Veidai

2021.07.14 07:24

Keliautojas Liudas Dapkus prisiminė „karščiausią“ patirtį kelionėje, kai bendrakeleiviui ėmė lydytis batai

LRT RADIJO laida „Vasaros popietė“, LRT.lt2021.07.14 07:24

Ne vien apie temperatūrą verta kalbėti, kai kalbama apie stingdančius pojūčius, patirtus kelionėse, tačiau LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ žurnalistas ir keliautojas Liudas Dapkus pamena, kaip Australijoje ėjo apžiūrėti objekto kaitinant kone 70 laipsnių karščiui. Madagaskare per dieną jis spėjo ir gauti šilumos smūgį, ir apsinuodyti, o tai atsitiko pačioje nuošaliausioje vietoje.

L. Dapkus keliauja daug, tačiau, žinoma, yra vietų, kuriose vis dar nepabuvojo ir svajoja aplankyti. Viena jų – Antarktida. Apie ją dabar pagalvoja turbūt dažnas lietuvis.


„Atsišaldyti mintimis sunkiau, negu susišildyti. Kai yra labai šalta, gali išgerti aviečių arbatos, galvoti apie židinį ir mintimis sukelti sau karštį, bet sukelti sau šaltį yra kur kas sunkiau“, – sako jis.

Didžiausią karštį keliautojas teigia patyręs Australijoje. Ten yra tokia vieta, kaip Uluru, arba Ajerso uola, šventa vieta aborigenams, ant kurios jau porą metų nebeleidžiama lipti.

„Ten buvo taip karšta, kad tiesiog apėmė egzistencinis siaubas. Kai imate kepsnį iš orkaitės ir atidarote dureles, į jus plūsteli tokia „gaiva“, kad antakiai užsilanksto. Toks jausmas, kai kondicionierius ten autobusiuke dirba visu pajėgumu, išlipi ir žinai, kad reikės eiti maršrutu, kuris bus saulėje. O saulėje bus ne 44 laipsniai, o koks 70-imt.

Vienas kolega, neklausęs mano patarimų, ėjo su batais, kurie jam tikrai netiko, su tokiomis lakierkomis, kurios pradėjo lydytis kaip animaciniame filmuke. Ir jis vis tiek ėjo toliau, nes buvo jo gyvenimo svajonė ten nueiti“, – pamena L. Dapkus.

Turbūt patį ekstremaliausią fiziologinį potyrį patyriau Madagaskare. Per vieną dieną ten sugebėjau ir gauti šilumos smūgį, ir apsinuodyti, o tai atsitiko pačioje nuošaliausioje vietoje.

Šaltų vietų žurnalistas tikina vengiantis – šalčiausia, ką patyrė, turbūt buvo Uralo kalnuose. Tačiau ne vien apie temperatūrą verta kalbėti, kai kalbama apie stingdančius pojūčius, patirtus kelionėse.

„Turbūt patį ekstremaliausią fiziologinį potyrį patyriau Madagaskare. Madagaskaras – tokia keista vieta. Daug kas mano, kad ten gyvena pingvinai, žirafos ir liūtai, bet ten iš tiesų yra keista vieta: apie 75 proc. žmonių neturi elektros, tad net jeigu turėtų vėjelį ar kondicionierių, neturėtų, kur įjungti.

Per vieną dieną ten sugebėjau ir gauti šilumos smūgį, ir apsinuodyti, o tai atsitiko pačioje nuošaliausioje vietoje. Pasijutau kaip Frodas iš „Žiedų valdovo“, kai jam Galadrielė davė tokį kristalą ir sakė: Frodai, uždek šitą šviesą, kai visos kitos žvaigždės užges.

Aš atsidūriau ant lauko vonios grindų viešbutyje, iki kurio registratūros reikėjo eiti turbūt kilometrą. Aišku, elektros, generatoriaus nebuvo, palapinėje buvo apie 40 laipsnių ir man buvo taip negerai, kad aš apalpau, atsibudau gulėdamas ant grindų. Vienintelė viltis buvo šviečiantis telefono žibintas, kuris buvo įjungtas einant į vonią. Pradėjau vėl prarasti sąmonę, antro apalpimo metu, kuris truko gal 15 minučių, sapnavau, kad jau esu namie, kad ta Afrika – tik košmaras“, – pasakoja žurnalistas.

L. Dapkus teigia apsinuodijęs blogai iškepta vištiena. Pažymėtina, kad dieną jis vaikščiojo su skrybėle ir gėrė daug vandens, bet ten oras buvo toks, kad ir tai nepadėjo. „Tikrai ne juokai. Tos kombinacijos nelinkėčiau patirti niekam“, – pabrėžia jis.

Jei kada kur skaitėte ar matėte, kad Madagaskare – puikus klimatas ir daug visokiausių gyvūnų, L. Dapkus sako, kad taip gali būti aprašyta tik reklaminiuose lankstinukuose, kviečiančiuose ten apsilankyti. Anot jo, išties ten – gana ekstremalu.

„Gyvūnų yra vis mažiau ir mažiau, klimatas yra pasibaisėtinas, keliai – irgi. Tai maliarijos zona. Daug egzotikos, ekstremalu. Nesakau, kad ten bloga, bet tikrai įsimintina. Viskas labai raudona, keista, keisti papročiai...

Ten, pavyzdžiui, nėra tokios sąvokos, kaip amžinasis poilsis. Jeigu kas miršta, jį nuneša ir pakiša kur nors į pakampę, suvyniotą į drobulę. Šamanas įrėžia priminimą sau staktoje, po dvejų metų atvynioja, vėl tamposi, skerdžia karvę, daug geria... Man atrodo, jis taip „dalyvauja“ kokius keturis kartus, kol patenka į kažkokio amžinojo poilsio vietą“, – pasakoja keliautojas.

Seniau, prieš kokius 400 metų, keliavo tik visokie perėjūnai, sukčiai, piligrimai ir samdomi kariai. Visi kiti stengėsi likti už sienos prie civilizacijos, nes keliavimas buvo kankynė.

Perklaustas, ar taip nesielgia kokios nors gentys, L. Dapkus patikina – taip daro normalūs balsavimo teisę turintys Madagaskaro piliečiai.

O tai ko ten trenktis? Juk yra Turkija su 5 žvaigždučių viešbučiais. Kam lipti į kalną, į kurį lipant išsilydo batai? Pasak keliautojo, žmogus sąmoningai renkasi kančią.

„Žodžio „travel“ kilmė – iš prancūziško žodžio „travail“, kas reiškia „kentėjimas“. „Travail“ – iš „tripalium“, kas senovės lotynų kalba reiškia tokį X formos kryžių, ant kurio kabindavo visokius nusikaltėlius. Seniau, prieš kokius 400 metų, keliavo tik visokie perėjūnai, sukčiai, piligrimai ir samdomi kariai. Visi kiti stengėsi likti už sienos prie civilizacijos, nes keliavimas buvo kankynė.

Kai pagalvoji, šiais laikais, kai žmogus skrenda į Naująją Zelandiją, sumoka daug pinigų už skrydį, jam išsausėja akys, pradeda iš nosies bėgti kraujas, jis skrenda ekonomine klase susirietęs, išlipa šalyje, kurioje – 11 valandų skirtumas, ir jam visiškai nuvažiuoja stogas, jis tai daro savo noru. Kodėl jis tą daro? Nes gauna atlygį, kad gyvena. Tu kentėdamas gauni potyrių. Reikia priminimo, kad tu gyvas“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Plačiau – liepos 9 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt