Veidai

2021.08.01 18:00

Šviesaus atminimo Ričardas Kazlauskas dėl meilės gamtai ne sykį buvo žvelgęs mirčiai į akis

LRT.lt2021.08.01 18:00

Gyvenimą gamtai paskyręs šviesios atminties profesorius Ričardas Kazlauskas net savo butą buvo pavertęs nedidelėmis džiunglėmis, kur šūkavo papūgos, o vonią teko dalytis su bebru ir audine. Beje, kelis dešimtmečius laidas apie gamtą kūręs R. Kazlauskas ir antrąją žmoną sutiko būtent dėl televizijos.

LRT.lt tęsia tekstų ciklą apie ryškias televizijos ir radijo asmenybes, kurių mintys ir darbai išlikę LRT archyvuose.

Profesoriaus netekome prieš penkerius metus, tačiau jo sukurtos laidos giliai įsirėžusios mažųjų ir jau suaugusių žiūrovų atmintyje.

„Esame iš gamtos, tad sunku patikėti, kad yra žmonių, kurie būtų toli nuo jos. Ar vienu, ar kitu keliu žmogus vis tiek patenka į gamtą, ji – ir džiaugsmas, ir poilsis. Man ji taip pat yra ir darbas. Juk gamta yra viskas“, – laidai „Vakaro autografas“ yra pasakojęs R. Kazlauskas, svarstęs, kad jį susidomėjimas gamta lydėjo nuo vaikystės, o meilę jai įskiepijo tėvas.

„Būdamas trejų sužvejojau pirmąją žuvytę, o gamtininku, galima sakyti, tapau tada, kai suradau pirmąjį savo drugį, tokį gražų, kad net pradėjau rinkti drugių kolekciją. Tiesa, pirmojo savo drugio antrą kartą nepagavau – jie Lietuvoje išnyko“, – archyvuse išlikusiame interviu prisiminimais buvo pasidalijęs profesorius.

Per ilgus dešimtmečius jo kolekcijoje nutūpė maždaug pusantro tūkstančio skirtingų lietuviškų rūšių drugių, taip pat maždaug 1000 rūšių iš Artimųjų Rytų. Kai kurie drugiai yra delno dydžio.

LRT archyvuose išlikusios viešnagės profesoriaus namuose akimirkos:

Valandėlė su profesoriumi Ričardu Kazlausku

Baigdamas vidurinę mokyklą jis jau turėjo tokią didelę kolekciją, kokią paprastai surinkdavo nebent studentai. „Man buvo bepigu įstoti į universitetą. Tačiau mano tėvas reikalavo, kad būčiau medikas. Taigi, įstojau į mediciną, bet tuo metu taip pat dirbau laborantu Zoologijos katedroje.

Kartą tos katedros dekanas manęs paklausė, kiek dar sėdėsiu mediko kėdėje ir kada sugrįšiu. Taip mediku netapau, nors su kai kuriais medikais bendrakursiais likome draugai. Jei būčiau medikas, o pro šalį skristų ypatingas drugys, turbūt vyčiausi palikęs pacientą. Visą gyvenimą paskyriau gamtai. Nesigailiu. Ar galima gailėtis, kai gyvenimas prabėgo taip gražiai?“ – kadaise buvo svarstęs jis.

Dokumentinis filmas „Drugelio sparnų pasaka“.

Dokumentinis filmas „Drugelio sparnų pasaka“

Vienas iš R. Kazlausko mokytojų buvo gamtininkas Tadas Ivanauskas, vėliau tapęs ir kolega. „Jis man padarė nemenką įtaką – paskatino mano susidomėjimą paukščiais, be to, perėmiau jo dėstymo manierą. Jis tiesiog kalbėdavosi su studentais“, – buvo pasakojęs R. Kazlauskas.

Nuo 1947 metų dirbo Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Zoologijos katedroje. Nuo 1956 metų – vyriausiuoju dėstytoju, nuo 1966 metų – docentu, o nuo 1992 metų – profesoriumi. Jis buvo ne tik dėstytojas – R. Kazlauskas yra dalyvavęs ne vienoje pavojingoje ekspedicijoje.

Valandėlė su profesoriumi Ričardu Kazlausku

„Šešis kartus buvau prie gyvybės ir mirties ribos. Tačiau būta ir linksmesnių istorijų. Pamenu, Kuboje panėriau tarp koralų, o man iš paskos nėrė solidaus dydžio barakuda, jai patiko mano blauzdos. Pasislėpiau po koralu, tačiau buvau tik su vamzdeliu kvėpuoti, tad ilgai neišbuvau. Nėriau į viršų, barakuda iš paskos, tačiau išsiskyrėme taikiai“, – yra sakęs R. Kazlauskas.

Jis organizavo daugybę mokslinių ekspedicijų į įvairius buvusios Sovietų Sąjungos regionus. Dalyvavo tarptautinėse ekspedicijose: 1981 m. – Kuboje, 1994 m. – Helgolando saloje Šiaurės jūroje, 1995 m. – prie Adrijos jūros (Kroatija); parsivežė gausias drugių ir hidrobiontų kolekcijas.

Vakaro autografas. Gamtininkas Ričardas Kazlauskas

Jis džiaugėsi, kad ekspedicijose svečiuose kraštuose pažindavo ne tik gamtą, bet ir vietos žmonių gyvenimo kultūrą. Kai kurie net pasišaudavo padėti. Tiesa, kai kuriems gamtininkas atrodė įtartinas.

„Kartą su labai galinga lempa prie upės gaudžiau drugius ir lašalus. Neturėjau, kur jos įjungti, tad pagalbos paprašiau vieno ant kranto buvusio restorano savininko pagalbos. Vėliau jis man ir nakvynę suteikė. Naktį jis mane pažadino ir sako: „Žinau, kad esi šnipas, tačiau nežinau, kurios šalies. Bet mačiau, kad su lempa perdavei kažkokį signalą. Ryte kraustykis iš manęs, o aš niekam nesakysiu, kad čia buvai.“ Buvo ir taip“, – viename interviu buvo prisiminęs profesorius.

Valandėlė su profesoriumi Ričardu Kazlausku. Jerubėlės skrydis į laisvę – pas profesorių atsigavęs paukštis vis rečiau sutinkamas Lietuvoje

Kadangi jis taip pat buvo ir žinomas keliautojas, ne sykį buvo pakviestas į televiziją papasakoti apie savo keliones. „Turbūt patiko, nes sulaukiau kvietimo dirbti vaikų redakcijoje. 1964 m. pradėjau ten karjerą. Iš pradžių laidos buvo rodomos kartą per mėnesį, vėliau dažniau. Buvo ir laidelė „Vakaras su tėveliu“, kurią vedžiau su sūnumi Egidijumi (jis vėliau taip pat tapo gamtininku – LRT.lt)“, – apie sako kelio televizijoje pradžią yra kalbėjęs R. Kazlauskas, televizijoje dirbęs kelis dešimtmečius.

Darbas vaikų redakcijoje jam buvo itin prasmingas, nes profesorius neabejojo, kad meilę gamtai reikia pirmiausia įdiegti mažiesiems. „Seno brakonieriaus juk neperkalbėsi“, – neabejojo jis. Bene labiausiai televizijos laidų vedėju tapusį gamtininką džiugino tai, kad vaikų ir televizijos dėka Lietuvoje buvo įsteigti pirmieji zoologijos draustiniai, jie buvo skirti vėžliams. Vėliau profesorius prisidėjo prie daugybės draustinių steigimo šalyje.

Valandėlė su profesoriumi Ričardu Kazlausku. Profesoriaus akiratyje – Lietuvos vabzdžiai: nuo vaivos iki ąžuolalapio verpiko

Televizijos laidų kūrėjas ir vedėjas dirbdamas televizijoje sulaukdavo daugybės laiškų ir žinučių, net ir namų telefonas neretai skambėdavo, nes žmonės garsiam gamtininkui turėjo įvairių klausimų. Būtent televizija jį suvedė ir su antrąja žmona Dijana. „Ji parašė laišką. Dėl auginto žiurkėno, kuriam buvo vėžys. Taigi nupirkau žiurkėnų ir nuvežiau jai į Šiaulius. Taip ir susipažinome. Ilgai draugavome, kol įsitikinau, kad ji nebijo nei vorų, nei gyvačių, nei žalčių ar šikšnosparnio, kokį jai padovanojau“, – šu šypsena savo meilės istoriją buvo prisiminęs profesorius Kazlauskas.

Kazlauskų butas priminė džiungles – ten buvo daugybė augalų ir gyvūnų. „Su seserimi netgi buvome pasiskirstę pareigas, kuri už ką atsakinga“, – pasakojo profesoriaus dukra Jūratė. Vienu metu šeimos namuose glaudėsi ir bebrė su audine, su jomis šeimininkai turėjo dalytis vonią.

Valandėlė su profesoriumi Ričardu Kazlausku. Tolimosios Australijos perlai – eukaliptų įvairovė, oposumų gyvenimas ir 256 dienas galintis negerti paukštis

Tiesa, nei kaimynai, nei šeimos nariai dėl tokio profesoriaus pomėgio nesiskundė. „Žiema, sninga, o mūsų balkone čiulba paukščiai. Taip garsiai kaip pavasarį. Nuostabu. Net sunku patikėti“, – yra sakiusi R. Kazlausko žmona Dijana.

Daugelio pamiltas profesorius gyvenimą paskyrė gamtai, stengėsi, kad ir mažieji jo žiūrovai gamtą pamiltų ir pagarbiai sugyventų su joje knibždančiais gyvūnais.

Valandėlė su profesoriumi Ričardu Kazlausku. Kauno botanikos sode – pasaulio pusdykumių kaktusai: randama net mirtinai pavojingų

R. Kazlausko gyvybė užgeso likus savaitei iki 87-ojo gimtadienio, 2014-ųjų rugsėjį.

Už reikšmingus mokslui darbus ir gamtosaugos populiarinimą Lietuvoje 1995 m. R. Kazlauskui paskirta Mokslų akademijos vardinė Tado Ivanausko (gamtosaugos) premija.

Daugiau laidų „Valandėlės su profesoriumi Ričardu Kazlausku“ rasite čia.

Valandėlė su profesoriumi Ričardu Kazlausku. Apie tai, kuo maitinasi žuvys: fauna Strėvos upėje ir atradimas Verknėje
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.