Veidai

2021.07.04 07:00

Darius Užkuraitis – apie užsienyje gyvenantį sūnų, privačią erdvę ir aistrą sportui

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.07.04 07:00

Atrodo, kad radijo laidų vedėjo ir kūrėjo Dariaus Užkuraičio venomis teka muzika – domėjimąsi šia sritimi jis perėmė iš mamos ir močiutės. Ir Šveicarijoje gyvenantis jo sūnus nuo muzikos neatitolsta, nors pasirinko kitos srities studijas. Tiesa, už aksominį balsą ir ramybę giriamas vedėjas šypsosi, kad gali būti ir labai emocingas – žiūrėdamas futbolo ar krepšinio rungtynes ir vieną kitą riebesnį žodį pasako.

– Net ir eurovizinei bangai nuslūgus jūs daugeliui pirmiausia esate „Eurovizijos“ balsas – neapmaudu, kad konkursas galbūt kiek užgožia kitas jūsų veiklas, darbą LRT RADIJO ir LRT OPUS eteryje?

– Nei liūdina, nei stebina – juk „Euroviziją“ komentavau kone du dešimtmečius, šiemet teko kitoks amplua – buvau Lietuvos „Eurovizijos“ komisijos narys, be to, vedžiau radijo laidas apie šių metų konkursą, taigi nuo jo nenutolau ir nepabėgau. Neretai sutinku žmonių, kurie sako, jog užaugo su konkursu ir mano komentarais.

Net ir tie, kurie sako, kad „Eurovizija“ yra nesąmonė, ją vis tiek žiūri, o konkurso aktualijas gali aptarti net ir su tais, kurie domisi avangardiniu džiazu ar klasikine muzika. Tai konkursas, kuris domina labai didelį ratą žmonių, be to, yra viena geriausių televizijos transliacijų.

Tiesa, džiaugiuosi, kad „Eurovizija“ krypsta į man patinkančią pusę. Esu už tai, kad joje būtų skirtingos muzikos: ir popso, ir roko, ir alternatyviosios muzikos. Tai puikiai įrodo ir pirmas dešimtukas – nugalėjo „Maneskin“ rokas, buvo ir šansonų ar ukrainietiškos alternatyvos. Euroviziniu standartu laikomos „El Diablo“, „Mata Hari“ taip ir liko už pirmo dešimtuko borto. Nieko tokio, jei konkurse dominuoja popmuzika, svarbu, kad ji būtų šiuolaikiška, o ne vakarykštės dienos.

Muzika man gali nepatikti, bet ji būtinai turi sudominti.

– Kaip manote, Lietuva gali laimėti „Euroviziją“? Juk nuolat svarstome, kad konkurse – labai daug politikos, kuri neva labiausiai kiša koją.

– Politikos yra, tačiau nemanau, kad Europa galėtų atsispirti geram atlikėjui ir puikiam kūriniui. Visi pyksta, kad Graikija duoda 12 balų Kiprui, o Kipras – Graikijai. Jei gausi tik 12 balų iš kaimynų – niekas nepasikeis, jei norisi užimti aukštą vietą, reikia būti pastebėtam daugelio šalių. Kaip, pavyzdžiui, 2017-aisiais buvo pastebėtas mano mėgstamas portugalas Salvadoras Sobralis, kurio dainos galiu klausytis ne tik darbo reikalais, bet ir savo malonumui. Taip pat galiu klausytis ir „Maneskin“. Tokių kūrinių yra nedaug, bet jų yra.

Vadinasi, geras kūrinys tikrai gali laimėti. Juk yra laimėjusios ir kitos nedidelės šalys – ne tik minėtoji Portugalija, bet ir mūsų kaimynai latviai ar estai. Galbūt negalime lyginti, tačiau į Europos krepšinio čempionatą siunčiame geriausius savo žaidėjus, o į dainų konkursą neretai tenka siųsti geriausia iš to, kas pateikia paraiškas dalyvauti atrankoje. Galbūt norėdami laimėti turėtume rinktis iš geriausių atlikėjų ir sukurti mirtinai gerą kūrinį.

– Pakalbėkime apie jus, atrodo, kad muzika teka jūsų venomis. Jūsų mama – Balio Dvariono dešimtmetės mokyklos direktorė, jūs – muzikologas, kuris apie muziką, rodos, žino viską, muzika nesvetima ir jūsų sūnui Kiprui.

– Ir mano močiutė dirbo Marijampolės pedagoginėje mokykloje, buvo baigusi muzikos mokslus užsienyje. Taigi močiutė, mama ir aš visada buvome labai muzikali trijulė. Mano sūnus nuo muzikos taip pat nėra nutolęs – kažkada dainavo, grojo trimitu, dabar su malonumu klausosi ir muzikos, ir LRT OPUS, tačiau pasirinko politologijos studijas.

Manau, kad asmeninis gyvenimas yra asmeninis – noriu turėti privačią erdvę, į kurią pašaliečiai neužsuka.

– Kipras gyvena Šveicarijoje, užsitęsęs karantinas veikiausiai sutrukdė susitikti...

– Yra šiuolaikinės technologijos, taigi nuolat bendraujame vaizdo skambučiais. Žinau, kas dedasi jo gyvenime, o jis labai domisi, kas dedasi Lietuvoje, klausosi LRT OPUS, naršo žiniasklaidoje ir skaito Lietuvos aktualijas. Kipras neretai man atsiunčia nuorodą kokio nors straipsnio, kurio aš dar net būnu neaptikęs. Taigi nenutrūksta nei ryšiai tarp manęs ir sūnaus, nei jo ryšiai su Lietuva. Tiesa, karantinas jau laisvėja, taigi Kipro vasaros planuose – ir atostogos Lietuvoje.

– Šią vasarą jau turėjote trumpas atostogas, tačiau atrodo, kad visą vasarą sveikinsitės su LRT RADIJO ir LRT OPUS klausytojais.

– Ilgesnių atostogų planuoju išeiti rudenį. Geriausias poilsis man – kelionės į užsienį. Tada galiu atsiriboti nuo darbų ir pasinerti į vietos gyventojų ritmą. Niekada neapsistoju viešbučiuose, nepatiktų man ir pusryčiauti eiti nustatytu laiku.

Visad nuomojuosi apartamentus, keliuosi kada noriu, vaikštau tarp vietinių, einu į jų parduotuves, lankausi kavinėse, galiu paragauti ko nors įdomaus. Bet, kaip minėjau, kol kas atostogų reikės palaukti.

Lietuviško futbolo be vieno kito keiksmažodžio pažiūrėti neįmanoma.

– Ar jums reikia pailsėti nuo muzikos?

– Muzika man – ir darbas, ir poilsis. Tiesa, namuose paprastai klausausi kitokios muzikos nei darbe. Kaip muzikantas, turintis patirties, galiu atskirti, kuri daina yra gera, kuri prastoka, nepriklausomai nuo to, kokia jos stilistika.

Patinka ar nepatinka – antrinis lygmuo, menininkas gali kurti kaip nori ir išreikšti save, tad pirmiausia vertinu muziką pagal tai, ar ji įdomi. Muzika man gali nepatikti, bet ji būtinai turi sudominti. Tada pradedu analizuoti, ką tuo kūriniu bandoma pasakyti, o jei kokį nors kūrinį prisijaukinu, gali jo klausytis ir labai ilgą laiką.

– Nejaugi gyvenime nebuvote atsidūręs kryžkelėje ir svarstęs ateitį susieti su specialybe, nesusijusia su muzika?

– Darželyje apie ką tik nesvajojau – norėjau būti ir lakūnu, ir astronautu. (Juokiasi.) Brandesniame amžiuje galvojau apie žurnalistiką, nuo kurios nelabai ir nutolau – juk muzikologas tam tikra prasme ir yra muzikos žurnalistas. Be to, LRT RADIJO laidose „Vasaros popietė“ labai mėgstu kalbinti įdomius žmones.

Man apskritai patinka kalbėtis su protingais, ypač už mane protingesniais žmonėmis, savo sričių specialistais – tada ir pats gaunu daug naudingos informacijos, truputį pakylu. Nesistengiu būti gudrus ir visų pergudrauti. Mano užduotis – pakreipti pokalbį taip, kad specialistas su klausytoju nesikalbėtų taip, kaip kalbasi su savo kolega. Atstovauju paprastam žmogui, užduodu paprastus klausimus ir gaunu paprastus atsakymus, kurie sudomintų klausytoją pasidomėti daugiau.

Skaitau sėkmės istorijas apie žmones, kurie Vilnių iškeičia į kaimą, ką nors augina, džiaugiasi pasikeitusiu gyvenimo būdu. Žavu, tačiau toks kelias – ne man.

– Kuo, be muzikos, domitės jūs?

– Sportu. Esu neabejingas futbolui, pats jį žaidžiau nuo 3–4 klasės, spardydavau kamuolį su draugais stadione, žiūrėdavome „Žalgirio“ rungtynes (beje, buvo laikas, kai Sovietų Sjungos čempionate komanda visai neblogai žaidė ir buvo tikrai įdomu žiūrėti). Galbūt tam tikra prasme netgi esu mazochistas, nes stebiu Lietuvos futbolo rinktinės rungtynes, kurias dažniausiai pralaimime.

Taip pat man labai patinka krepšinis. Kai mokiausi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, žaidžiau jų rinktinėse. Kadangi nebuvau aukštas, buvau tritaškininkas ir man visai neblogai sekėsi. Iš žiemos sporto mielai stebiu ledo ritulį, džiaugiuosi, kad LRT PLIUS šiemet parodė bent kelerias rungtynes.

– Jus dažniausiai giria už ausiai malonų balso tembrą ir ramybę. Sunku įsivaizduoti jus emocingai stebintį rungtynes, galbūt net įterpiantį riebesnį žodį ar pašokantį prie ekrano.

– Lietuviško futbolo be vieno kito keiksmažodžio pažiūrėti neįmanoma. (Juokiasi.) Kai žaidžia rinktinė, dažnai nueinu į LFF stadioną ir esu toks pats emocingas, kaip ir kiti aistruoliai. Tačiau esu ir realistas – suprantu, kad nugalėti negalime, tad daug ir nesitikiu. Tačiau išsisiautėjęs stadione nusiraminu. Tikrai nesu iš tų, kurie mėgstamai komandai pralaimėjus kelias dienas vaikšto kaip žemę pardavę. Esu ir Vilniaus krepšinio komandos „Rytas“ gerbėjas, bet suprantu, kad pastaraisiais metais „Žalgiris“ stipresnis.

– Gimėte ir augote sostinėje, ar dažnai jus traukia į gamtą?

– Gamta man patinka, norisi į ją ištrūkti, tačiau man užtenka ir savaitgalio jos apsuptyje. Į sodus netraukia, sėti, ravėti ar kasti – taip pat. Esu asfalto vaikas, miestietis. Skaitau sėkmės istorijas apie žmones, kurie Vilnių iškeičia į kaimą, ką nors augina, džiaugiasi pasikeitusiu gyvenimo būdu. Žavu, tačiau toks kelias – ne man.

– Nemažai šiais laikais žmonių laiko suvalgo socialiniai tinklai, jums tai darbo įrankis ar tam tikra priklausomybė?

– Į socialinius tinklus lendu ieškodamas informacijos darbui, tačiau pats nejaučiu poreikio nuolat dalytis įrašais, patikusiomis dainomis ar panašiai. Dažniau pasinaudoju savo paskyra LRT OPUS laidoms anonsuoti. Vis dėlto manau, kad asmeninis gyvenimas yra asmeninis – noriu turėti privačią erdvę, į kurią pašaliečiai neužsuka.

Apie save papasakoju tiek, kiek noriu, o apie artimuosius kalbėti nenoriu – tegul apie save jie kalba patys. Per daug atvirauti – ne man. Galbūt tai mano kartos požiūris – nors pramogų pasaulyje populiaru pasakoti apie daugelį dalykų, pastebiu, kad mano metų atlikėjai neretai papasakoja tik tiek, kiek nori. Beje, roko pasaulyje populiaru, kad atlikėjai net interviu dalija labai retai – jie taip sukuria tam tikrą paslaptį ir taip sutraukia dar daugiau susidomėjimo savimi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.