Veidai

2021.07.31 20:59

Jautrus ir atviras Pitrėnų pasakojimas apie dukrelės ankstukės gimimą: ji iki šiol vengia prisilietimo

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.07.31 20:59

„Matyt, epidermis dar buvo atviras, besiformuojantis, jai daktarų prisilietimai buvo skausmingi. Mes iki šiol jaukinamės jos odą“, – jautriai pasakoja dirigentas Modestas Pitrėnas. Jis ir jo žmona, operos solistė Ieva Prudnikovaitė LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ nusikėlė į dieną, kai per anksti gimė dukrelė Veronika, ir atvirai pasidalijo savo istorija, kuri, kaip ir dauguma gyvenimo citrinų, – ne iš atviruko.

Žinia, kad dukra dviem mėnesiais gims per anksti, išmušė žemę iš po kojų ir apvertė poros gyvenimą. Vėliau – keleri tėvystės metai, neprimenantys reklaminių paveikslėlių. Fizinis ir emocinis išsekimas auginant dukrą buvo tapęs kasdienybe, rodėsi, be pabaigos. Tačiau, išgyvenusi kankinantį etapą, šeima džiaugiasi vienas kitu ir augina jau dvi dukteris.

Porą kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Žinau, kad tai nėra pati lengviausia tema kalbėti, turbūt tai darote itin retai. Kada apskritai pajutote, kad galite apie tai kalbėti? Kiek laiko turėjo praeiti?

I. Prudnikovaitė: Man atrodo, mes iškart jautėmės laisvai ta tema, nesame iš tų žmonių, kurie linkę slėpti problemas, įvykius ar, galų gale, ligas. Yra tokia mada tarsi apeiti tuos klausimus.

M. Pitrėnas: Kita vertus, į feisbuką nededame nuotraukų iš ligoninės su kateteriais rankose. Manau, tai irgi fetišas.

I. Prudnikovaitė: Bėgti nuo tos temos... Nemanau, kad tai kažkas gėdingo. Tai labai natūralūs dalykai, apie kuriuos gal ir visai verta kartais pakalbėti, nes nesame vieninteliai su tuo susidūrę.

Po tokių sukrėtimų, kurie įvyko Ievos organizme, jai apsispręsti gimdyti antrą kartą yra didelis įvykis. Aš iš tikrųjų jai visą gyvenimą už tai būsiu dėkingas – labiau už tą antrą vaiką.

M. Pitrėnas

– Ta žinia turbūt jus užklupo netikėtai, kai per anksti gimė jūsų dukra?

I. Prudnikovaitė: Absoliučiai taip. Mes nebuvome pasiruošę tokiam variantui. Vaikas buvo lauktas, planuotas, dar priešaky laukė ir motinystės kursai, į kuriuos taip ir nenuėjau. Nemokamas ir labai stiprus, tam tikra prasme vertingas kursas buvo jau ligoninėje.

Aišku, tai labai netikėta. Vis dėlto ta žemė iš po kojų slysta. Mūsų atveju tai nebuvo kažkas itin ekstremalaus, tai buvo 7-ą nėštumo mėnesį, kai man kažkodėl prasidėjo preeklampsija. Primityviai tariant, tai tarsi alerginė atmetimo reakcija į vaisių, kai mamos organizmo funkcijos stoja. Bet tas gimdymas vyksta natūraliai, kas irgi yra įdomu. Gamtoje yra įdomių dalykų.

Kai nežinai, kas vyksta, visada yra baisu. Ta nežinomybė, ko gero, ir buvo pats juodžiausias dalykas. Jeigu taip pasikartotų vėl arba netgi buvo tam tikrų rizikų su antra dukryte, baimės nebebuvo, nes tu žinai, kaip tai atrodo, kas tai yra, kokius stebuklus daro medicina ir daktarai. Mūsų atveju dukra gimė ne tokia ir maža – 1,75 kilogramo. Mes neturėjome jokių komplikacijų ar problemų su širdele, akytėmis, kas dažna, tai labai sklandžiai augome ir užaugome.

Aišku, vėliau buvo visko, kol vaiko organai pradėjo normaliai funkcionuoti. Buvo daug nemigos metų, ne mėnesių... Tai nėra paprasta, bet pagrindinis dalykas, kad nelieka jokių sveikatos problemų. Tai – didžiausias lobis. Turime labai artimoje aplinkoje pavyzdį, kai vaikelis gimė pusės kilogramo ir jis yra gyvas, auga. Tai tokie stebuklai, kurie ne visai paprastai ir suvokiami.

– Grįžtant į tą dieną – kaip supratote, kad kažkas ne taip? Ar buvo daug sumišimo, panikos, streso? Ar esate iš tų žmonių, kurie iš karto moka mobilizuotis, išvysto savotišką strategiją, ką toliau darys?

I. Prudnikovaitė: Aš pati nieko nejutau. Buvau pastatyta prieš faktą iš daktarų pusės, kad viskas, yra labai blogai, privalau važiuoti į klinikas. Bet aš tikrai negalvojau, kad tai baigsis gimdymu.

Galvoju, stresas, matyt, kažkaip blokavo smegenis. Aš kažkaip ne visai ir dabar skaidriai prisimenu. Atvirai pasakysiu – su didesnėmis psichologinėmis problemomis susidūriau vėliau.

M. Pitrėnas: Gamta padeda ištrinti, nes po tokių sukrėtimų, perturbacijų, kurios įvyko Ievos organizme, jai apsispręsti gimdyti antrą kartą jau yra didelis įvykis. Aš iš tikrųjų jai visą gyvenimą už tai būsiu dėkingas – labiau už tą antrą vaiką. Nors pirmasis buvo išgodotas, išnešiotas, iškentėtas, antroji – labiau kaip Dievo atpildas už tai, kad su pirmu įvyko tiek daug nenumatytų dalykų.

Vos tris paras iki gimdymo (mes nežinojome, kad tas gimdymas bus) Ieva atvažiavo pas mane į Rygą, aš stačiau operą. Mes vaikščiojome pajūriu ir ji sako: atėjo kažkokie įtartini tyrimai. Sakome, gal reiktų skubiai nuvažiuoti į Rygos ligoninę padaryti papildomų tyrimų? Bet galvojome: gal pervertiname tą situaciją...

I. Prudnikovaitė: Kaip sako: neštumas – ne liga. Normalu tinti, o pasirodo – reikia labai save stebėti.

M. Pitrėnas: Tada Ieva vis dėlto paskambino į Vilnių ir pasikonsultavo su gydytojais, kad reikėtų skubiai imtis veiksmų.

I. Prudnikovaitė: Aš tik atsimenu tą sakinį: jūs galite numirti!

M. Pitrėnas: Jai tada pasisuko, kad viskas gali būti rimčiau. Aš atvežiau [į ligoninę]...

I. Prudnikovaitė: ...ir išvažiavo vėl, nes tikrai negalvojome, kad tai baigsis gimdymu.

M. Pitrėnas: Galvojome, reikia išsitirti, pagerti aspirino ir viskas praeis. Po trijų ar keturių dienų...

I. Prudnikovaitė: ...kitą dieną.

– Jums vienur ištrynė failus, Modestui – kitur.

M. Pitrėnas: Grįžau, toliau dalyvavau repeticijose, man Ieva paskambina ir sako: jau, dabar, čia, šiandien! Aš tada visiškai sutrikau, nes turėjau generalinę repeticiją, be manęs negalėjo įvykti premjera. Bandžiau tą repeticiją greituoju būdu diriguoti, bet trečiame veiksme žiūriu – vos bematau natas, partitūrą, žinau, kad tuoj pat vyks svarbiausias mano gyvenime įvykis, kuris šiuo atveju tikrai nėra operos dirigavimas.

Nepaisant to staiga palikti 120 žmonių kolektyvą scenoje ir publiką, kuri tuoj turės rinktis į premjerą, buvo labai neatsakinga. Baigiau tą repeticiją ir pabijojau pats vairuoti, mane Latvijos nacionalinės operos automobiliu vežė greitai, nors manau, kad būčiau nuvažiavęs greičiau. Ties Pasvaliu mane pasiekė žinia, kad viskas įvyko. Tokie dramatiški įvykiai.

Buvau po valandos ir galėjau pamatyti Ievą, dar šiek tiek vėliau – ir vaikelį, kuris tikrai neatrodė kaip sukurtas mūsų dviejų, jis atrodė daug menkiau, inkubatoriuje gulintis varliukas su daug daug laidų.

Grįžus namo, nors viskas atrodė gana sklandu, bet ji dvejus metus ir dar kokį pusmetį keldavosi 20–30 kartų per naktį rėkdama. Aš beveik nemiegodavau, buvau ant ribos, bet juodos mintys buvo labiau dėl miego trūkumo.

I. Prudnikovaitė

Aišku, tie laidai negalėjo praeiti be pasekmių: iki šiol Veronika šiek tiek vengia prisilietimo, jai prisilietimai buvo skausmingi. Matyt, oda, epidermis dar buvo atviras, besiformuojantis, jai daktarų prisilietimai buvo skausmingi. Mes iki šiol jaukinamės jos odą, švelnumą, bet manau, kad ji pagis net nuo šitų dalykų.

– Koks buvo tas etapas po gimdymo?

I. Prudnikovaitė: Ryškaus perėjimo į kitą būvį nelabai pamenu... Galvoju, net nešiojant man jau buvo prasidėjusi priešgimdyvinė depresija. Aš labai keistai jaučiausi savo kūne, man jis nepatiko. Po to buvo labai daug fizinio nuovargio, nes mūsų Veronika buvo iš tų vaikučių – iki šiol sesutės prisimena: skyriuje buvo du vaikai – Jonukas ir Veronika, kurie visą laiką rėkė. Matyt, problemos su virškinimo traktu.

Po to, grįžus namo, nors viskas atrodė gana sklandu: auga, vaikas pučiasi, pasidaro gražus burbuliukas, bet ji dvejus metus ir dar kokį pusmetį keldavosi 20–30 kartų per naktį rėkdama, ne šiaip. Aš beveik nemiegodavau, buvo dar kvailas užsispyrimas – ir nepalikdavau niekam, kad pamiegočiau.

Buvau ant ribos, bet juodos mintys buvo labiau dėl miego trūkumo, ne dėl to, kad iš esmės nepriimi tos motinystės. Vaikas tikrai buvo lauktas, džiaugsmas, kai matai, kad vis dėlto jis auga, neturi ligų, bet nuovargis darė savo. Gaila, bet pirmi metai džiaugsmo, motinystės išjautimo nelabai leido patirti.

– Tai pirmi metai buvo be džiaugsmo?

I. Prudnikovaitė: Toks levitavimas tarp dangaus ir žemės. Tikiuosi, kad ta mano įtampa – kaip sako, vaikai visada labai jaučia mamos emocinį lauką – nepaliks randelių.

M. Pitrėnas: Man buvo kitaip. Mano gyvenimo būdas ir profesiniai keliai mane skatina vis išvažiuoti iš namų. Išvažiavęs pamiegodavau, bet, aišku, irgi prisimenu gana ryškiai daug tų naktų. Vis tiek – pora metų, ypač kai Veronika paaugo, kai buvo sunku ją nešioti. Tada būdavo sunku, stuburas visiškai nelaikydavo. Grįžti po darbo, lyg jau norėdamas ištiesti tą stuburą, o tų jį sutraiškai. Reikėdavo nešioti pusę nakties.

Tas laikas paženklintas ir nemiga, ir daug nerimo: kas bus, kaip bus, kodėl ne taip, kodėl mums, kodėl ne kitiems? Tų klausimų būta, bet galiausiai Ieva ištvėrė. Aš manau, nukritus ar pakilus į tą levitaciją jai reikėjo dvejų trejų metų sugrįžti į savo esmę.

Visas pokalbis – liepos 23 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.