Veidai

2021.07.18 10:45

Merūnas apie santykius: jei daiktas sugenda, išmetame ir perkame naują, kartais panašiai elgiamės ir su žmonėmis

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.07.18 10:45

„Šiandien gyvename vartotojų amžiuje – jei kažkas sugedo, išmetame ir perkame naują. Galbūt panašiai elgiamės ir su žmonėmis“, – portalui LRT.lt sako operos solistas Merūnas Vitulskis. Šiemet paminėjęs 10 santuokos metines su žmona Erika, jis džiaugiasi, kad kartu praėjo labai daug, įveikė krizes ir sunkumus. „Kad šeimoje rusentų ugnis, privalu įdėti malkų“, – įsitikinęs solistas.

– Vasara, rodos, kaip niekada karšta, o kokia ji jums profesine prasme – darbų įkarštis ar šiokia tokia sausra?

– Veikiau sausra, nes nemažai darbų buvo perkelti. Rugpjūtį turėjau išvykti į Portugaliją, bet šalyje pablogėjusi pandeminė situacija planus sujaukė. Pastaruoju metu taip jau yra – kai tik atrodo, kad pamatai švyturį, gauni per galvą. Tapo įprasta, kad vieną savaitę sulauki 3–4 kvietimų į koncertus, o kitą savaitę skambina pranešti, kad renginiai atšaukti.

Kadangi dauguma koncertų užsienio teatruose suplanuoti 2022, 2023 ar net 2026 metams, džiugu, jog Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras sujudo, kad esu Lietuvoje, ir laukia daug gražių premjerų. Ūpą šiek tiek pakelia ir privatūs renginiai ar miesto šventės, tačiau visa jėga į darbus dar negrįžtu. Todėl nuotaikos nėra pačios geriausios, o ir šiokio tokio nerimo dar yra.

Neatmetu galimybės, kad ateityje veiksiu ką nors kita, neriboju savęs – gyvenimas tik vienas duotas, o pasaulyje tiek veiklos, tiek visko daug...

– Neguodžia ir tai, kad dabar daugiau galite pabūti su šeima? Juk tikriausiai būtent dažnos kelionės ir darbai nugvelbdavo iš artimųjų daugiausia laiko.

– Šiuo metu su vaikais ir žmona praleidžiu labai daug laiko. Kaip tik prieš savaitę su Erika gavome progą tik dviese trumpam ištrūkti į Birštoną, pailsėti. Džiugina tai, kad Lietuvos miestai tvarkosi, driekiasi suremontuoti pėsčiųjų ar dviračių takai ir panašiai.

Turbūt karantinas leido savo šalį atrasti iš naujo, supranti, kad yra kuo didžiuotis – nereikia toli keliauti, nes didelių deimantų turime ir čia. Tiesa, poros ar trejeto metų užtenka, kad savą šalį apvažiuotum, tad norėtųsi, kad atsirastų ir daugiau galimybių. Ir profesiniu keliu jau norisi žengti toliau. Apribojimai vis tik vargina, dažnai kyla klausimas, kiek dar visa tai tęsis.

– Nemažai šeimų karantiną vadino nemenku išbandymu santykiams – rodos, esame nepratę su artimaisiais praleisti tiek daug laiko.

– Kaip siaubingai tai skamba! Nejaugi tikrai taip sunku būti su savo šeima? Nes man sunku tikrai nebuvo. Juolab kad visada stengiuosi pamatyti šviesias puses – pamačiau, kaip auga mano 5-erių ir 6-erių sūnūs, daugiau laiko pabuvome su žmona, kuriai tenka nemenkas krūvis – du vaikai, keli darbai, mano vadybos rūpesčiai...

Gavę progą pabūti dviese džiaugėmės galimybe pasikalbėti apie gyvenimo prasmę, šeimą, draugus, prarastą ir atrastą laiką... Jau galvojame apie rudenį, kai vyresnis sūnus pradės lankyti mokyklą. Norisi, kad jis neatsipalaiduotų ir rimtai žiūrėtų į mokslus.

– Džiaugėtės galimybe pasikalbėti, nors atrodo, kad po 16 drauge praleistų metų ir pavasarį minėto santuokos dešimtmečio judu su Erika vienas kitą iš pusės žodžio suprantate.

– Kad ir kaip ten būtų, nėra taip, kad prie altoriaus žiedus vienas kitam užmovei ir viskas einasi lengvai – skraido drugeliai, sproginėja širdelės, bučiniai...

Kad šeimoje rusentų ugnis, privalu įdėti malkų. Juk mes, žmonės, esame iš skirtingų planetų. Jau nekalbu apie vyrus ir moteris. Dėl meilės ir supratimo reikia dirbti, kalbėtis, eiti miegoti nesusipykus, kad kiekvienas rytas būtų nauja pradžia. Jei vienam ateina silpnumo akimirka, kitas turi palaikyti ir būti ramsčiu. Jei abiem vienu metu sunku, vis tiek reikia vienam kito laikytis ir kartu eiti pirmyn.

Manau, kad mums su Erika visai neblogai sekasi, turbūt labiausiai jungia tos pačios vertybės – vis tik svarbu, kad pora žvelgtų ta pačia kryptimi, kitaip nieko nebus.

Kad šeimoje rusentų ugnis, privalu įdėti malkų.

– Žiniasklaidoje pastaruoju metu pasipylė daugybė žinučių apie byrančius žinomų žmonių santykius, skyrybas. Galbūt šiandien per daug greit pasiduodame vos tik ištikus krizei?

– Buvo laikas, kai įsigyti daiktų buvo sunku, todėl žmonės viską taisydavo. Šiandien gyvename vartojimo amžiuje – jei kas nors sugedo, išmetame ir perkame naują. Galbūt panašiai elgiamės ir su žmonėmis – vos tik santykiai sugedo, sukame skirtingais keliais ir ieškome kito žmogaus. Neretai tam tikra prasme taip žmonės save švaisto – vienam gabalą širdies atiduoda, kitam, taip gydosi žaizdas, tačiau nebūtinai viskas stoja į vietas. Taip elgdamiesi žmonės smarkiai save apvagia.

Galbūt dalis žmonių gyvena su kaukėmis ir tik apsigyvenę kartu atskleidžia kitas savo puses. Ir mes perėjome nemažai etapų, atradome daug naujų vienas kito spalvų. Kartais reikia pažvelgti į žmogų ir pažiūrėti, ką jame matai. Savo Erikoje nuo pat pradžių mačiau savo geriausią draugę, žmoną, vaikų mamą, moterį, kuri man šypsosis ir glostys galvą, kai išeisiu į kitą pasaulį.

Joje mačiau visą amplitudę, o ko nemačiau – atidengėme kartu. Stengiamės su savo demonais kovoti ir, manau, mums gerai sekasi. Be to, turime būti vieningi dėl sūnų – jie taip pat puikus atspindys to, kas dedasi santykiuose, girgžda jie ar ne. Džiaugiuosi, kad mūsų gyvenime viskas susidėliojo natūraliai. Nors galbūt viskas mano gyvenime taip vyksta – neša upė, nors ir bandai ją kažkaip suvaldyti.

– Apie savo žmoną visuomet kalbate su ypatinga šiluma ir meile, o ar jai pačiai dažnai pasakote komplimentų, gražių žodžių, padėkojate ar ištariate, jog mylite?

– Nors ir pasakau, manau, kad reikėtų pasakyti dar dažniau. Esu laimingas, kad tiek daug visko patyrėme, įveikėme krizes. Ji mano akyse tik auga, tikiuosi, kad ir aš jos akyse augu. Ko galbūt anksčiau nepasakydavau ar nepadarydavau, dabar jau pasakau ir padarau. Natūralu, jog keičiamės.

Neateiname vienas į kito gyvenimą subrendę, neturėdami trūkumų – spyglius nusilaužome, apsišlifuojame, subręstame. Viskas įmanoma, jei dedi pastangas. Svarbu suprasti, kad gyvenime nebus kaip pasakoje. Maždaug toje vietoje, kur filmuose pasirodo užrašas „The End“, prasideda tikroji pasaka ir tikrasis darbas.

Šiandien gyvename vartojimo amžiuje – jei kas nors sugedo, išmetame ir perkame naują. Galbūt panašiai elgiamės ir su žmonėmis.

– Ir jūsų žmona, ir jūs esate žinomi. Dažnas didžiuojasi, kad jūs, solistas iš Lietuvos, pasirodote garsiausiose pasaulio scenose ir garsinate šalies vardą, nepaisant to, ne sykį jūsų žmoną buvo galima pamatyti prieš kameras braukiančią ašarą – pikti komentarai neretai rėžia skaudžiai. Pastebite, ar situacija keičiasi, ar žmonės darosi sąmoningesni rašydami viešojoje erdvėje?

– Jau supratome šio žaidimo taisykles – buvo, yra ir bus žmonių, kurie taip išsilieja. Kaip sakė Džordana Butkutė, esi ne doleris, kad patiktum visiems. Taigi, tiesiog nebesuki galvos ir užsiimi savo darbais, šeima, stengiesi neįsileisti žmonių, kurie bando tave energetiškai apvogti.

Žinoma, visi mes jautrūs, nors ir reaguojame skirtingai: vienas paverkia į rieškutes, kitas supykęs atsako. Sakau, kad man gali daryti, ką nori, tačiau tegul neliečia mano šeimos ir artimųjų. Už brangius žmones esu pasiruošęs kaip reikiant pakovoti.

– Vis tik socialiniai tinklai šiandien tapo atlikėjo darbo dalimi – tenka užsiimti savireklama, priminti apie artėjančius koncertus, spektaklius, projektus. Rodos, be to nebegali, nors suprantama, kad pats statai koją ten, kur gali būti užsipultas piktų komentatorių...

– Suprantu, kad negaliu būti pasyvus šiuo klausimu, nes laikas eina, technologijos tobulėja, daug kas keliasi į įvairias platformas. Net ir operos pasaulio žmonės bendradarbiauja su prekių ženklais, kurie skatina dalytis vaizdais iš repeticijų, spektaklių, užkulisių, parodyti, kuo gyveni namuose, koks tavo požiūris į maistą ar kokią gyvenseną renkiesi.

Kai kurie galbūt negaili dėti kiekvieną savo gyvenimo akimirką, kiti tam tikrus dalykus pasilieka sau. Juk ir tas mūsų gyvenimas nėra toks spalvingas, kad viskuo norėtųsi dalytis. Atsirenki, kas svarbu tau, kas įdomu tavo aplinkai. Tačiau man gražu, kad pasaulinės žvaigždės pasidalija savo buitimi ir taip prisileidžia žmones. Juk yra tokių gerbėjų, kurie gyvena tavo muzika, darbais, kurie rašo šiltus laiškus, žinutes. Be to, internete galima sutikti daug šviesių žmonių. Taigi tas socialinių tinklų žaidimas gali būti visai įdomus.

Man gali daryti, ką nori, tačiau tegul neliečia mano šeimos ir artimųjų. Už brangius žmones esu pasiruošęs kaip reikiant pakovoti.

– Daugelis tėvų susirūpinę, kad jų vaikai internete praleidžia per daug laiko. Ar jums tai nerimo nekelia?

– Kol kas nekelia, ribojame laiką prie išmaniųjų įrenginių – kol kas internetu jie gali naudotis po valandą per dieną, nors tą tinklų žaidimą ir žaidžiame. Būna, kad pasidalijame vaikų pokštais ar juokeliais, o šie pasidomi, kiek širdelių po vienu ar kitu įrašu surinko. Negali visiškai vaikų nuo to atskirti, tačiau reikia išlaikyti saiką.

– Liaudies išmintis byloja, kad vyras turi pastatyti namą, užauginti sūnų, pasodinti medį. Kitaip tariant, galite pasidėti varnelę prie visų visuomenės keliamų reikalavimų – karjera klostosi sėkmingai, turite gražią šeimą, namus. Kas tada?

– Tiesą sakant, medžio dar nepasodinau! (Juokiasi.) Tačiau turime žemės lopinėlį, ruošiamės įsirengti sodybą – noriu parodyti vaikams, kas yra gamta, ką reiškia kastuvą į žemę įsmeigti, ką reiškia medį užauginti, žolę nupjauti... Visada svajojome apie sodybą, tad po truputį savo jėgomis stengiamės šį norą įgyvendinti.

Juk smagu savaitgaliais su vaikais pabėgti ten, kur veši medžiai, želia žolė ar sirpsta žemuogės. Nuostabu, jei vaikai atranda ryšį su gamta – aš pats vasaras leidau sodyboje ir daug ko išmokau.

LRT Metų apdovanojimai. Pagerbtos 2020-aisiais telkusios ir skatinusios asmenybės bei darbai

– Dar vienas stereotipas, tačiau operos solistus dažniau įsivaizduojame skaitančius knygas su puodeliu arbatos, klausančius klasikinės muzikos ar lankančius teatrą nei dirbančius su kastuvu ar pjaunančius žolę.

– Kaip ir sakėte, tai – stereotipas. Yra operos solistų ir lenktyniaujančių, ir motociklais važinėjančių, aktyviai sportuojančių ar panašiai. Šiandien operos solistai ganėtinai šiuolaikiški ir turi prisitaikyti prie greito gyvenimo ritmo.

Anksčiau spektakliai buvo statomi mėnesius, o dabar turi būti aktyvus, greitai susivokiantis, dinamiškas, kuo greičiau suprantantis, ko iš tavęs nori dirigentas ar režisierius. Taip šiandien gyvena artistai. Kelis mėnesius statyti spektaklį šiandien yra prabanga. Juk ir aš dirbdamas nuolat gyvenu su lagaminais, keliauju iš vieno oro uosto į kitą, skubu iš vieno teatro į kitą.

Merūnas: itališkų operų perlai

Maždaug toje vietoje, kur filmuose pasirodo užrašas „The End“, prasideda tikroji pasaka ir tikrasis darbas.

– O kada sulėtinti tempą, atsipūsti ir bent trumpam ištrūkti iš to besisukančio rato?

– Juk sakoma, kad pailsėsime po žeme... Iš tiesų operos solistų, muzikantų gyvenimas nelengvas. Tu kaskart turi įrodinėti, kad esi geriausias ar bent jau tikrai geras, negali nuleisti savo kartelės. Kaip sportininkas ar kareivis – visada turi būti geriausios formos ir viskam pasiruošęs. Žinoma, ateis laikas, kai ant scenos nebegalėsi vaidinti energija trykštančio jaunuolio ir turėsi jaunajai kartai perleisti žinias, sukauptas keliaujant po pasaulį ir dirbant su geriausiais savo amato profesionalais.

Būtų smagu tas žinias perleisti savo vaikams, tačiau jei taip nenutiks, neliūdėsiu. Ši sritis be galo sunki, o geriausia jai ruoštis nuo vaikystės. Su Erika savo sūnus stebime iš šono, o kartais ir pastūmėjame. Vyresnysis jau įstojo į „Ąžuoliuko“ chorą – džiugu, muzika dar nė vienam nepamaišė. Tai suteikia įvairiapusiškumo, plečia akiratį ir sukuria tam tikrą discipliną. Man patinka japonų filosofija, kad kiekvienas mokyklą pradėjęs vaikas pasirenka instrumentą. Vis tik, kaip ir minėjau, jei nė vienas iš mano vaikų muziko kelio nepasirinks, tikrai nepyksiu. (Šypsosi.)

– Vis tik jūs ir pats muziką pasirinkote ganėtinai vėlai...

– Taip, nors muzika visada buvo šalia – nuolat niūniuodavau, su močiute ir skusdami bulves ar rinkdami žoleles dainuodavome liaudies dainas. Tačiau nuo vaikystės aš pats ir šeima matėme mane kaip dailininką. Ir senelio paveldas buvo ženklus. Įsivaizdavau save susikaupusį, su pieštuku savaip perteikiantį spalvas. Ir dabar ganėtinai tapybiškai į viską žiūriu, mėgstu su Erika padiskutuoti apie jos mados namų modelius, audinių spalvas ir panašiai.

Man tai visada buvo įdomu, tačiau vidurinėje mokykloje pradėjau dainuoti, laimėjau kelis konkursus, su ansambliu pasirodžiau „Dainų dainelėje“. Baigęs mokyklą pasirinkau muziką. Studijos buvo didelis ir nuoseklus darbas, atvedęs mane ten, kur esu šiandien. Vis dėlto neatmetu galimybės, kad ateityje veiksiu ką nors kita, neriboju savęs – gyvenimas tik vienas duotas, o pasaulyje tiek veiklos, tiek visko daug...

Gimę tą pačią dieną. Merūnas Vitulskis
Koncertas „Merūnas. Gražiausios dainos“
Merūnas Vitulskis. Pasaulio klasikos hitai

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt