Veidai

2021.07.12 07:37

Aktorė Milda Noreikaitė nemiega ir nesikelia su vaidmeniu, bet stebėtojos vaidmens niekada nepalieka

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2021.07.12 07:37

Turėti miegoti su vaidmeniu, su juo keltis neteisinga, be to, taip gali pamesti save, LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ įžvalgomis dalijasi aktorė Milda Noreikaitė. Anot jos, nėra vienos piliulės, kurią išgėręs scenoje gali iškart tapti laimingu personažu: kaskart prie laimės prieinama savu keliu. „Tiesiog tuo metu labai sąmoningai kapstaisi, kas tave džiugina“, – sako ji.

Verkti jai, rodos, taip pat lengva, kaip ir juoktis. Juoktis iš savęs stebint jos darbus rodosi kaip puiki įsižeminimo forma. Jos kuriamas turinys dovanoja progą pamatyti save iš šono, kasdieniams reiškiniams suteikia ryškesnę spalvą ir žinojimą, kad bet kas, kas vyksta mūsų gyvenime, yra verta scenos. Teatro ir kino aktorę, komikę, muzikantę M. Noreikaitę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Jeigu iš aktorių reikėtų mokytis, kaip save įtikinti, kad esi laimingas, koks būtų tavo patarimas, įžvalga?

– Visi prieina labai skirtingai. Net pats kiekvieną kartą, kai reikia tą daryti, prieini visiškai skirtingai. Tiesiog tuo metu labai sąmoningai kapstaisi, kas tave veikia, džiugina, priveda prie tos laimės. Vieną kartą tai gali būti kažkokios mintys, prisiminimai, kitą kartą – pašokinėjimas, juokingų dalykų provokavimas per pokalbį su kolega... Nėra vienos piliulės, kuri suveiktų. Visiškai priklauso nuo būsenos tuo metu, kolegų.

Būna, turime nuomonę apie vienokius žmones, o kai eini per personažus, išmoksti pamatyti iš kito žmogaus perspektyvos. Paskui gyvenime, kai sutinki tą personažą ir tau norėtųsi jį nuteisti, visada pagalvoju: ar tikrai viskas taip?

Būna, vaidini ir nėra tos laimės. Kiek buvę tarp kolegų, kad iškeliauja artimieji ar kažkas atsitinka, bet tą laimę turi kažkaip susikurti. Man tiesiog faina, kad žmogus, pasirodo, turi labai daug resursų, kurie lemiamu momentu, kai reikia, įsijungia. Mane tai stebina.

– Kita vertus, tu turi tokį pabėgimą – tavo herojus turi visai kitokių išgyvenimų, būni su jais. Turi tokią privilegiją – pabėgti į daugybę skirtingų pasaulių.

– Taip, yra šis momentas, o kas įdomiausia – būna, turime nuomonę apie vienokius žmones, kažkokius poelgius, o kai būni scenoje, eini per tuos personažus, kažkaip išmoksti pamatyti iš kito žmogaus gyvenimo perspektyvos. Paskui gyvenime, kai sutinki tą personažą ir tau norėtųsi jį nuteisti, nes kažkaip visi jį teisia, visada pagalvoju: ar tikrai čia viskas taip, gal yra kažkas kitaip? Šiek tiek atitraukia nuo noro nuteisti ar pasijusti pačiam gerai, kad kažkas suklupo.

– Kaip tu kuri savo personažus ir iš jų mokaisi?

– Irgi labai skirtingai, priklauso, koks personažas. Jeigu personažas labai tau tolimas, tai būna, kad labai sunkiai surandi tą ryšį. Bet per panašius kampus kažkaip susidraugauji, atrandi kažkokią jo dalį savyje.

Su kitais, būna, tiesiog... Ypač kine tave dažnai ir ima kaip tipažą, kuris turi savybių, kurių jiems reikia. Teatre dažnai „išgimdai“ tą personažą, o kine „neprivaidinsi“ kažkokių papildomų charakterio savybių, viskas per arti ir turi būti labai tikra, tai gal greičiau surandi tą draugystę su tuo personažu.

Bet, sakyčiau, daugiausiai per mąstymą: kaip jis mąsto, kaip jis daro kasdienius dalykus, valgo, ką jis mėgsta pirmiausia ryte padaryti...

– O būna, kad tada gyveni to personažo kailyje kažkiek dienų, vaikštai ir valgai kaip jis?

