Veidai

2021.07.16 08:00

Ramūnas Zilnys gyvąja muzikos enciklopedija tapo savaime: gyvenimas mane veda, pagal tą liniją ir einu

LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“, LRT.lt2021.07.16 08:00

Aistra muzikai užkrėtė televizija, LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su vasara“ rubrikoje „Be kaukių“ prisipažįsta gyvoji muzikos enciklopedija, LRT popmuzikos vyriausiasis redaktorius Ramūnas Zilnys. Kadangi mokykloje jam sekėsi kone visi dalykai, tėvai svarstė, jog sūnui reikėtų tapti inžinieriumi, apie muzikos mokyklą nė negalvojo. „Viskas gerai, – ramiai sako pašnekovas. – Atsiradau šalia muzikos.“

Jį kalbina LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su vasara“ vedėjai Odeta Vasiliauskaitė ir Ignas Gudelevičius.


– Tai kas tu esi iš tikrųjų: žurnalistas, muzikos apžvalgininkas, popmuzikos istorikas? Kas tu esi labiausiai?

– Man labai sunku atsakyti į šitą klausimą. Kartais mes su Martynu Starkumi, mano geru bičiuliu, juokaujame, kad kažkuria prasme abu, nes jis irgi daug metų vedė radijo laidas, susijusias su muzika, ir šiaip buvo netoli to. Esame tie vaikinai, kurie neišaugo iš savo paaugliškų svajonių trintis aplink muzikos grupes, būti kažkur šalia, dalyvauti tame veiksme, nes patys nemokame groti, norisi šalia to kažkaip būti.

Kitas atsakymas turbūt būtų, kad esu neišaugęs iš tam tikrų vaikystės fantazijų ir svajonių žmogus, kuris tiesiog turėjo didelį pomėgį, labai mylėjo muziką, domėjosi tais dalykais ir kažkaip visame tame įstrigo iki dabar. Tai pusiau rimtas atsakymas, bet jame daug tiesos.

Tai buvo laikai, kai kartą per metus galėdavai pamatyti kokią nors transliaciją iš Vokietijos, kur per Naujuosius metus arenoje savo dainas dainuoja 10 garsių atlikėjų. Tai būdavo neįtikėtinas įspūdis, nes čia nieko panašaus neturėdavome.

– Kas vaikystėje tave užkrėtė muzika? Turbūt viskas prasidėjo nuo konkretaus atlikėjo, grupės?

– Jei visai atvirai, tai, aišku, televizorius. Tai buvo kokie 1986–1987-ieji, man buvo 7–8-eri, pradedi intensyviai niūniuoti kažkokias dainas iš televizoriaus. Kazimiero Šiaulio „Estrados orbitoje“ ir vakarietiški koncertai, kurie tuo metu jau buvo pradedami transliuoti... Dabar turbūt labai sunku žmonėms paaiškinti, bet tai buvo laikai, kai kartą per metus galėdavai pamatyti kokią nors transliaciją iš Vokietijos, kur per Naujuosius metus arenoje savo dainas dainuoja 10 garsių atlikėjų. Tai būdavo neįtikėtinas įspūdis, nes čia nieko panašaus neturėdavome.

Atsimenu, žiūrėjau tokią vieną naujametinę transliaciją ir grojo kažkokia nuzulinta daina, man atrodo, „Pet Shop Boys“ – „It`s A Sin“, kuri man taip įstrigo, nes vokalistas dainavo tą dainą skraidydamas ant pakylos, virš žmonių. Pagal fonogramą žiopčiojo tą dainą ir visi ėjo iš proto, o aš pagalvojau: oi, koks įdomus pasaulis.

– Šiųmetėje „Eurovizijoje“ buvo tavo komentavimo debiutas. Perėmei vairą iš Dariaus Užkuraičio, įsivaizduoju, kad jaudulio buvo nemažai.

– Pirmiausia, ką reikėtų paaiškinti, – aš vairo iš Dariaus Užkuraičio neperėmiau. Tai buvo šių metų LRT eksperimentas. Aš vykau į „Euroviziją“, kadangi „Eurovizija“ 10-metį ir netgi ilgiau buvo komentuojama iš Vilniaus, tai šį kartą LRT nusprendė paeksperimentuoti, sakė: jeigu tu jau ten esi, pabandyk pakomentuoti iš renginio vietos.

Jaudulio tikrai buvo daug, bet įdomus dalykas: jaudulys dingsta panašiai kaip su radijo laidomis. Kai atsisėdu prie mikrofono, visada žinau, kad mano laidoje pirmi du išėjimai į eterį turbūt nebus labai sklandūs, nes jaudulys vis tiek yra. Atrodo, kiekvieną savaitę tuo pačiu metu eini ir kalbi tau žinomus dalykus, bet tu vis tiek jaudiniesi. Bet „Eurovizijoje“ po trečios dainos jau pradėjau atsipalaiduoti, mėgautis visu procesu. Tai iš tiesų buvo labai smagus iššūkis.

– Savo karjerą pradėjai vienoje Kauno regioninėje stotyje.

– Taip, tai tiesa. Tai galbūt iliustracija tų keistų laikų, kai daugelis dalykų būdavo lengviau pasiekiami negu dabar. Buvo radijo stotis, ji turėdavo muzikines viktorinas, reikėdavo skambinti ir atspėti dainas, aš dažnai atspėdavau. Jie vienu metu man buvo uždraudę dalyvauti, nes porą savaičių laimėjau visas jų kasetes ir vinilus.

Vieną kartą eteryje jie paklausė, kiek man metų. Sužinoję, kad man 13-a, nustebo, pakvietė apsilankyti jų biure. Pasiūlė pakalbėti į mikrofoną, sakė: visai nieko balsas, o ar tau įvyko mutacija? Mutacija jau buvo įvykusi. Ir sako: gal nori vesti laidas? Ir pradėjau mėnesį po 14-ojo gimtadienio vesti visokiausias laidas.

Aš stebiuosi, kokie laukiniai laikai tai buvo. Tais laikais nebuvo net kompiuterių, kurie visą naktį galėtų transliuoti muziką. Sėdėdavo žmogus, kuris maigydavo mygtukus, leisdavo juostas, dainas iš kasečių ir netgi kalbėdavo naktimis, kad neužmigtų. Dirbdavau naktimis, naktį iš penktadienio į šeštadienį. Neįsivaizduoju, kaip taip buvo galima, bet ne vieną brandos egzaminą laikiau šeštadienį, prieš tai atidirbęs iki 5 val. ryto eteryje. Ėjau laikyti ir išlaikiau.

– Galvojau, sakysi, kad metei mokyklą.

– Tuometinis radijo stoties vadovas buvo mano tėvams aiškinęs tokią idėją: gal jis gali mokytis eksternu, dirbti rytais, vesti laidas? Ačiū Dievui, mano tėvai griežtai pasakė „ne“. Bet tai neatrodė tokia visiškai neįtikėtina idėja.

Abejonių visada buvo, bet pagauna smagi inercija, jausmas, kad esi turbūt savo vietoje, darai, kas tau visai neblogai sekasi.

– Bet vaikystėje muzikos nesimokei?

– Ne, manęs niekas neleido. Iš tikrųjų toks buvo tėvų požiūris: man labai gerai sekėsi visi įmanomi mokslai, turėjau prastesnius pažymius nei 9 tik iš kūno kultūros ir dailės. Kadangi viskas sekėsi, buvo mąstymas, kad gal reikėtų studijuoti inžineriją ar dar kažką... Jie neturėjo minčių, kad gal reikėtų leisti į muzikos mokyklą. Bet aš atsiradau šalia muzikos – man viskas gerai.

– Atrodo, viskas vyko sklandžiai, stabtelėjimų, abejonių dėl pasirinktos krypties nebuvo.

– Abejonių visada buvo, bet pagauna smagi inercija, jausmas, kad esi turbūt savo vietoje, darai, kas tau visai neblogai sekasi. Žmonės aplink sako, kad viską darai kaip ir gerai, o tu nelabai turi kuo skųstis. Toks jausmas, kad nuo paauglystės viskas įvyko savaime, gyvenimas mane veda ir pagal tą liniją ir einu.

– Kaip tau pavyko pakalbinti žymiąsias žvaigždes, kurios atvykdavo į Lietuvą? Pirmiausia jos turbūt susitikdavo su R. Zilniu ir tik tada eidavo koncertuoti.

– Čia nėra didelės mistikos. Niekas pernelyg nesiveržė to daryti, nes gal pagrindinėje žiniasklaidoje nebuvo daug žmonių, kuriems tai buvo įdomu. Antras dalykas – jeigu visai atvirai, nebuvo tiek daug žmonių, kurie tuo metu laisvai kalbėjo angliškai, nejautė komplekso to daryti. Dabar tai tikrai nėra problema, nes jaunoji karta visiškai laisvai kalba anglų kalba.

Trečias dalykas, manau, tuo metu tai būdavo šiek tiek paprasčiau dėl to, kad nebuvo socialinių tinklų, ne taip smarkiai buvo išplitę tokie dalykai, kaip interneto paieškos, kur labai greitai gali surasti bet kokią informaciją. Tuo metu žiniasklaida buvo esminis dalykas: atvyksti, duodi vieną du interviu ir aš, aišku, labai stengdavausi, kad vienas iš tų interviu būtų mano.

– Kurios žvaigždės labiausiai tau įstrigusios?

– Kai Ringo Starras paskambino man telefonu ir aš girdėjau ragelyje jo balsą, tai buvo viena iš siurrealių akimirkų.

– Tada užmiršai ir anglų kalbą?..

– Kad užmirščiau anglų kalbą, man taip yra buvę tik vieną kartą. Esu labai didelis grupės „Depeche Mode“ gerbėjas. Kai nuvažiavau pirmą kartą į Diuseldorfą kalbinti grupės „Depeche Mode“, tai gal buvo paskutinis sykis, kai drebėjo kinkos.

Plačiau – liepos 14 d. laidos „Pakeliui su vasara“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt