirta.

Išgirdę onkologinės ligos diagnozę, žmonės neretai būna linkę nuleisti rankas ir pasiduoti apatijai. O ligai tik to ir reikia.

– Kai dėl gyvybės kovoja artimiausias žmogus, nelengva ir artimiesiems. Tiesa, dažniausiai visi susitelkia į ligonį ir visiškai pamiršta save. Kaip jūsų šeima dorojasi su situacija?

– Artimiesiems tikrai nelengva. Žiemą, kai išgirdome brolio diagnozę, pradėjome rinkti pinigus, psichologiškai buvo labai sudėtinga. Buvo ir daug baimės, ir nerimastingų minčių. Atrodė, kad viskas užgulė Aleksejaus ir mano pečius. Jo žmona tuo metu laukėsi, o mūsų mama dėl sūnaus ligos ir taip be galo išgyveno.

Stengėmės mamą pasaugoti ir palaikyti. Vienu metu supratau, kad jei nesustosiu, sušlubuos ir mano sveikata. Susiėmiau ir ėmiau save raminti – kol kas brolis gauna gydymą, nėra ko panikuoti. Supratau, kad problemas reikia spręsti tada, kai jų kyla, o ne bandyti apgalvoti visus įmanomus scenarijus iš anksto, kol jie dar nenutiko. Be to, manęs reikia ne tik broliui, bet ir mano šeimai, dukrai.

Pagalba žmonėms kartais reikalinga ir tada, kai jos neprašo.

– Neretai pradedame ieškoti panašaus likimo žmonių, panašių istorijų, prisidedame prie įvairių bendruomenių, kur dalijamasi patirtimis. Neieškojote vilties įvairiose internetinėse grupėse?

– Kiek žinau, Aleksejus prisijungęs prie įvairių forumų, kur žmonės dalijasi panašiomis patirtimis. Brolis pastebėjo, kad, išgirdę onkologinės ligos diagnozę, žmonės neretai būna linkę nuleisti rankas ir pasiduoti apatijai. Aleksejus su jais susirašinėja, stengiasi pakelti ūpą, padrąsinti, paraginti nepasiduoti. Kai žmogus netenka vilties ir nesistengia atsistoti, pakelti jį labai nelengva. O ligai tik to ir reikia.

Aš nesu prisijungusi prie panašios bendruomenės, bet sulaukiu skambučių, žinučių iš susidūrusių su panašia diagnoze, dalijamės informacija, patirtimis, stengiamės padėti vieni kitiems ir palaikyti ryšį.

– Ar lengva bendrauti su sergančiu artimuoju? Veikiausiai būna dienų, kai atrodo, kad nėra tinkamų žodžių paguosti ar padrąsinti.

– Su broliu stengiuosi kalbėtis labai atvirai. Be jokių pagražinimų. Tikriausiai esu vienintelis žmogus, su kuriuo jis gali kalbėtis taip nuoširdžiai ir be nutylėjimų. Kaip ir minėjau, mamai turbūt būtų per sunku, jo žmona šiuo metu nemažai dėmesio turi skirti mažylei dukrai. Tikiu, kad jai psichologiškai ir taip nelengva – turbūt beprotiškai sunku matyti mylimo žmogaus būseną ir suvokti, kad nežinia, kaip viskas susiklostys.

Tiesa, mes su broliu stengiamės vienas kitam įpūsti optimizmo. Mokslininkai dirba, kad atrastų tokiems pacientams padedančių vaistų ar vakcinų, o mums dabar svarbiausia laimėti laiko.

– Mes dažnai galvojame, kad visos ligos egzistuoja kažkur toli nuo mūsų ir vyksta ne su mumis. Deja, dažnai tik skaudžios patirtys ir akistatos su sveikatos problemomis priverčia pakeisti požiūrį į savo kūną, savijautą ir sveikatą. Ar šis sukrėtimas pakeitė jūsų požiūrį?

– Žinoma. Atrodo, kad visą laiką stengėmės gyventi sveikiau, neturėti žalingų įpročių ir pan. Tiesa, mano brolis taip pat buvo sportininkas, neturėjo žalingų įpročių, rūpinosi savimi, bet nutiko, kaip nutiko. Susidūrusi su jo liga supratau, kad dažnai įvairias smulkmenas paverčiame didžiulėmis problemomis ir savo energiją beprasmiškai švaistome. Buvo daug minčių, kaip gyventi toliau, kaip išlikti pozityviai, nepaisant užgriuvusių sunkumų, kaip nesukti galvos dėl problemų, kurių dar neiškilo ir pan.

Manau, kad ši patirtis išgrynino mąstymą ir padėjo atmesti tai, kas nereikalinga ir nereikšminga. Dabar susitelkusi tik į tai, kas svarbu. Nepaisydama to, kas nutiko, stengiuosi ir toliau galvoti, kad gyvenimas yra gražus ir nuostabus, reikia imti viską, ką jis duoda. Be to, gyvenimas susideda ir iš gražių smulkmenų, turime jas pastebėti ir jomis pasidžiaugti. Nebūtinai reikia daug pinigų – pradžiuginti save galima vaikštinėjant miške, susitikus su draugais.

Svarbiausia rasti dalykų, kurie suteikia tau energijos, įkvėpimo, neleidžia nuleisti rankų. Man tų smulkmenų gyvenime yra daug, ir jas dabar pastebiu dažniau nei anksčiau. Taip pat stengiuosi padėti kitiems ir nepamiršti, kad pagalba žmonėms kartais reikalinga ir tada, kai jos neprašo.

Taip pat už gerą širdį noriu labai padėkoti visiems, kurie padėjo ir prisidėjo, kai buvo renkamos lėšos Aleksejui gydyti. Labai gražu, kai žmonės padeda net ir nepažįstamam žmogui. Tai tik dar kartą įrodo, kad pasaulyje yra daug gerų žmonių, ir suteikia viltį, kad tikrai ne viskas prarasta. Ir anksčiau stengdavomės prisidėti, kai kitus ištikdavo kokia nelaimė, bet turbūt dabar tai darysime dar dažniau. Vis tik tu padedi kitiems, o kiti padeda tau. Žmogui reikia žmogaus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt