Veidai

2021.08.03 15:37

Kilnios akcijos veidu tapusi Asmik Grigorian: žmogus, nusisukęs nuo kito žmogaus, yra nusisukęs nuo savęs

LRT.lt2021.08.03 15:37

Kerinti, pribloškianti, stulbinanti. Šiais ir daugybe kitų vardų vadinama pasaulį balsu užkariaujanti Lietuvos operos solistė Asmik Grigorian save vadina kovotoja iš prigimties. O būnant kovotoju, sako, svarbiausia nuolat pasitikrinti – ar tikrai kovoji UŽ, o ne PRIEŠ? Kova už gyvenimą, už drąsą svajoti, o ne kova prieš vėžį atkreipė Asmik Grigorian dėmesį į Rimanto Kaukėno paramos grupę ir tapo „#UŽSIDĖKTAŠKĄ!“ ambasadore bei naujos kolekcijos veidu, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.

Projekto sumanytojas – krepšininko Rimanto Kaukėno labdaros ir paramos fondas. Ir fondo komanda, ir pats Rimantas Kaukėnas Asmik Grigorian norą padėti sutiko šiltai ir džiaugsmingai. „Mums pasisekė, kad būtent mūsų fondui prieš keletą metų paaukojo Asmik. Nuo tada prasidėjo draugystė, ne kartą su Asmik esame diskutavę apie labdarą, jos situaciją Lietuvoje, – bendrystės pradžią prisimena fondo įkūrėjas krepšininkas Rimantas Kaukėnas. – Buvo nuostabu, kad mintys sutampa ir kad vienodai mąstančių žmonių galima rasti tokiose skirtingose gyvenimo srityse kaip opera ir krepšinis.“

Rimantas sako negalintis suskaičiuoti darbų ir pagalbos, kurią gavo iš Asmik. „Ji tiek mums padeda, turi tiek idėjų, kad vos paskui ją spėjame“, – šypsosi ir priduria neatsistebintis jos talentu, darbštumu, sumanymais, užsidegimu ir gebėjimu pastebėti smulkiausias detales. – Visa tai įkvepia fonde dirbančius žmones ir mane patį. Be to, Asmik atvėrė duris į tarptautinio meno pasaulį, kuris iki šiol mums buvo uždaras. Tai – neįkainojama pagalba.“

Mažas, minimalistinio dizaino, į akis nekrentantis, tačiau didelius darbus darantis taškas itin artimas Asmik gyvenimo filosofijai. „Sukurk gerą darbą ir #UŽSIDĖKTAŠKĄ!“ – kviečia Rimanto Kaukėno labdaros ir paramos fondas. Tai gali būti gerumo taškas, karmos taškas, – kaip kas gerus darbus skaičiuoja.

„Neabejoju, kad karmos taškai grįš bumerangu, lėšos, kurias surinksime, iškeliaus vaikams ir padės jiems kovoje UŽ gyvenimą, – sako linijos ambasadorė ir patikina nebijanti kalbėti banaliai. – Mūsų gerumas gali išgelbėti sergančio vaiko gyvybę.“

– Asmik, egzistuoja senas kaip pasaulis posakis – karma yra kalė. Ar tau kada yra tekę patirti – gėris grįžta gėriu, o pyktis – pykčiu?

– Kai darai ką nors ne taip, kaip žmonėms atrodo, jog privalėtum daryti, jie tave vadina kale. Panašiai ir su karma (šypsosi). Yra veiksmas ir yra atoveiksmis. Žmonės nėra linkę prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, mintis, emocijas, už savo gyvenimą. Apkaltinti kitą, arba, pavyzdžiui, karmą yra gerokai paprasčiau. Be jokios abejonės, veiksmai daro įtaką ne tik mūsų, bet ir aplinkinių gyvenimui. Būtų galima daug kalbėti, tačiau man tai primena raibuliuojančias bangeles, kurios pasklinda, kai į vandenį įmeti akmenį. Esu tikra, kai geriau išmoksime suvokti gyvybės vienį su Visata, mūsų veiksmuose ir pasirinkimuose bus daugiau gerumo. Ir tada nereikės ieškoti kalės, dėl kurios kaltės nesiklosto gyvenimas.

– Prisiminkime tavo vaikystę. Ar tave mokė dalintis?

– Tiesą sakant, ypatingų pamokų nepamenu, tačiau ir vaikystėje labai mėgau dalintis su draugais viskuo, ką turiu. Džiaugsmas duoti turbūt visada buvo su manimi... Man sunkiau suprasti, kokią prasmę turi lobiai, jei neturi jais su kuo pasidalinti? Kalbu ne tik apie apčiuopiamus dalykus – daiktus ar pinigus, kalbu ir apie sėkmę, džiaugsmą, įspūdžius.

– Yra sakoma – svetimo skausmo nebūna. Tačiau dar taip sunkiai jį prisileidžiame. Kaip manai, kodėl esame tokie tikri, kad mums patiems niekada neteks ištiesti rankos ir paprašyti pagalbos?

– Sunku pasakyti apie kitus... Kažkokiu būdu manyje visada egzistavo empatija, ji turbūt stipriai pasitarnavo ir tarnauja siekiant profesinės sėkmės. Tas gebėjimas per vieną sekundę atsidurti kito žmogaus kailyje... Tik tam reikia drąsos, tikrai. Man atrodo, kad žmonės bijo žvelgti svetimam skausmui į akis dėl to, kad nenori, jog tas skausmas primintų, kad jie ir patys kiekvieną sekundę gali atsidurti panašioje situacijoje. Mums visiems sunkiai sekasi negalvoti apie ateitį, nekaupti ir nesiruošti jai, bet gyvenimas dažniausiai duoda tiek, kiek mes gebame atiduoti. Tikiu ir pati vadovaujuosi Visuotinio Vienio principu. Žmogus, nusisukęs nuo kito žmogaus, yra nusisukęs nuo savęs.

– Ar esi išgyvenusi jausmą, kai būna labai labai sunku?

– Oh, Dieve..! Be abejo. Tačiau kad ir kaip sunku gyvenime būtų, aš nenustoju dėkoti už viską, ką turiu. Visu pirma – sveikus vaikus!!!

Tikiu, kad į šią Žemę pirmiausiai atėjome mokytis, taigi kiekvienas turime savas patirtis ir pamokas. Ir labai gali būti, kad nuoširdžiai užjausdami kitą, tą pamoką išmokstame kartu. Kas žino, gal patiems per tokias patirtis ir nebereikės pereiti...

– Kaip atradai Rimanto Kaukėno labdaros ir paramos fondą? Kodėl pasirinkai būtent jį?

– Antono Rubinšteino operoje „Demonas“ vaidmenį kūriau kartu su Rusijos operos legenda – baritonu Dmitrijumi Chvorostovskiu. Tačiau scenoje kartu pasirodėme tik vieną kartą, dainavome duetu koncerte. Premjeros Liceu teatre Dmitrijus Chvorostovskis nesulaukė, iškeliavo Amžinybėn.

Toje operoje vyksta negeri dalykai. Kiekvieną kartą, kai ją dainuojame, kažkas nutinka. Susirgo ir numirė mano scenos partneris ir vėliau buvo daug netekčių atlikėjų ir muzikantų šeimose. Barselonoje operą „Demonas“ skyrėme Dmitrijui Chvorostovskiui. Tąsyk ir apsisprendžiau: visus pinigus, kuriuos uždirbsiu dainuodama šioje operoje, skirsiu savo mokymams ir labdarai. Man atrodė, kad tik šitaip – gerais darbais – galiu sumenkinti iš „Demono“ sklindantį blogį.

Po to, kai pirmą kartą pervedžiau fondui pinigus, gavau jo įkūrėjo Rimanto Kaukėno padėkos laišką. Ir nustebau, ir likau sužavėta, kad jis man parašė. Nuo tada ir pati, jei tik turiu galimybę, stengiuosi asmeniškai atsakyti į man skirtus laiškus. Iš arčiau susipažinusi su fondo veikla, pamačiau, kokie atsidavę žmonės jame dirba, o ir pats Rimantas pasirodė itin paprastas, šiltas žmogus. Apie tokius sakoma – no bulshit.

– Ar gali plačiau papasakoti apie Taško idėją? Juk taškas – taip platu. Jis gali būti visko pradžia ir visko pabaiga...

– Man pasirodė artima, kad fonde dirbantys žmonės ne kovoja prieš vėžį, o kovoja UŽ gyvenimą. Dar daugiau – jie pildo vaikų svajones! Ir tai – daugiau nei svajonės, juk kiek drąsos reikia, kad sirgdamas galėtum svajoti?! Išpildyti svajones iš tiesų reiškia padėti tiems vaikams būti šeimoje, visuomenėje, su draugais. Ir tai yra pats didžiausias palaikymas, koks tik gali būti!

Kažkam gali pasirodyti, kad kova prieš vėžį ir kova už gyvenimą yra tas pats, tačiau man atrodo, kad tai – du radikaliai priešingi dalykai, turintys skirtingas pasekmes.

– Rinkti taškus galima krepšinyje, galima operoje, o galima ir gyvenime – gerumo taškus. Lyg ir banalu, tačiau iš tavęs banalybių juk nesulauksi!? Kaip pristatai idėją, kad ja patikėtų kiti?

– Taškų tikrai būna įvairių, dėmė irgi gali būti taškas. Mūsų pasirinkimas, kokius taškus mes kaupiame. Tiesą sakant, niekada nebijojau būti banali, pastebėjau, kad patys gražiausi dalykai Žemėje labai dažnai vadinami banaliais. Taigi, kad ir kaip banaliai skambėtų, – mūsų gerumas gali išgelbėti sergančio vaiko gyvybę.

Nei darbe, nei gyvenime niekam neperšu savo nuomonės. „Taško“ idėja tapo mano šiandienos dalimi. Nepaprastai džiaugiuosi, kad Žemėje gyvena tokie drąsūs, tokios didelės širdies žmonės. Žmonės, kurie tokius banalius dalykus kaip gerumas, meilė, šiluma, atjauta ir džiaugsmas verčia originaliais. Aš norėčiau juos paversti dar ir madingais! Bent kiek prisidėti prie jų darbų – man didžiulė garbė.

Viskas prasidėjo nuo to, kad kartą per koncertą sugalvojau užsivilkti marškinėlius su tašku. Dabar šia idėja esu užsikrėtusi! Be to, man nuolat reikia daugybės dovanų, juk dalintis aš mėgstu (juokiasi). Pamaniau, kad išleidžiu begalę pinigų dovanoms, o juk galėčiau dovanoti „Taško“ kolekcijos daiktus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.