Veidai

2021.07.11 07:00

Iš praeities šulinių neigiamų emocijų nesemianti Narmontaitė – apie gyvenimo skonius ir pilnatvę

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.07.11 07:00

„Labai palengvėja, kai nesemi neigiamų emocijų iš praeities šulinių“, – portalui LRT.lt sako aktorė ir knygų autorė Nijolė Narmontaitė ir priduria, kad jos mintyse pasilieka tik tai, kas gera ir šviesu. Jai viskas įdomu ir visko norisi – matyt, tai ir padeda kabinti gyvenimą pilnu šaukštu. Net kai karantinas pristabdė gyvenimo rimtą, N. Narmontaitė nesustojo – parašė šeštą knygą.

– Nors vasara daugeliui yra tingių atostogų metas, jūs, regis, veiklos stygiumi nesiskundžiate, daug keliaujate po Lietuvą. Kas nuveda į vis kitą šalies kampelį?

– Dažniausiai darbai, tačiau turiu nerašytą taisyklę, savotišką tradiciją – jei gaunu kvietimą vesti kokį nors renginį ar panašiai ir turiu bent porą laisvų dienų, visada pagalvoju, ką įdomaus tose apylinkėse nuveikti ar pamatyti. Pasidomiu, paskaitau ir daugybę neįtikėtinų dalykų sužinau. Juk jei pats ko nors įdomaus nesusiplanuosi, gali likti nieko nepamatęs.

Prieš kelias savaites viešėdama gimtuosiuose Telšiuose sugebėjau ir darbus nudirbti, ir dūšią įkrauti – pasiklausiau koncertų, susitikau su įdomiais žmonėmis, apėjau kelis ežerus, apžiūrėjau gimtąsias vietoves, kurios dabar labai pasikeitusios.

Juolab kad labai mėgstu žygius ir pasivaikščiojimus: kuo daugiau kilometrų nužingsniuoju, tuo geriau, tačiau bent 10 kilometrų man – privaloma. Todėl juokiuosi, kad jei tik kur išsiruošiame, automobilis būna iki pat viršaus prikrautas – ir koncertiniai drabužiai, ir dviračiai, ir kiti dalykai, kurių reikia laisvalaikiui.

Kai nėra susitikimų su žiūrovais, sieloje – didžiulė sausra.

– Paminėjote Telšius. Gimtiesiems kraštams visada didelius sentimentus jautėte ar su laiku jie vis stiprėja?

– Ypatingą šilumą ir meilę jaučiau visada, tačiau dabar, kai skiria atstumas, atsirado milžiniška trauka. Jei tik važiuoju į Klaipėdą, Plungę ar kitą netoliese esantį miestą, visada užsuku ir į Telšius. Nėra gražesnio miesto Lietuvoje. Ir taip sakau ne todėl, kad tai mano miestas. Telšiai dabar tokie išpuoselėti, kad primena Šveicariją. O kur dar Masčio ežeras, pačiame miesto centre tyvuliuojantis...

Beje, Telšiai turi gražią tradiciją – dailės mokyklos studentai dovanoja miestui savo baigiamuosius darbus. Todėl kiekviename miesto kampelyje gali rasti kokį nors kūrybinį darbelį pasislėpusį.

Sakau, kad tai miestas sekretas – pilnas paslapčių. Neabejoju, kad netrukus čia bus dar gražiau, mat pagrindinė miesto gatvė tvarkoma, antram gyvenimui prikeliami namai. Taigi labai džiaugiuosi savo gimtuoju miestu. Žinoma, mane jis traukia ne tik dėl gražių vaizdų – Telšiai visada mane įelektrina, atgaivina prisiminimus. Kaskart čia viešėdama stengiuosi apeiti vietas, kuriose gyvenau, mokiausi, vaidinau...

Per pandemiją tik dar geriau supratau tėvo žodžius, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.

– Taip šiltai apie gimtą kraštą kalbate. Jūsų sūnaus šeima gyvena ne Lietuvoje. Ar jums svarbu, kad anūkė išlaikytų ryšį su Lietuva, jos tradicijomis?

– Labai džiaugiuosi, kad sūnus su martele padeda jai tą ryšį puoselėti. Nors ir gyvena Tenerifėje, anūkėlė Kamilė puikiausiai kalba ir skaito lietuviškai ir tradicijų laikosi: kartu su bendruomene švenčia Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją, per Velykas margučius dažo ir ridena, kalėdinių papročių taip pat nepamiršta.

Beje, negaliu atsistebėti – kiek lietuvių bendruomenių pasaulyje esu mačiusi, tokios stiprios ir vieningos kaip Tenerifėje niekur nemačiau. Jie susitinka kiekvieną savaitę, žaidžia krepšinį ar lauko tenisą prie vandenyno, su šeimomis rengia iškylas, susirinkę drauge mokosi duoną kepti. Kartais Lietuvoje tokio tradicijų puoselėjimo nepamatai kaip ten.

– Kokią Lietuvą ir jos žmones pamatote keliaudama po skirtingus jos kampelius? Juk skundžiamės, kad vieningi tampame tik tada, kai kokia bėda suvienija ar čempionatas.

– Labai džiugina kaimų ar mažų miestelių gyventojai, kuriuos mėgstu vadinti žmogeliukais. Jie neša tiek daug šilumos. Susitikimai su jais man visada yra didžiausias džiaugsmas. Ir prieiti nori, ir pačiupinėti, ir gėlių iš savo darželio įteikti.

Matau, kaip Lietuva gražėja – palei namus žydi gėlynai, apleistos sodybos tvarkomos, nameliai paremontuojami. Mažiau jau ir sėdinčiųjų prie miestelių parduotuvių su bambaliais rankose.
Žinoma, kai kokia nelaimė ar bėda, visi susivienija, bet šiuo metu jaučiamas tam tikras susipriešinimas. Tos vienybės daugiau norėtųsi palinkėti.

– Nors žiūrovai jau sugrįžta į sales, karantinas buvo ilgam užvėręs teatrų duris. Ką aktoriui reiškia taip ilgai nesimatyti su publika? Juk tikriausiai būtent iš žiūrovų semiatės vidinės energijos...

– Aktorius be publikos yra visiškas niekas. Esi nulis, kai neturi auditorijos, nejauti ryšio, nematai žmonių akių... Gerai, kad apsauginės kaukės ne visą veidą dengdavo, bent akys matėsi. Tačiau trūkdavo veido išraiškos, šypsenos.

Kai nėra susitikimų su žiūrovais, sieloje – didžiulė sausra. Dailininkas bent jau turi savo drobes, fotografas – savo kamerą. Beje, pagalvoju, pastarąją sritį ir aš norėčiau išbandyti. Fotografuoti mėgstu, tad negalėdama vaidinti galėčiau akimirkas fiksuoti.


Labai palengvėja, kai nesemi neigiamų emocijų iš praeities šulinių.

– Kai kurie į užsitęsusį karantiną pažiūrėjo filosofiškai, sakėsi ką nors atradę, supratę. Ką per tą laiką supratote jūs?

– Kad esu be galo dėkinga savo tėvams, išmokiusiems iš niekieno nieko nereikalauti ir nelaukti, kol kažkas kažką paduos ant padėkliuko. Tėtis sakydavo: „Privalai pati užsidirbti ir nuo nieko nepriklausyti: nei nuo valdžios, nei nuo vyro. Tik tuomet būsi laiminga.“ Per pandemiją tik dar geriau supratau tėvo žodžius, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.

Galbūt ne visus vienodai pandemija paveikė, tačiau tie, kas užsiima individualia veikla, buvo palikti ant ledo. Aš nesiskundžiu – vos tik atlaisvino karantiną, ir vėl sulaukiau daugybės pasiūlymų, kvietimų. Tačiau man gaila jaunų žmonių, kurie turi įsipareigojimų bankui, paskolų, mažus vaikus augina. Jie susikūrė darbo vietas ir niekada neprašė, kad kas jiems ką duotų, bet ištikus bėdai mažai sulaukė pagalbos. Pažįstu žmonių, kuriuos pokarantininės skolos į depresiją įstūmė.

Norėdami pakelti visiems ūpą, mes su vyru ir per pirmąją, ir per antrąją bangą kūrėme sveikinimus, nuotolinius vaidinimus... Ačiū Dievui, kad, be aktorystės, turiu kitos veiklos – karantinas man nesutrukdė rašyti – štai jau pasirodė šešta mano knyga.

– Papasakokite, kokia ji.

– Knygos pavadinimas „Aktoriai ir(gi) skanėdos. Ko neragavo žiūrovai“. Kadangi penktoje knygoje buvau nuklydusi į televiziją, su šeštąja vėl sugrįžau į teatrą. Knygoje – Olego Ditkovskio, Sauliaus Bareikio, Aisčio Mickevičiaus, Rasos Rapalytės, Mindaugo Capo, Liudo Mikalausko ir kitų aktorių, operos ir šokio pasaulio žmonių istorijos iš vaikystės, iš gastrolių ir scenos.

Pasakoti savo istorijų aktoriai atvykdavo pas mane į namus. Juos vaišindavau savo gamintais patiekalais. Kadangi visi gyrė ir siūlė receptų knygą parašyti, nusprendžiau į naujausią knygą įtraukti skyrių „Smako vaikystė“.

Jame aprašiau, kokios būdavo šventės, baliai Telšiuose, kokį maistą valgėme. Net ir vienos vestuvės aprašytos. Bet svarbiausias skyrius, iliustruotas puikiomis nuotraukomis (fotografas Ramūnas Astrauskas), – tai receptai patiekalų, kuriais vaišinau savo knygų herojus. Taip pat yra įdomus skyrius apie teatro šventes ir balius.

Labas rytas, Lietuva II d. Pasiektas rekordas: negalią turinti Ajana 12 km nuėjo su asistentu – šunimi

Kažkodėl manome, kad būtinai reikia nepamatuojamų pasiekimų, ir nepamatome, kokie gražūs maži dalykai.

– Atrodo, kad jūs nenustygstate vietoje. Ar mokate ramiai pabūti, pamąstyti, pagalvoti, tiesiog televizorių pažiūrėti?

– Mano ramybė visada yra žvejyba. Ypač jei nekimba – tokia meditacija... žiūriu į tas bangeles, atsispindinčius saulėlydžius, klausausi paukščių ir toje tyloje skambančios gamtos garsų muzikos. Man tai didžiausia meditacija. Kadangi su vyru esame dideli žvejybos mėgėjai, tos ramybės su meškere netrūksta.

Be to, labai daug ramybės akimirkų suteikia skaitymas. O prie televizoriaus ramiai sėdėti negaliu – kai kurias kultūrines laidas labai įdėmiai peržiūri, tačiau dažniau prie ekrano įsitaisau su mezginiu rankose ar siūdama. Šiaip ramiai sėdėti dažnai tiesiog laiko gaila.

Telšiai visada mane įelektrina, atgaivina prisiminimus.

– Sakote, laiko gaila – dažnai apie jus kolegos sako, kad esate iš tų, kurie gyvenimą pilnomis rieškutėmis semia ar visais plaučiais įkvepia. Ką jums pačiai reiškia tą gyvenimą pilnu šaukštu kabinti?

– Tikriausiai nereikia galvos užgriozdinti mintimis, kurios su dabartimi nesusijusios. Labai palengvėja, kai nesemi neigiamų emocijų iš praeities šulinių. Įdomu tai, kad blogi dalykai mano galvoje ir neužsilaiko – visada atsimenu tik tai, kas gera, šviesu, o blogos emocijos ir įvykiai tarsi išsibarsto. Gyvenu dabartimi. Tai ir padeda semti tą gyvenimą. Be to, man viskas įdomu, aš visko noriu. Keliauti, vaidinti, rašyti, skaityti... Mane tai įkrauna.

Labai teisinga Dalai Lamos mintis, kad jei problemą galime išspręsti, nėra ko dėl jos nerimauti – reikia ją spręsti, o jei problema yra neišsprendžiama, nerimauti dėl jos beprasmiška. Stengiuosi ir aš šia išmintimi vadovautis. Aišku, man labai padeda vyras Paulius, didelės išminties žmogus. Ne veltui žmonės į jį kaip į vadovą ugdytoją kreipiasi pagalbos prašydami. Ne vienam jis padėjo gyvenimo krizes išspręsti.

Taip pat stengiuosi nelįsti į kitų gyvenimus ir neužsiimu apkalbomis. Jei pajuntu, kad nenoriu su žmogumi bendrauti dėl jo negatyvumo, stengiuosi jo į savo erdvę neįsileisti. Nejučia pamatai, kad tave supa vienos kraujo grupės žmonės...

Blogi dalykai mano galvoje ir neužsilaiko – visada atsimenu tik tai, kas gera, šviesu, o blogos emocijos ir įvykiai tarsi išsibarsto.

– Apie aktorius ir kūrėjus dažnai kalbama kaip apie skrajojančius padebesiais, paskendusius kūryboje. Atrodo, kad jūsų laisvalaikis labai žemiškas: mezgimas, žvejyba, grybavimas...

– Nuo mažų dalykų viskas ir prasideda. Kažkodėl manome, kad būtinai reikia nepamatuojamų pasiekimų, ir nepamatome, kokie gražūs maži dalykai. Ar gali būti kas smagesnio nei pasivaikščiojimas ar grybavimas? Apsirengi kaip kaliausiukas, su botais, kepeliušu ir žingsniuoji po mišką. Randi grybą, ką nors skanaus pagamini. Negi tai ne šventė?

Nereikia išsigalvojimų – žemiški dalykai gali būti patys kūrybiškiausi. Nesuprantu ir tų, kurie skundžiasi virtuvėje sukiodamiesi – kokia tai kūryba! Ką įdėti, kuo dar paskaninti, kad tik tinkamą skonį išgautum. Po to visi čepsi ir džiaugiasi, kad skanu.

– Galbūt čia įgimtas optimizmas kalba – nesvarbu, ar klausantis žiūrovų ovacijų, ar su botais po mišką vaikštinėjant, džiaugtis.

– Aš ir esu optimistė. Juk pačiame geriausiame pasaulyje gyvename. Man tikrai sudėtinga sugadinti nuotaiką. Turbūt be reikalo dejuojantis žmogus nei sau, nei aplinkiniams nėra įdomus.

Gimę tą pačią dieną. Nijolė Narmontaitė
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt