Veidai

2021.07.10 20:18

35 m. radijuje ir televizijoje praleidęs Henrikas Paulauskas paskutinės svajonės įgyvendinti nespėjo

LRT.lt2021.07.10 20:18

„Visoje toje ideologijoje svarbiausia ir nepamirštama buvo mūsų jaunystė“, – sakė vienas pirmųjų televizijos diktorių Henrikas Paulauskas, nevengęs per dantį patraukti ankstesnės santvarkos. Iš darbo radijuje ir televizijoje laikų išliko daugybė įvairiausių istorijų, jis norėjo sudėti jas į knygą, deja, nespėjo, tačiau dalis prisiminimų liko užfiksuota LRT laidose.

LRT.lt tęsia tekstų ciklą apie ryškiausias televizijos ir radijo asmenybes. Jų mintys ir darbai išlikę LRT archyvuose.

H. Paulauskas gimė Kupiškyje, pradinių klasių mokytojos ir teismo antstolio šeimoje. Jis ir pats patraukė motinos pėdomis – 1952 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Istorijos skyrių, 1955–1957 m. studijavo istoriją Vilniaus pedagoginiame institute.

„Buvo mada, kad studentai dirbtų, 1956 m. laimėjau diktorių konkursą ir pradėjau ilgametį darbą prie mikrofono“, – pasakojo H. Paulauskas, savo karjerą pradėjęs radijo eteryje.

Jis prisipažino, kad iš pradžių diktoriaus pareigos jam neatrodė sunkios. „Ateini, paskaitai – lengvas darbas. Įveikęs pirmą turą patekau pas to meto diktorių korifėjų Joną Miliušį mokytis. Jis man liepė skaityti tekstą. Perskaičiau sakinį, o jis ėmė kibti prie kiekvieno žodžio – ne taip perskaičiau, ne taip ištariau.

Galvojau, kad tik greičiau mane paleistų. Pasirodė, kad diktoriaus darbas – labai rimtas. O J. Miliušis pasakė, kad jei išmoksiu perskaityti sakinį, paskui galėsiu perskaityti ir žinias. Mokė jis mane dvi savaites ir balandžio 1-ąją gavau paskaityti rytines žinias.

Paskui koridoriuje sutikau J. Miliušį, jis pasakė, kad būsiu jo pamušalas. Tai buvo aukščiausias įvertinimas. Tada patikėjau, kad iš manęs gali išeiti diktorius“, – prisiminimais dalijosi H. Paulauskas.


Likus mėnesiui iki pirmosios televizijos transliacijos (1957 m. balandžio 30 d.) buvo surengta televizijos diktorių atranka, joje dalyvauti buvo pakviestas ir H. Paulauskas. „Kaip televizijoje atrodys diktorius, sunkiai įsivaizduota, bet visi pripažino, kad tai – labai svarbus asmuo, kone uola, ant kurios išaugs jos bokštas“, – pasakojo H. Paulauskas.

Jis prisiminė ir kaip visi pretendentai į diktoriaus pareigas turėjo parepetavę be jokių dublių ir stabdymų nusifilmuoti: „Nejauki aplinka, beprotiškas apšvietimas visus smarkiai trikdė ir varžė, bet kiekvienas stengėmės kaip išmanėme.“

Į televiziją H. Paulauskas perėjo 1970-aisiais ir iki 1991-ųjų dirbo diktoriumi, vedė žinias, „Panoramą“. Būtent 1970-ųjų sausio 6-ąją televizijos eteryje pasirodė pirmoji „Panoramos“ laida.

Tiesa, po nepriklausomybės atkūrimo diktorius drąsiai pasisakydavo apie tai, kad ankstesnės santvarkos nemėgo. Kartais juokais balandžio 1-ąją pavadindavo profesine diktorių švente, pabrėždamas tai, kad diktoriams neretai tekdavo skaityti tekstus, neatitinkančius jų požiūrio ar įsitikinimų.

„Visoje toje ideologijoje svarbiausia ir nepamirštama buvo mūsų jaunystė, – pabrėžė jis. – Pamenu, reikėdavo skaityti kokio nors komunistų partijos nario nekrologą. Aš žinau, kokios mano vidinės nuotaikos, kokios pažiūros, kiek visa tai kainavo mano šeimai.

Taigi kaip save nuteikti? Juk nori dirbti darbą ar ne? Tada prisimindavau savo pirmosios dėstytojos iš Šiaulių instituto Vaišytės pasakymą, kad reikia susirasti kokių nors asociacijų. Tada galvodavau apie savo artimųjų netektis, o skaitydavau tai, kas parašyta.“

Vakaro autografas. Lietuvos televizijos diktoriai

Tiesa, svetimų tekstų skaitymas H. Paulausko netenkino, tad jis pats yra parengęs nemažai radijo ir televizijos laidų, daugiausia istorinės tematikos. „Radijuje ir televizijoje išdirbau 35 metus ir 8 dienas...“ – buvo suskaičiavęs pats diktorius. Kol dirbo televizijoje, išaugo ir trys diktoriaus dukros – Lina, Miglė ir Giedrė.

„Esu kaip niekad užimtas. Turiu žurnalistinių, istorinių darbų“, – po to, kai išėjo iš televizijos, pasakojo H. Paulauskas, 1991–1993 m. ėjęs Lietuvos valstybės muziejaus direktoriaus pareigas, taip pat parašęs monografiją „Kupiškėnų kraštas“, „Senovės kupiškėnų vestuvių“ inscenizaciją, knygą „Svetimų varpų prisiklausius“, rašęs monografiją apie savo kraštietį, buvusį ministrą pirmininką generolą Joną Černių.

„Galbūt reikėtų surašyti kolegų atsiminimus apie televiziją. Norisi įamžinti visus tuos prisiminimus, mintis, patirtis, susitikimus su įdomiais žmonėmis. Kad visa tai nedingtų. Be galo džiugu, kad žmonės dar prisimena – žiūri, žiūri troleibuse ir suka galvą, kur esi matytas“, – dėstė H. Paulauskas. Tiesa, savo sumanymų įgyvendinti jis nespėjo – po sunkios ligos diktoriaus gyvybė užgeso 2006-ųjų rugsėjį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt