Veidai

2021.07.24 19:38

Linas Kojala į gilias diskusijas apie politiką su žmona nesileidžia, bet sako: mus vienija vertybės ir idėjos

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2021.07.24 19:38

Su žmona LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ pašnekovas politologas Linas Kojala sako daug nekalbantis apie politiką ne todėl, kad vengtų, – tiesiog randa kitų diskusijų objektų. Paklaustas, ar renkantis draugus jam svarbios politinės pažiūros, L. Kojala teigia nežiūrintis į žmogų tik per šią prizmę, tačiau neslepia: būtų sunku įsivaizduoti bendravimą su žmogumi, kuris itin kraštutinių pažiūrų.

„Blogis būna talentingas“, – tikina šios „Laimės dietos“ svečias, Rytų Europos studijų centro vadovas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius, politologas L. Kojala.

Su juo – pokalbis apie laimės receptus, kuriuos galima pasiimti iš politikos. Ar politika, kaip ir menas, neturi ribų? Ko galima pasimokyti iš Hitlerio ir su kuo į pasimatymą – Lukašenka ar Putinu – eitų ir kokį klausimą užduotų vienas žymiausių šalies politologų? Jį kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Pastaruoju metu kalbinu menininkus ir visą laiką tas klausimas: kur prasideda ir baigiasi menas? O kur prasideda ir baigiasi politika? Ar yra taip, kad stomatologai žiūri į kitų žmonių burnas ir mato sąkandžio problemas, o politologai visur mato politikos pasekmes?

– Absoliučiai taip – nėra gyvenime žingsnio, kurį žengę nepatirtume vienokio ar kitokio politinio prieskonio. Pagalvokime, net ir asmeniniame gyvenime – ką pakviesti į gimtadienį? Tai irgi tam tikra prasme gali būti politinis sprendimas, nes reikia pagalvoti, kad dalyviai nesusipyktų, kad visi būtų laimingi ir pan.

Man atrodo, kad politika bendrąja žodžio prasme yra tarpusavio sugyvenimo paieškos mechanizmas, jis veikia ir pačiame mažiausiame lygmenyje: asmeniniame gyvenime, šeimos, draugų santykiuose, ir aukštojoje politikoje, kai kalbame apie valstybes, prezidentus ir pan.

– Kiek tau pačiam svarbu renkantis draugus jų politinės pažiūros? Ar yra kažkas, ko galbūt nepriimtum?

– Nežinau, nenorėčiau manyti, kad būtų riba, kurios negalima peržengti. Vis tiek į asmenybę turbūt žvelgiama ne tik per politinę prizmę. Žmoguje norisi matyti draugiškumą, nuoširdumą, atvirumą, kad ir kaip galiausiai yra balsuojama rinkimų metu ar kaip reiškiamos politinės pažiūros.

Bet turbūt būtų sunku įsivaizduoti ir bendravimą su žmogumi, kuris būtų itin kraštutinių pažiūrų. Turbūt ir paprastose situacijose būtų sunku rasti bendrą kalbą arba greitai nesusipykti. Ne veltui prie stalo ir britai, ir kitų šalių piliečiai sako: geriau apie politiką, religiją ir pinigus nekalbėkime.

– Ar su žmona turite skirtingas politines pažiūras?

– Tiesą sakant, beveik apie tai nediskutuojame, bet ne todėl, kad vengtume, sakytume: ne, ne, ne, neplėskime šitos temos, nes prasidės barnis. Labiau todėl, kad randame kitų diskusijų objektų. Aš, aišku, stumiu ją politikos link, daugiau žiūrime politinių laidų, stebime procesus, nes tai mano gyvenimas. Jai, kaip medikei, turbūt rūpėtų šiek tiek kiti dalykai, bet vienas kitą truputėlį formuojame. Apie asmenines pažiūras labai daug nediskutuojame, nes manau, kad mus vienija bendri principai, bendros vertybės, idėjos. Nebūtina diskutuoti apie konkrečias politines partijas, nors prieš rinkimus, aišku, šiek tiek apie tai pasikalbėjome.

Apie asmenines pažiūras labai daug nediskutuojame, nes manau, kad mus vienija bendri principai, bendros vertybės, idėjos. Nebūtina diskutuoti apie konkrečias politines partijas, nors prieš rinkimus, aišku, šiek tiek pasikalbėjome.

– <...> Kodėl mes bijome pokyčių? Man babytė pasakojo: mirė Stalinas, tai visi verkėme. Sakiau: o kodėl verkėte? Sakė: bijojome, kad ateis dar kažkas baisiau, nes geriau pažįstamas negu nežinomas blogis. Kiek tas įprasta žvelgiant iš istorinės perspektyvos – pokyčio baimė baisiau negu gyvenimas baimėje?

– Iš dalies tai natūralu – kažko nežinoti yra labai baisu. Turbūt geriau gauti blogą žinią ir bandyti su ja susitaikyti, tai kažkaip pagerinti, negu nežinoti, kas nutiks. Man atrodo, dėl to pandemija daug kam buvo tragiška patirtis ir psichologine prasme, nes tu nežinai, kas nutiks, ar tikrai tas virusas plinta, ar tikrai jį pasigausime kiekvienas ir turėsime persirgti, gal pavyks suvaldyti, ar suveiks vakcinos... Daugybė abejonių, kurios išblaško žmones, priverčia nerimauti, o nerimas šiais laikais, kaip žinome iš psichologijos, yra labai rimta problema.

Tą matome net dabartinėje politikoje. Labai gerai atsimenu epizodą prieš keletą metų – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savaitei ar ilgiau dingo iš eterio: nėra jokių nuotraukų, vaizdo įrašų, susitikimų – nieko. Vakaruose pradėjo augti didelis nerimas.

Jie Putiną, be abejo, supranta kaip tą, kuris yra agresyvus, aneksuoja teritorijas, bet kažkuria prasme, ypač Vakarų Europoje, yra tas mąstymas: na, bet bent jau mes jį pažįstame. O jeigu Putinas dingsta savaitei ar dešimčiai dienų – kas jam nutiko? Gal jį nušovė? Gal jis susirgo? Gal darosi plastinę operaciją? Nežinia atrodo blogesnė negu tas faktas, kad: ai, gerai, Putinas yra ir mums geriau. To Vakaruose tikrai yra: nespauskime Putino per daug, nes nežinome, kas ateis po jo.

– Su kuriuo mieliau eitum į pasimatymą – Lukašenka ar Putinu?

– Jeigu tik iš dviejų galima rinktis, gal būtų galima pasakyti, kad susirgau. Aišku, būtų apie ką pasikalbėti su abiem. Su Lukašenka ir Putinu būtų labai sudėtinga, bet įdomu juos išgirsti.

– Na, pavyzdžiui, su Putinu. Kokį klausimą jam užduotum? Gal turėtum papasakoti kokį anekdotą, jeigu žinotum, kad niekas tau negresia, gali klausti, ko nori?

– Paklausčiau to, ko neseniai Joe Bideno paklausė viena žurnalistė: ar jūs esate žudikas? Būtų įdomu išgirsti nuoširdų atsakymą žmogaus, kuris galbūt bandytų išsisukinėti, o gal prisiimtų atsakomybę už tai, kas vyksta. Nes, net jeigu ir netiesiogiai, suprantame, kaip veikia šiandieninės Rusijos režimas. Būtų tiesiog įdomu perskaityti jo kūno kalbą, nors, aišku, buvęs KGB karininkas moka žaisti emocijomis ir tą ne kartą yra įrodęs.

– <...> Kai ruošiausi interviu ir guglinau „politika ir laimė“, apie mąstytojus ir tyrinėtojus, susikirto dvi nuomonės. Vienas istorikas, politikas Herbertas Fisheris yra pasakęs: politika yra laimės menas, o amerikiečių rašytojas, diplomatas Johnas Adamsas pasakė: visuomenės laimė – valdančiųjų pabaiga. Tai kaip yra iš tiesų?

– Man atrodo, kitas amerikietis Madisonas, buvęs politinis lyderis Jungtinėse Valstijose, yra sakęs, kad jeigu žmonės gebėtų visas problemas išspręsti patys ir tuo pačiu būtų laimingi, tos valdžios išvis nereikėtų. Nes valdžia iš principo ir yra skirta tam, kad spręstų tam tikras problemas. Ji visais laikais tą darė ir darys, nes problemų spektras toks platus, kad niekada nepasieksime to kulminacinio taško, kai sakysime: viskas yra tobula, pasiekėme rojų žemėje, mums nebesvarbu, kokius sprendimus priimsime, nes viskas tiesiog bus gerai.

Bet čia ir yra politikos ir uždarumas, ir neišbaigtumas, nes politikos visada reikėjo, ji bus visada. Ir politologų visada reikės – mes tuo džiaugiamės. Tiesiog žmogus yra socialinis gyvūnas, kuriam būtina megzti santykį su kitais, o kai yra santykis su kitais, iškyla dilemų, kurias reikia spręsti kokiomis nors taisyklėmis.

Visas pokalbis – liepos 22 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.