– Ne, aš taip nedarau. Gal, jei tą personažą būtų labai sudėtinga atrasti, taip ir daryčiau, bet aš kažkaip stengiuosi atskirti asmeninį gyvenimą nuo aktorystės paieškų. Aišku, kasdien turi viską stebėti, nes tau to, ką pamatysi, gali prireikti ateityje, bet kaip sako: turi miegoti su vaidmeniu, su juo atsikelti ryte, pavalgyti...

Manau, kad tai truputį neteisybė, nes tu neši ir savo daug problemų, kurias reikia kasdien spręsti. Jei nebūsi susitvarkęs su savimi, neturėsi savo gyvenimo, tai ko tu tame personaže ieškosi? Pamesi save ir tas tavo balionėlis pakils ir nuskris.

Žmonėms patinka ydos, žmonėms nepatinka, jeigu ateini už juos laimingesnis, esi sėkmingesnis, – kalbu apie patį personažą, esybę, kuri būna per „stand-up`ą“. Žmonės mėgsta trūkumus, tada jie labiau susijungia su tavimi.

– Kaip atradai norą juokinti? Vis dėlto stand-up komedijos pasaulis yra gan vyriškas ir taip yra visame pasaulyje. Dažniausiai moterys, kurios yra scenoje, yra „vyriškos“: turi baisiai šnekėti, kalbėti apie seksą, nevaržyti savęs, daug keiktis. Bet kad būtų subtiliai... Kurioje vietoje buvo baisu ir kaip su tuo kovojai? Gal nebuvo baisu?

– Kiekvieną kartą buvo baisu ir vis būna. Bet labai įdomus pastebėjimus dėl vyriškumo, aprangos. Būdavo, mes su kolege Elžbieta susirašydavome: žiūrėk, aš tą apsirengiau, nežinau, čia normaliai? Kažkaip mergaitiškai nelabai norisi, keista viduje – atrodo, esi pažeidžiamas, norisi su kokiais nors dideliais batais, kelnėmis, kad būtum įsižeminęs, pasirengęs. Atrodo, kad rūbai tau duoda stiprybės, kažkiek tave apsaugo.

Kai eini į open mic`us, publika būna labai šauni, o būna ir žiaurių momentų. Kiekvieną kartą yra didelis jaudulys, prieš spektaklius tokio gal nejaučiu. Stand-up`e esi toks vienas, atsistoji ir kovoji. Arba nekovoji, daliniesi.

– Labai keista: tavo pozityvi emocija nebūtinai kitiems dovanos pozityvią emociją. Tada galvoji: o tai kas aš esu, kodėl man tai juokinga, o kitiems ne?

Stand-up`e gali veikti šaržas, bet jei tu tiesiog pozityviai nusiteikęs – neveiks. Turi būti sarkastiškas, kažkoks žmogus su ydomis. Žmonės kažkodėl mėgsta žmones su trūkumais. Žmonėms patinka ydos, žmonėms nepatinka, jeigu ateini už juos laimingesnis, esi sėkmingesnis, – kalbu apie patį personažą, esybę, kuri būna per stand-up`ą. Žmonės mėgsta trūkumus, tada jie labiau susijungia su tavimi. Turi būti tarp jų, tada jie: ai, pagaunu, man taip buvo.

– Tai kaip atradai savyje juoko raumenį ir kas tave pastūmėjo rinktis specialybę, kuri visiems atrodo arba prakeiksmas, arba svajonė, bet niekas per vidurį?

– Mokydamasi mokykloje kažkaip pradėjau norėti. Net nežinau... Kiti visą gyvenimą turi svajonę tapti aktoriumi, aš tokios svajonės neturėjau, tiesiog – vaidinsiu.

Buvo momentas, atsimenu, Dalios Ibelhauptaitės operoje „Bohema“. Ten buvo tokia finalinė scena, labai daug fejerverkų, muzika – vau. Toks sukurtas pakilimas, euforija ir ji veikia, aš tikrai toje euforijoje. Tada, atsimenu, pagalvojau ir dar mamai pasakiau: norėčiau vaidinti.

– Bet tu baigei muziką.

– Taip, bet tada pagalvojau, kad ta muzika siauroka. Net jei būčiau pasirinkusi muziką, įtariu, daryčiau kokius nors vaidybinius eksperimentus su muzika. Man norėjosi dar kažką veikti su savimi, savo emocijomis. Visą laiką atrodė, kad reikėtų dar kažką veikti.

Visas pokalbis – liepos 1 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt