Veidai

2021.07.18 17:22

Iš tėvų paveldėtos tvirtybės legendinei Undinei Nasvytytei reikėjo ir karo metais, ir netekus pirmagimio

LRT.lt2021.07.18 17:22

Legendinės diktorės Undinės Nasvytytės gyvenimas buvo ir įdomus, ir tiek pat nelengvas. „Kartais savimi stebiuosi – iš kur pas mane tiek jėgos?“ – viename iš paskutinių savo interviu svarstė ji. Gyvenimas jai išbandymų nepagailėjo – bajoriškos kilmės panelė visko neteko, kai tėvas buvo ištremtas į Sibirą, vėliau širdį draskė pirmagimio netektis.

LRT.lt tęsia tekstų ciklą apie ryškias televizijos ir radijo asmenybes, kurių mintys ir darbai išlikę LRT archyvuose.

U. Nasvytytė gimė 1926-ųjų kovo 13 d. Jos tėvas Kazimieras Nasvytis buvo kariuomenės gydytojas, medicinos mokslus baigęs Berlyne. Lietuvoje jis sukūrė šeimą, kurioje netrukus krykštavo pirmagimė dukra.

„Buvau pirmoji Undinė, tiksliai žinau. Iš pradžių mane norėjo pavadinti Rasa Kunigunda, tačiau mano krikštatėviui, dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui, tokie vardai nepatiko. Tėvelis jam pasiūlė sugalvoti geresnį. Porą valandų paklajojęs pajūry, krikštatėvis pasiūlė mane pavadinti mane Undine. Tėčiui patiko“, – duodama interviu Daliai Kutraitei, neįprasto savo vardo istoriją pasakojo ji.

Netrukus Nasvyčių šeimai gimė dvyniai broliai Algimantas ir Vytautas, žinomi architektai, prisidėję prie sostinės veido kūrimo (suprojektavę kavinę ir viešbutį „Neringa“, Vilniaus centrinį paštą, Dramos teatrą, Lietuvos Respublikos Seimą, viešbutį „Lietuva“ ir kt.). Legendinė diktorė prisiminė, kad jos vaikystės namuose taip pat tvyrojo geležinė tvarka – nors visi vaikai dar lakiodavo kieme, ji su broliais jau 9 val. vakaro gulėdavo lovose.

Nors vaikystę ji vadina laimingiausiu savo gyvenimo laikotarpiu, ji prisimena ir persekiojusią nelaimės nuojautą. „Sakoma, kad po žuvų ženklu gimę žmonės turi puikią intuiciją. Matyt, visad jaučiau, kad galiu netekti tėvo, tad buvau prie jo prisirišusi. Broliai dvynukai buvo draugai vienas kitam, o aš visur su tėčiu norėjau eiti“, – laidai „Legendos“ yra pasakojusi legendinė diktorė.

1941-ųjų birželį gyvenimas kardinaliai pasikeitė – jos tėvas buvo suimtas ir ištremtas iš šalies. Panelė, kuri augo apsupta tarnaičių, staiga neteko visko – be tėvo likusią šeimą kankino nežinia ir skausmas, pasivijo nepritekliai: „Buvo ir badas, ir karas. Lieki kaip stovi – neturi nei stogo, nei kėdės, nei padorių drabužių. Su tėvo kariškais batais eini į teatrą, bet vis tiek eini... Galbūt tai mane užgrūdino, nebuvau išlepinta. Su broliukais neturėjome užnugario, taigi visko turėjome pasiekti savo darbu, patys spirtis į priekį.“

Tiesa, Daliai Kutraitei moteris pasakojo ir apie bajorišką savo kilmę, apie kurią sužinojo būtent tada, kai tėvą ištrėmė. „Nuo vaikystės tėveliui jaučiau moralinę skolą. Kai jį suėmė, mama degino dokumentus, kurie galėjo mums pakenkti. Tarp jų buvo ir papirusas, kuriame nurodoma, jog mano protėviams suteikta lenkų karaliaus Augusto III privilegija – bajorystės pripažinimo aktas. Mama liepė jį mesti į židinį.

Kai tėtis grįžo iš Sibiro, pasiteiravo, kur jo bajorystės dokumentai. Juk jo mama būtent jam, jauniausiam iš 8 vaikų, patikėjo tuos dokumentus, kuriuos jis, matyt, laikė tam tikra šeimos vėliava. Taigi jis nepasidavė, ėjo į heraldikos institutą“, – kalbėjo U. Nasvytytė, 2000–2008 m. buvusi Lietuvos bajorų karališkos sąjungos vadė.

Baigusi Kunigaikštienės Birutės gimnaziją sostinėje, Vilniaus universitete U. Nasvytytė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, Valstybinėje konservatorijoje lankė fortepijono paskaitas, baigė dramos studijas prie akademinio dramos teatro. Tiesa, žurnalistei D. Kutraitei diktorė prasitarė, kad mokslams patrukdė meilė. „Tačiau visada juokiausi, kad mano memuarai meilės tema – labai trumpi. Tik du vyrus teturėjau“, – lakoniškai kalbėjo ji.

Didžiausiu savo turtu moteris vadino savo vaikus – dukrą architektę Ramunę Reimerienę, sūnų, kompozitorių Kiprą Mašanauską. Tiesa, jai teko išgyventi ir veriantį netekties skausmą – pirmagimis sūnus, poetas Arvydas Ambrasas, mirė vos 22-ejų. Jauną vyrą pasiglemžė vėžys.

„Dešimt metų negalėjau eiti į teatrą. Jis rašė pjeses. <...> Galvojau, nebėra mano vaiko, o aš čia sėdžiu“, – laidoje „Legendos“ prisiminė ji. Kai mirė pirmagimis, jaunėliui Kiprui tebuvo pusmetis.

Legendos. U. Nasvytytė Undinė Nasvytytė

Netekusi sūnaus Arvydo, moteris pasakojo nenorėjusi dirbti eteryje, tačiau užgniaužusi skausmą vis tiek sveikindavosi su klausytojais. Kaip pati sakė, turbūt brangiausia, ką paveldėjo iš tėvų, buvo nepaaiškinama tvirtybė: „Jie buvo įdomūs žmonės – vienas žemaitis, kita – suvalkietė. Kai mama viena liko be vyro ir su trimis vaikais, nemačiau jos raudančios, pasimetusios, dejuojančios. Nepaprastas tvirtumas.

Kai po 13 metų tėvo įkalinimas baigėsi ir jis pasiliko padirbėti gydytoju bei pakvietė mamą atvažiuoti pas jį, ji 14 parų pas jį keliavo. Po dvejų metų jiedu sugrįžo į Lietuvą. Manau, kad iš jų paveldėjau tą stiprybę.“

U. Nasvytytę legenda pavertė darbas radijuje. 1950-aisaiais pradėjusi dirbti pranešėja Valstybiniame Dainų ir šokių liaudies ansamblyje „Lietuva“, 1956-aisiais praėjo griežtą radijo diktorių atranką. „Kai vieną žiemą Kaune su dainininke Beatriče Grincevičiūte gyvenome viename kambaryje, aš jai vakarais atsigulusi skaitydavau knygas.

„Žinai, Undine, tau reikėtų kalbėti per radiją, – sakydavo man ji. – Tavo balsas labai neįkyrus ir maloniai klausomas.“ Po šio paskatinimo atsirado kažkoks noras. Vėliau buvo paskelbtas konkursas, pagalvojau – surizikuosiu. Jau šešerius metus buvau padirbusi ansamblyje „Lietuva“, mintinai ten viską mokėjau, gastrolės jau buvo įgrisusios. Galvojau, čia bus stabiliau“, – LRT RADIJUI pasakojo U. Nasvytytė.


Beveik ketvirtį amžiaus (iki 1981 m.) ji atidavė Lietuvos radijui, buvo daugelio radijo ir televizijos diktorių mokytoja ir įkvėpėja. Pavyzdys ir ikona. Balsas, kurį žino visa Lietuva. Ketvirtį amžiaus Lietuva iš jos lūpų girdėjo tai, kas svarbiausia.

Dalia Kutraitė kalbina... Undinę Nasvytytę

Savo 90-metį Undinė Nasvytytė šventė laikydama spaustuvės dažais kvepiančią prisiminimų knygą „Apie sceną, radiją ir meilę“. Po kelių mėnesių, 2016-ųjų birželio 27 d., U. Nasvytytės gyvybė užgeso, amžinojo poilsio ji atgulė Antakalnio kapinėse. Už nuopelnus Lietuvai U. Nasvytytė apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt