Veidai

2021.07.25 10:15

Du sūnus auginanti Aušra Giedraitytė – apie motinystę, Martynenko kaip tėvą ir naujus kūrybos plotus

Toma Andrulytė, LRT.lt2021.07.25 10:15

Aktorė, rašytoja Aušra Giedraitytė mėgaujasi motinyste ir ramia kūryba. Juodu su vyru aktoriumi Mariumi Povilu Elijumi Martynenko augina du berniukus – beveik dvejų metų Emanuelį ir vos trijų mėnesių Rafaelį. Nepaisant buities, menininkų šeima randa laiko svajonių projektams: Aušra rašo filmo scenarijų, o Marius – knygą.

− Dar lieka laiko kūrybai, kai gimė vaikai?

− Iš pradžių jutau nepasitenkinimą, dar bandžiau pasidalyti tarp dviejų pasaulių. Dabar nusprendžiau pabūti mama. Daug kas į mane taip ir žiūri, todėl kūrybinių pasiūlymų gaunu mažai. Aš suprantu, žmonės rizikuotų, jei mane pakviestų filmuotis ir susirgtų mažas vaikas. Pirmenybė yra jam. Taip iš dalies susitaikiau su situacija. Kadangi dabar neturiu pasiūlymų filmuotis, pati statysiu trumpametražį filmą.

− Ar gimus vaikams pati pasikeitei?

− Man atrodo, aš pajaunėjau. Gal ne fiziškai, bet tas vaikų pasaulis... Net kai su Mariumi perkame maistą, galvojame, ką valgytų Emanuelis. Matai, kad vis daugiau tavo gyvenimo aspektų tampa vaikiški.

Kita vertus, mano vidinis pasaulis prasiplėtė. Apie tai, ką buvau parašiusi, vis dar galvoju. Mintys, ką noriu sukurti, tebėra. Net jei kai kurie dalykai sustojo, jie neišsitrynė. Kūryba vyksta, tik lėčiau.

Net kai su Mariumi perkame maistą, galvojame, ką valgytų Emanuelis. Matai, kad vis daugiau tavo gyvenimo aspektų tampa vaikiški.

− Kaip sekėsi Mariui priprasti prie tėčio vaidmens?

− Puikiai, dešimt balų. (Šypsosi.) Anksčiau anksti rytais keldavausi aš, bet dabar pastebėjau, kad kokias dvi valandas Marius man leidžia pamiegoti. Jis būna su abiem vaikais, nors jų ritmai skirtingi. Pavyzdžiui, jeigu Emanuelis neina į darželį, Marius išsiveda jį pasivaikščioti. Tuomet aš galiu ramiai pabūti su kūdikiu. Labai džiaugiuosi, kad Marius toks.

− Ar vienas iš berniukų panašesnis į mamą, o kitas – į tėtį?

− Kartais mums atrodo, kad nė vienas nėra mūsų vaikas. (Juokiasi.) Emanuelis atskleidžia tokių savybių, kad su Mariumi galvojame: hm, aš taip nedarau, tu taip nedarai... Šiuo metu Emanuelis labai linksmas, o Rafaelis labai rimtas, ramus. Netgi kai laukiausi, pajutau tą skirtumą.

Kartais mums atrodo, kad nė vienas nėra mūsų vaikas.

− Rafaelio ramybę pastebėjau per asociacijos „Women are Poems“ renginį, kai davusi jaunai porai palaikyti mažylį ėjote skaityti savo eilėraščių. Kaip tapote šio poečių judėjimo dalimi?

− Porą metų norėjau publikuoti savo eiles. Turiu vieną eilėraščių rinkinį lietuvių kalba ir kitą anglų kalba iš tų laikų, kai gyvenau svetur. Vyliausi, kad pavyks rasti leidyklą. Tačiau sunku debiutuoti su poezija. Nedaug kam jos reikia, leidyklos labai atsirenka kūrėjus.

Todėl mano pirmosios novelių knygos redaktorė pasiūlė prisidėti prie „Women are Poems“. Jos ruošė knygą ir ieškojo rašančių moterų. Nors dažniausiai mano reakcija būna atmetimas, nusiunčiau savo eilėraščių. „Women are Poems“ atsirinko, rodos, septynis.

− Kada pradėjai rašyti eiles? Ar drąsiai kūryba dalijaisi su aplinkiniais?

− Man atrodo, aš net per drąsiai žiūrėjau į tai, ką kuriu. Galbūt pernelyg greitai norėjau pasiekti rezultatus, pavyzdžiui, publikuoti pirmąją knygą. Dabar ją rašyčiau kitokiu formatu.

Paauglystėje šokis buvo mano kūrybinė platforma. Vėliau pradėjau studijuoti aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ryžtingai žiūrėjau į tai, ką darau, nes po dvejų studijų metų emigravau į užsienį. Galvojau, ten pasieksiu, ko noriu. Kai pamačiau, kad šokis ir vaidyba man nesiseka taip, kaip norėjau, pradėjau rašyti. Būtent užsienyje parašiau savo pirmąją novelę „Siera“, ten ėmiau rašyti ir eilėraščius. Aišku, jų buvo ir paauglystėje, bet tai tiesiog eilėraščiai vaikinams.

Rašymas nėra mano profesinis pašaukimas. Tai talentas, kurį noriu įgyvendinti, ir neplanuoju iš jo pragyventi.

− Save laikai labiau aktore, scenariste ar rašytoja?

− Labiausiai man patinka vaidinti. Rašau tada, kai ateina įkvėpimas. Nesakau sau, kad kiekvieną dieną turiu parašyti lapą popieriaus. Nesu žmogus, kuris rašytų tai, ko nori kažkas kitas. Jeigu manęs paprašytų suvaidinti tą, aną ir trečią, žinau, kad galėčiau – tai mano amatas, aš tam ruošiausi, mokiausi. Tačiau rašymas nėra mano profesinis pašaukimas. Tai talentas, kurį noriu įgyvendinti, ir neplanuoju iš jo pragyventi.

− Kiek arti meno buvai vaikystėje ir kiek jo norėtum duoti savo vaikams?

− Mano tėvai labai skirtingi. Mama – aukšto lygio inžinierė, o tėtis su savo broliu grojo grupėje „Kardiofonas“. Man kartais atrodo, kad iš jų – tiek mamos, tiek tėčio – perėmiau jautrumą, žaismingumą, spontaniškumą.

Vaikystėje negyvenau bohemiškame pasaulyje, bet lietuvių kalbos mokytoja mus vesdavosi į teatrą. Galbūt ne iš karto, tačiau gana anksti supratau, kad noriu būti aktorė. Maždaug iki 9–10 klasės man įdomiausia buvo chemija, fizika. Puikiai sekėsi tie dalykai, bet tada įvyko lūžis: nenoriu skaičių, man įdomūs jausmai, emocijos.

Maždaug iki 9–10 klasės man įdomiausia buvo chemija, fizika. Puikiai sekėsi tie dalykai, bet tada įvyko lūžis: nenoriu skaičių, man įdomūs jausmai, emocijos.

− Koks kūrinys vaikystėje labai palietė ir jį rekomenduosi berniukams, kai jie išmoks skaityti?

− Anksčiau labai daug skaičiau. Mano visos vaikystės kambario sienos yra iš knygų. Buvau velniškai įsimylėjusi Hemingway'ų, man labai patiko Allenas Ginsbergas, Jackas Kerauacas, Gintaro Patacko eilės.

Kai buvau penktoje ar šeštoje klasėje, perskaičiau Jules'io Verne'o „Paslaptingąją salą“. Tai tokia stora sena, apiplyšusi knyga. Atsimenu, buvau viena namie. Jau visai sutemę. Aš tą knygą užverčiu, sėdžiu ir verkiu. Manau, tą knygą būtinai duosiu savo vaikams. Nors tada aš buvau tik šeštokė...

Galbūt tai automatiška mintis, nes man knygas rekomenduodavo tėvai, jas ištraukdavo iš savo spintos, o aš įsidėdavau į savąją. Dabar mes Emanueliui skaitome tas knygas, kurias Mariui vaikystėje skaitydavo mama.

Dabar skaitau mažai. Dažniausiai ne grožinę literatūrą, o knygas apie vaikų auklėjimą, ugdymą. Pasiilgstu paauglystės vasarų, kai leidi laiką su krūva knygų. Jis slenka lėtai ir yra toks, koks ir turėtų būti. Dabar net nesinori paimti knygos, atrodo, ją greitai ir perskaitysi. Noriu sulaukti, kai laikas eis lėčiau.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.