Veidai

2021.06.29 07:28

Prieš 10-metį gyvenimo scenoje tragediją išgyvenusi aktorė Nelė Savičenko: žmogaus visada trūks

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2021.06.29 07:28

Dukrelės dar studijuodama susilaukusi ir motinystę su aktorystės studijomis derinusi Nelė Savičenko dėkinga likimui už visas suteiktas pamokas. „Išmoksti valdyti save, suimti. Šitai profesijai labai to reikia, negali būti minkštakūnis“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ kalba ji. Visa tai padėjo ir atėjus tikriesiems gyvenimo išbandymams – staiga anapilin iškeliavus mylimam vyrui Valentinui.

Aktorės N. Savičenko profesinis kelias prasidėjo be dramų. Teatras buvo artimas ir jos mamai, tad nutarusi studijuoti aktorystę ji sulaukė tik palaikymo. Tiesa, vienintelis tuometis trukdis buvo išsikraustymas iš Vilniaus į Klaipėdą. Studijos buvo uostamiestyje, o miestas prie jūros, pasak N. Savičenko, iš pradžių jai visai neprilipo. Bet tik tol, kol atrado pasivaikščiojimus pajūriu ne sezono metu.

„Klaipėda man neprilipo, buvau vilnietė, gyvenau centre. Kiek teatrų Vilniuje – visi jie buvo aplankyti, jau nekalbu apie mūsų amžinąją piligrimystę į Profsąjungų rūmus, kur buvo Jaunimo teatras, kur prasidėjo Tamulevičiūtės dešimtuko darbai. Jie visi buvo mūsų dievai ir pusdieviai. Prisimenu, kaip sekėme kažkiek stotelių iš paskos Arūną Storpirštį ir Dalią Storyk kaip žąsys klausydamos. Jau panos buvome, bet tokios trenktos fanės. Tik mes, aišku, buvome labai diskretiškos, kultūringos, nelindome.

Ir staiga ta Klaipėda, kur to nėra. Visi, kurie ne klaipėdiečiai, gavo bendrabutį, iki jo važiuoti... Klaipėda ilga kaip šalikas, toks keistas miestas. Visi miegaliai jauni žmonės, vėlai gula, anksti keltis – baisus dalykas. Pirmos paskaitos pramiegotos, paskui laikomi egzaminai, čia pat sėdėdamas fantazuoji, dėstytojas žiūri į tave: ateikite dar kartą. Žodžiu, Klaipėda man neprilipo, kol atsirado jūra ne sezono metu. Ruduo, žiema, štormai, kai galėdavai ten atsidurti, ir tai labai sutapdavo su tavo dramatiškomis nuotaikomis. Audringa jūra, tu visas nelaimingas su meilėmis, su aktorinėmis nesėkmėmis. Jūra šniokščia ir tu visas tame...“ – prisiminimais dalijasi ji.

Prisijaukinusi gyvenimą uostamiestyje aktorė ne kartą sakė: kadaise toks nemylimas miestas jai galiausiai padovanojo dvi meiles – jūrą ir mylimą vyrą Valentiną. Jųdviejų meilės istorija prasidėjo panašiai kaip ir N. Savičenko santykis su Klaipėda. Iš pradžių pajaustas priešiškumas vėliau virto didžia gyvenimo meile.

„Mes buvome kursiokai, aš buvau iš Vilniaus, jis iš Kauno. Vilnius ir Kaunas, nesuprantu, kodėl, buvo amžini priešai, vieni kituose būtinai ieškodavome kažkokių blogybių. Tai taip dariau ir aš, taip darė ir jis, mes nebendravome turbūt iki kokio antro kurso pabaigos, stengėmės nedaryti kartu etiudų. Matyt, kažkas tokio buvo, kažkokia trauka, kad paskui, kai gavome bendrą užduotį, visą laiką, kol buvo atviros auditorijos, prasiginčijome. Paskui turėjome išeiti. Tą ilgą ilgą kelią iki bendrabučio ėjome pėsčiomis ir kalbėjome. Ir kalbėdami atradome daug bendrų dalykų. Taip pamažu užsimezgė šis tas daugiau“, – pasakoja moteris.

Tai, kad tarp jųdviejų su Valentinu yra šis tas daugiau, pasirodė nemenka staigmena tiek jųdviejų bendrakursiams, tiek kurso vadovui, režisieriui Povilui Gaidžiui. O žinia, kad laukiasi, N. Savičenko buvo dar labiau netikėta. Tuomet manė, jog dėl susiklosčiusių aplinkybių ji gali prarasti studijų vietą.

Aš dėkinga visiems šitiems dalykams todėl, kad tu išmoksti valdyti save, suimti. Šitai profesijai labai to reikia, negali būti minkštakūnis, turi mokėti, visų pirma, kovoti su savimi, suvaldyti save visose situacijose.

„Kursiokai nustebo, apskritai buvome tokia pora-siurprizas. Mes pirmi tapome pora, pirmi turėjome vaiką. Prisimenu, gimė dukra ir tas visas periodas, kai prasidėjo diplominiai darbai... Laukiausi vaiko, galvojau, kad mane turbūt išmes, taip negalima, kaip aš gausiu tą diplomą, aš visiškai „ne formate“ atrodau, ką aš galiu repetuoti. Šokio paskaitos, ritmikos, visokios fechtuotės... Nieko negali daryti. Bet kažkaip. Aišku, ne be nervo. Ir mano vadovui Povilui Gaidžiui buvo didžiulis nervas. „Tai kaip čia?! – rėkė. – Išmesiu, išmesiu... Ir dar abudu – susikukavo...“

Bet antra pedagogė Elena Savukynaitė buvo tokia mūsų mama, jai galėdavome viską pasakoti, susišnabždėti, kas, kaip vyksta, kokie dalykai. Ji tiesiog išprašė, kad labai nebartų. Aš vaikelio laukiausi anksčiau, nei jis sužinojo, kad mes esame kartu. Žodžiu, toks dalykas buvo. Prisimenu, kaip jis mus pakvietė, abudu išbalę – du prasikaltėliai aktoriai, kuriems ne vien tik teatras šventovė galvoje, o dar ir visai žemiški dalykai. Prisimenu, kaip jo tokiame rūsčiame veide pamažu atsirado nerimo ir baimės. „Ar tu vitaminus geri?“ Kažkoks rūpestis“, – sako aktorė.

Skaudžius gyvenimo įvykius ir vyro netektį prisiminusi Nelė Savičenko: laikas apgydo, bet žmogaus trūksta visada

Rūstusis režisierius N. Savičenko iš studijų nepašalino. Sėkmingai baigusi mokslus ir susilaukusi dukters ji tęsė jau pradėtus darbus teatre. Tuo metu aktorė sulaukė ir pasiūlymų filmuotis. Pamena, laikas, praleistas toli nuo šeimos filmuojantis, buvo labai nelengvas.

„Gabrytė augo Vilniuje, padėjo mama, dar mano senoji močiutė su ja pabūdavo. Buvo periodas, kai man reikėjo grįžti į diplominius, kai ji buvo visai mažytė, aš gi negalėjau jos vežtis. O paskui, kada išvažiavau į filmavimus, būdavo vyras, jam išpuolė tokia dalia. Visaip buvo, turėjome auklių tarp savų žmonių. Blogai, jeigu ilgesniam laikui išvažiuodavau, tada labai daug nerimo, telefonai gi ne mobilieji. Lauki pokalbio, kol tave sujungia, dar sužinai, kad susirgo... Viskas, kaip suimti save į nagą ir nepradėti ten filmavimo aikštelėje kankintis.

Bet aš dėkinga visiems šitiems dalykams todėl, kad tu išmoksti valdyti save, suimti. Šitai profesijai labai to reikia, negali būti minkštakūnis, turi mokėti, visų pirma, kovoti su savimi, suvaldyti save visose situacijose: ir kai tau pikta, ir mokėti nekaltinti, nesiskųsti, nepermesti to savo artimiems žmonėms. Tai labai gražūs devizai, kaip sekasi juos vykdyti, patys artimieji tik ir žino“, – šypsosi ji.

Kaip ir daugeliui scenos žmonių, N. Savičenko būta abejonių dėl savo vaidybos. Dėl to ji net trejiems metams buvo pasitraukusi iš kolektyvo. Visgi po ilgų klajonių, atsakymų paieškos, pakviesta P. Gaidžio grįžti, netrukus ir vėl pradžiugino žiūrovus.

„Tie metai nepraėjo veltui, supratau, kad negalima savęs varyti į ligą. Savigrauža gerai, bet ji turi būti savikritika, ne savidestrukcija. Supratau teoriškai, negrįžau viską išmokusi tobulai, bet supratau, kaip sunku be teatro, be to, ką aš jau lyg pradėjau mokytis, mokėti, suprasti. Staiga pati per savo kategoriškumą, spontaniškumą ėmiau ir nubraukiau. Ir kam aš tada reikalinga, kas čia manęs laukia gatvėje ir šaukia: o, Nele, ateik pas mus! Niekas, be mano vadovo, kuriam turbūt pasidarė neramu, kaip ji, kas su ja bus.

Kiekvienas iš mūsų turi savo kelią į savęs pažinimą, suvokimą, tramdymą, valdymą, palaikymą, paskatinimą. Kiekvienas savo. Aš tik dėkinga, kad turėjau tokias pamokas, kurios manęs neužmušė. Jos buvo skaudžios, ai, kaip skaudėjo, ir kritika baisi...“ – mintimis dalijasi aktorė.

Primiršti vyro netekties sukeltą skausmą padėjo tik darbas

Iš tiesų baisios kritikos N. Savičenko adresu nestigo. Buvo metas, kai žinomos aktorės pavardė buvo linksniuojama teatrologų. Tuo metu jai labai padėjo kolegos išgirstas patarimas – neviešinti savo patiriamų sunkumų.

„Buvo toks periodas, prisimenu, kai visą laiką užkliūdavau teatrologams Klaipėdoje. Kur tik išlendu – Savičenko Nelė, negerai, neįdomu ir t. t. Tik atsiverti ir vėl tas pats. Viešpatie, atsikvėpti negaliu. Paskui, prisimenu, neturėjau jokio vaidmens spektaklyje, bet įkalbėjau kažkokį tekstą. Ir vėl – visi aktoriai neblogi, bet ne Nelė Savičenko. O Viešpatie, galvoju, ar jie susitarę, kas čia vyksta, ką aš tokio... Na, palaukite.

Ir tas irgi gerai, aišku, jeigu ne kokia klinika tavyje įsėda. Pyktis, visų pirma, ant savęs sveikas, geras. „Na, pirmyn, daryk, dirbk.“ Prisimenu savo nuostabų partnerį Vytautą Paukštę. Jis sakydavo: niekada nedejuok viešai, kaip tau sunku, kaip tu nerandi, – sėdėk ir stauk viena namie, ir kažką išstaugsi; kai sunku, niekas neturi to matyti, būk, žiūrėk, jeigu tuo metu yra taip blogai, kad gali tiktai kaukti, tai ir kauk į pagalvę, praeis tas reikalas, apsivalys protas, žiūrėk, ką daryti“, – kalba pašnekovė.

Tačiau greta kritikos nestigo ir euforijos akimirkų. Tai buvo laikas, kai aktorė buvo įvertinta ir ne kartą apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, „Sidabrine gerve“. Tačiau nė viena gauta statulėlė N. Savičenko neužliūliavo. Svarsto, galbūt todėl, kad pirmuosius šlovės spindulius ji patyrė suvaidinusi kine.

„Pirmą krikštą gavau po filmo, kada visur tave atpažįsta. Kur tu benuvažiuotum, ypač buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur nėra barjero: jeigu pažįstu žmogų, einu prie jo, prašau autografo, dar klausiu, ar čia tikrai jūs... <...> Kurį laiką buvo atrakcija, bet pranašumo jausmas, kad tave pažįsta, toks efektas, kad būtinai šnabždasi, jis buvo, bet nuo to išgelbėjo nesėkmės teatre, tas nuostabus kritikų suokalbis, kurio, aišku, nebuvo. Labai greitai atšaldė šitas šaltas dušas. Ir ką tu su tais savo laurais ir savo tuo atpažįstamumu? Nieko. Reikia pamiršti, išmesti į šiukšlių kibirą. Tas buvo, bet šiandien yra kita diena ir rytoj bus kita.

Kai tu gauni pirmą „Auksinį scenos kryžių“, tai, Dieve, kaip gražu, koks tu įvertintas. Bet irgi greitai supranti iš tų savo vaidmenų, kurie sunkūs, kuriuos gauni, kas juos padarys be tavęs? Jeigu tau susisuko galva nuo šito, viskas, tu pražiopsosi tą gyvenimą, kurį turi gyventi scenoje, kuris turi įtikinti žmones, kurie atėjo į tave žiūrėti. Jeigu kažkurią akimirką užsimiršti, kad tai teatras, prarandi šitą gebėjimą per savo tuštybę, viskas“, – įsitikinusi laidos herojė.

Tas, kad laikas išgydys, be abejo, jis apgydo, bet tau trūksta žmogaus, tau jo visada trūks, ką tu su tuo padarysi. Taip bus. Bet niekas dėl to neprivalo nei tavęs raminti, nei stiprinti, nei guosti.

Emocijos dėl apdovanojimų liko toli praeityje. Vaidmenų N. Savičenko nestinga, tačiau ji sako, jog tai – tik profesiniai pasiekimai. Visai kitoks veiksmas vyko realaus gyvenimo scenoje, kur buvo ir didelio skausmo, ir likimo smūgių. Vasara aktorei ir vėl primins, kad prabėgo jau dešimt metų, kai šį pasaulį netikėtai paliko jos vyras Valentinas. Tuomet išgyventi skausmą moteriai padėjo pasinėrimas į darbus. Bet kalbėti apie tai skausminga bus visada.

„Man kažkaip nelabai apie tai kalbasi. Visaip ten buvo, visaip... Tas, kad laikas išgydys, be abejo, jis apgydo, bet tau trūksta žmogaus, tau jo visada trūks, ką tu su tuo padarysi. Taip bus. Bet niekas dėl to neprivalo nei tavęs raminti, nei stiprinti, nei guosti. Kaip kažkada man viena iš vyresnių aktorių pasakė: na, vaikeliuk, taip jau tau nutiko, ne tu pirma, ne tu paskutinė... Galvoju, na, nerado nieko pasakyti.

Bet taip jau yra: kiekvienam dalyke, ne vien tik netektyje, ir triumfe mokėk išlaikyti sveiką protą. Ne tu pirma, ne tu paskutinė. Bus, kas ateis dar geresnis. Kad neužliptum ant galvos artimiesiems ir draugams, kad nenešiotum savyje šitos naštos ir kito savo baisiu antru planu nekankintum, yra darbas. Aišku, mečiausi į darbą kaip beprotė, bet tuo metu tai gelbėjo. Ir šiaip nuo visko gelbėja darbas“, – mano N. Savičenko.

Po vyro netekties aktorė paliko Klaipėdą ir grįžo gyventi į gimtąjį Vilnių. Kad ir pamiltas, uostamiestis po ištikusios nelaimės tapo nemielas. Sostinėje žinoma moteris vaidina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Oskaro Koršunovo spektakliuose, dalijasi patirtimi su studentais ir mėgaujasi bendravimu su šeima. Juokaudama sako, kad kartais net ir bijo persistengti savo dėmesiu dukrai Gabrielei.

„Kartais bijau piktnaudžiauti, nes man taip norisi su ja dalintis daug kuo, paskui galvoju: ji daug dirba, turi visokių pareigų namie ir visur kitur, tie mamos nesibaigiantys įspūdžiai – kada gi jie pasibaigs? Ir vėl negaliu nieko su savimi padaryti, sakau, dabar labai ilgai tave kankinsiu. Bet ji pati įsitraukia. Aišku, stengiuosi ir ant tų draugų, kuriuos turiu, neužlipti su savo visais tais pagalvojimais, įspūdžiais, išgyvenimais. Kaip gera, kada tu sulauki: na, papasakok, pasakyk, o kaip tau atrodo? Tada ir sakyk. Tik, kai pagalvoji, gali niekada ir nesulaukti „papasakok“, tai tada jau „gal galiu papasakoti“, – kalba pašnekovė.

N. Savičenko prisipažįsta – išgyvenimai išmokė džiaugtis. O vertinti kiekvieną akimirką įtikino ir šiais metais sunkiai persirgta liga, įtartinai panaši į COVID-19 infekciją. Išsikapsčiusi iš jos gniaužtų ir dėkinga likimui šiandien aktorė sako: svarbu vertinti gyvenimą ir džiaugsmo ieškoti kiekvieną akimirką.

„Aš turbūt visais momentais stengiuosi būti laiminga. Turiu darbą, esu sveika, mano visi artimieji sveiki. Pamažu atsipalaiduoja karantinas, turbūt viltis, kad kažkaip po truputėlį ateisime į laisvę, daro mus visus laimingesnius. Tiktai vienas dalykas temdo, kad tu supranti, jog turėsime susigyventi su tuo, visą laiką turėsime pavojaus signalą. Turime būti budrūs, saugotis. Bet turbūt dar labiau vertini, kad gyveni, kad dirbi, turi draugų, žmonių, kurių tu pasiilgsti. COVID`as išryškino ilgesį, o tai rodo, kad tu gyveni tarp žmonių, nesi visiškas individualistas, ir tas gražu.

Kol tu jaunas, tie nuotaikų bangavimai yra labai dideli: šiandien tragedija, rytoj nuostabu, euforija. Tai irgi gražu, kad tave svaido kaip sūpuoklėse, bet tai kažkoks nestabilumas, į tave žmonės nelabai gali atsiremti, kai tave taip mėto. O dabar turbūt aš suprantu, kad turiu būti pati atrama ir savo darbo kolegoms, ir savo šeimai visų pirma. Todėl ieškai gerumo ir gražumo, ir džiaugsmo mažuose dalykuose. Ir kas svarbiausia – juos randi“, – mintimis dalijasi N. Savičenko.

Plačiau – birželio 19 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Skaudžius gyvenimo įvykius ir vyro netektį prisiminusi Nelė Savičenko: laikas apgydo, bet žmogaus trūksta visada
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt