Veidai

2021.07.06 10:53

Havajuose gyvenanti Vaiva Rykštaitė: paaukojau kelerius gyvenimo metus, kad dukros išmoktų lietuviškai

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.07.06 10:53

„Reikia domėtis, didžiuotis ir gerbti savo kilmę, kad ir kokia ji būtų, tačiau neiškelti savęs virš kitų. Visos šalys yra ypatingos, visos kultūros įdomios ir vertingos“, – portalui LRT.lt sako Havajuose gyvenanti rašytoja Vaiva Rykštaitė, pripažįstanti, kad nors ir nelengva, ji stengiasi, kad dukros kalbėtų lietuviškai: „Būtų savotiška išdavystė, jei mano vaikai nemokėtų savo senelių ir prosenelių kalbos.“

– Kuriam laikui palikote namus Havajuose ir su dukromis mėgaujatės lietuviška vasara gimtinėje. Čia negyvenate nuo 2008-ųjų – būdama aštuoniolikos išvykote į Milaną, vėliau į Londoną, Indiją, susipažinusi su vyru, įsikūrėte Havajuose. Kaip per daugiau nei dešimtmetį pasikeitė jūsų ryšys su gimtuoju kraštu, požiūris?

– Pamenu, iš pradžių nenorėjau bendrauti su lietuviais. Keista, kai žmonės išvažiavę iš Lietuvos bando ją susikurti svetur, tam tikras psichologinis disonansas. Norėjosi patirti kitas šalis, pažinti kitus žmones, jų kultūrą, kalbą ir pan.

Ir dabar gerai sutariu su svetur gyvenančiais lietuviais, tačiau sąmoningai stengiuosi išlaikyti tarptautinį draugų ratą. Jei bendraučiau tik su lietuviais, tai reikštų tam tikrą nepritapimą kitoje šalyje. Tačiau pastebėjau, kad daugiau Lietuvos man norėjosi gimus vaikams – norėjosi, kad dukros pažintų tradicijas, šventes, mokėtų kalbą.

Manau, kad reikia domėtis, didžiuotis ir gerbti savo kilmę, kad ir kokia ji būtų, tačiau nekurti priešpriešos ir neiškelti savęs virš kitų.

– Jūsų vyras – amerikietis, tačiau Havajuose gimusioms dukroms suteikėte lietuviškus vardus – Žemyna ir Indraja.

– Tiesa, mūsų dukros turi po lietuvišką ir po havajietišką vardą. Kadangi esu ta, kuri pasiaukojo ir gyvena toli nuo savo kultūros, lietuviški dukrų vardai – savotiškas tos kultūros priminimas. Jei būtume gyvenę Lietuvoje ir dukras auginę čia, būčiau leidusi vyrui išrinkti amerikietiškus vardus.

– Vis dėlto skaitant jūsų įrašus socialiniuose tinkluose ar tekstus portale LRT.lt, pvz., „Kodėl su savo dukromis kalbu tik lietuviškai?“, susidaro įspūdis, kad gyvenant svetur, su kita kalba kalbančiu vyru, išmokyti vaikus savo kalbos, supažindinti su gimtojo krašto tradicijomis ir istorija – daug sunkesnis darbas, nei iš šono gali pasirodyti. „Galima atsidusti ir numoti ranka, sakant „neįmanoma“, arba entuziastingai kibti į darbą“, – rašėte jūs.

– Naivu galvoti, kad vaikas kalbą išmoks savaime, tiesiog išgirdęs, kaip tėvai pasikalba tarpusavyje ar su giminaičiais. Kadangi man nepatinka šaudyti aklai, nemažai domėjausi, gilinausi ir ruošiausi. Man labai svarbu, kad vaikai galėtų susikalbėti su seneliais. Juk vaikai – giminės pratęsimas, džiaugsmas seneliams ir proseneliams, tad neišmokiusi vaikų savo kalbos, nutraukčiau labai stiprią ir reikšmingą grandį.

Nors man liūdna, kai vaikai nemoka vieno iš tėvų kalbos, tikrai nesmerkiu – nežinau, kas dedasi kitų žmonių gyvenimuose, kodėl jie taip pasirenka, tačiau pati į šį klausimą pažiūrėjau atsakingai. Galima sakyti, kad paaukojau kelerius gyvenimo metus ir dirbau iš namų, kad vaikai nelankytų darželio, ieškojau lietuviškai kalbančių auklių, kad dukros išmoktų lietuviškai.

Ir iš tiesų, kalbos mokymas yra darbas – tai ištisa sistema. Kiekvieną vakarą dukroms skaitau pasakas, dainuojame lietuviškas dainas, žiūrime filmukus, internetu bendraujame su seneliais, giminėmis, turime lietuvių draugų, ir t. t.

Be to, kas savaitę dukros virtualiai susitinka su mokytojomis iš lituanistinės mokyklos. Vyresnė dukra jau mokosi skaityti ir rašyti, jaunesnė kol kas tiesiog bendrauja, mokosi dainelių ir pan. Stengiuosi dukroms įdiegti, kad kalbų mokėjimas yra dovana.

Visos šalys yra ypatingos, visos kultūros įdomios ir vertingos.

– Kokias tradicijas ar papročius pavyksta įpinti į kasdienę rutiną Havajuose?

– Kaip tik neseniai baigiau skaityti Danutės Gailienės knygą „Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“. Dabar man dar aiškiau viskas ne tik apie šalį, bet ir apie giminę, kaip ir kodėl buvau auginta.

Pavyzdžiui, mano prosenelis buvo kankinys, politinis kalinys. Represijas patyrusi prosenelė augindama savo vaikus, tarp jų ir mano senelį, turbūt iš dalies mokė prisitaikyti prie režimo, bijodama, kad ir vaikai patirs represijas. Nors mano prosenelė mane mokė himno ir maldų, vis tik mano seneliai užaugo dirbdami fabrikuose ir būdami ateistais. Tokie turėjo būti idealūs komunistai.

Jei bendraučiau tik su lietuviais, tai reikštų tam tikrą nepritapimą kitoje šalyje.

Todėl nei didelio pagonybės, nei krikščionybės sentimento augdama giminėje nemačiau, Joninių ar Rasos šventės vaikystėje nešvęsdavome. Ir dabar suprantu kodėl. Vis dėlto, tradiciškai švęsdavome Kalėdas, Velykas, Užgavėnes, minėdavome Vėlines, tad ir gyvendama Havajuose švenčiu Kalėdas bei Velykas.

Tiesa, kiek kitaip yra su Vėlinėmis ir Užgavėnėmis. Per mūsų Vėlines ten minimas Helovinas, o ir artimųjų kapų, ant kurių uždegtume žvakelę, nėra, Užgavėnės taip pat neminimos. Kadangi dabar esu sąmoningesnė, norėčiau su dukromis Lietuvoje pagyventi bent metus, kad jos pamatytų visą metų ratą, kokių ir kiek švenčių turime, kaip švenčiame.

– Minėjote, kad jūsų proseneliai buvo kankiniai. Lietuvoje daug šeimų, turinčių skaudžių istorijų. Neretai ir tai formuoja tam tikrą požiūrį į lietuviškumą ir šaknis.

– Tikriausiai kiekviena šeima tokių istorijų turi. Niekada nemačiau savo prosenelio – Lietuvos didvyrio, kankinio, lakūno, kapitono Stasio Jasinsko, buvusio lageryje, vokiečių ir rusų kankinto, per stebuklą išgyvenusio Červenės žudynes, daug patyrusio, tačiau taip ir nesugrįžusio namo.

Apie jo gyvenimą parašyta ir knygoje „Kaip jie mus sušaudė“. Kaskart kalbėdama apie jo istoriją susigraudinu. Užaugau žinodama šią istoriją, žinodama apie jo kovas, klausydama apie prosenelės laukimą, kuri ilgai tiksliai nežinojo jo likimo. Pamenu, kaip mano prosenelė mokė mane „Tautiškos giesmės“, kaip jos namuose Vinco Kudirkos portretas stovėjo...

Ir tėčio giminėje buvo nepriklausomybės sentimentas, jo mama buvo našlaitė, užaugusi per karą. Be to, mane auginęs patėvis gimė Vorkutoje. Abiejų mano patėvių šeimos buvusios tremtyje. Ta istorija – mūsų šalies istorija, ji visada buvo šalia, buvo žinoma ir gyva.

Būtų savotiška išdavystė, jei mano vaikai nemokėtų jų kalbos vien todėl, kad aš gyvenu Havajuose, nes aš ką, tingiu..?

Keista, kai žmonės išvažiavę iš Lietuvos bando ją susikurti svetur.

– Socialiniuose tinkluose turite dešimtis tūkstančių sekėjų, o mintimis dalijatės gimtąja kalba. Nepasvarstote, kad rašydama anglų kalba galėtumėte turėti didesnę sekėjų auditoriją. O gal čia ir slypi tam tikras noras išlaikyti ryšį su gimtine?

– Viena vertus, nežinau, ar būčiau įdomi anglakalbiam pasauliui, nes Lietuvai pirmiausia ir esu įdomi todėl, kad esu lietuvė, gyvenanti Havajuose. Amerikiečiai mano įžvalgomis domėtųsi labiau, jei būčiau amerikietė, gyvenanti Lietuvoje.

Be to, amerikietiška rinka jau persotinta, Lietuvoje visko mažiau. Pavyzdžiui, net ir prieš trejetą metų pasirodžiusi mano knyga „Pirmąkart mama“ buvo savotiška naujovė formatu, pagrįsta moksliniais tyrimais ir paremta autobiografiniais motyvais. JAV tokių knygų yra dešimtys, jei ne šimtai.

Kita vertus, Amerikoje gyvenu gyvenimą, bendrauju su draugais, o socialiniai tinklai yra mano langas į Lietuvą. Čia sužinau ir žmonių aktualijas, ir nuotaikas. Yra sentimentas lietuvybei, tad palaikau ir lietuvių kuriamą produkciją, nors kalbu ir apie kitų šalių kūrėjus, nes vis dėlto man svarbiausia palaikyti nedidelius šeimos verslus, orientuotus į tvarumą ir ekologiją.

Daugiau Lietuvos man norėjosi gimus dukroms – norėjosi, kad jos pažintų tradicijas, šventes, mokėtų kalbą.

– Ar pavadintumėte save patriote? Šiandienos aktualijų kontekste atrodo, kad patriotizmas įgyja naujų atspalvių – pavyzdžiui, dažnai perauga į nacionalizmą, o tautiniai simboliai plevena mitinguose prieš, pvz., skiepus ar „Šeimų marše“.

– Žvelgiant filosofiškai, patriotizmas man rodosi ne visai priimtinas sentimentas tuomet, jei jis susijęs su savo valstybės iškėlimu, įsitikinimu, kad gimtoji šalis yra geresnė už kitas. Manau, kad reikia domėtis, didžiuotis ir gerbti savo kilmę, kad ir kokia ji būtų, tačiau nekurti priešpriešos ir neiškelti savęs virš kitų.

Žmogus neturėtų eiti prieš žmogų. Idealu, kai patriotizmas yra tiesiog savo kilmės šventimas, bet ne kitų menkinimas. Visos šalys yra ypatingos, visos kultūros įdomios ir vertingos.

Nepritariu šūkiams „Lietuva – lietuviams“. Esu už tai, kad pasaulis būtų be sienų, atviras ir gražus, kad visi galėtų keliauti, pažinti kitas kultūras. O kad būtų ką pažinti, būtina puoselėti savo kultūrą. Kad ir kaip tai utopiškai skamba.

Man liūdna, kad tautiniai simboliai naudojami, kad ir, pavyzdžiui, „Šeimų maršo“ rengėjų. Neskanu. Taip tautiniai simboliai pradeda sietis su ribotu mąstymu, homofobija ar ksenofobija. Norėtųsi, kad Lietuvos trispalvė ar Vytis būtų simboliai modernios, inteligentiškos, išsilavinusios ir atviros Lietuvos, kuri saugo ir puoselėja savo tradicijas. Ir manau, kad tai nėra tik naivus noras.

Būdama Japonijoje pamačiau, kokie jie modernūs (nekalbu apie moterų teises ar ekologiją) ir technologiškai pažengę, tačiau tuo pačiu išsaugoję tūkstantmečių senumo tradicijas. Panašiai įsivaizduoju idealų patriotizmą – kai senosios tradicijos žengia koja kojon su technologine ir žmogaus teisių pažanga.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.