Veidai

2021.06.28 07:14

Panikos atakų vis užklumpama Fausta Marija Leščiauskaitė nenori, kad jautrumas trukdytų saviraiškai

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.06.28 07:14

„Pirmą kartą gyvenime patyriau panikos ataką vairuodama automobilį. Supratau, kad man nutirpo pusė kūno“, – pamena LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ pašnekovė Fausta Marija Leščiauskaitė. Vėliau dar nesyk užklupta šios būsenos ji jau žino, kas tai, išmoko išsiaiškinti, kas ją sukelia, bet nežada vien dėl to užsiimti vien mezgimu: „Nemanau, kad mano jautrumas turėtų būti stabdis kažkam.“

Apie nerimą ir jo priepuolius daug kalbėta per pandemiją ir karantiną, tačiau Fausta tokių atakų skonį žino iš gerokai seniau. Kas darosi tavo kūnui, kai jo nebeatpažįsti, kai išbūti vienoje vietoje bent porą minučių tampa neištveriama, kai nutirpsta pusė kūno, trūksta oro, spurda širdis ir nežinai, ką daryti, o galvoje sukasi mintis, kad, ko gero, tuoj mirsi?

Kas Faustai padėjo priimti šį negalavimą, išmokti su juo gyventi ir kontroliuoti, regis, nekontroliuojamas panikos atakas? Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Panikos atakos ar nerimo priepuoliai – kas tai yra tau pačiai?

– Man pačiai tai yra veikiausiai į pasąmonę užspaustos emocijos, išgyvenimai, jausmai, kurie kaupiasi. Dalykai gali kauptis nuo vaikystės, kokios nors vaikystės traumos, galbūt blogi komentarai, nepasisekę darbai – visi neigiami dalykai, kuriuos aš galbūt kažkaip užspaudžiau. Galų gale jie kažkada prasimuša. Aš tai įvardyčiau taip.

Kai pirmą kartą atėjau pas psichoterapeutę, mes apie tai nemažai šnekėjomės ir ji būtent tai taip ir įvardijo: nerimas – ledkalnio viršūnė. Su psichoterapeutu knisiesi nuo vaikystės, išsiknisi visas tas priežastis, kurios yra, o tada sprendi.

Pirmą kartą gyvenime patyriau panikos ataką vairuodama automobilį – galiu pasakyti, labai netikusi vieta. Važiavau į Tauro kalną Vilniuje su broliu ir supratau, kad man nutirpo pusė kūno.

– Kaip tas nerimas pradėjo reikštis tau?

– Kada aš supratau ir kada tai prasidėjo, yra du skirtingi dalykai. Prasidėjo greičiausiai seniai, tik kai aš buvau paauglė, apie tai buvo dar nešnekama. Toks dalykas, kaip nerimas, gal medicininėje aplinkoje kažkur egzistavo, bet buitinėje aplinkoje nebuvau apie tai girdėjusi. Blogai jautiesi ir tiek.

O kada aš supratau... Pirmą kartą gyvenime patyriau panikos ataką vairuodama automobilį – galiu pasakyti, labai netikusi vieta. Važiavau į Tauro kalną Vilniuje su broliu ir supratau, kad man nutirpo pusė kūno. Aš pradėjau šaukti, kad gal man insultas? Mano brolis sako: ar jauti burnoje saldumą? Smegenys sureagavo ir aš staiga burnoje pajaučiau saldumą. Sakau, jaučiu. Ir jis sako: tai infarkto požymis.

Man tada viskas ėmė kilti į viršų, viskas tik dar blogiau. Stabdžiau automobilį šalikelėje ir kviečiausi greitąją. Tikrai jaučiau, kad pusė kūno yra nutirpusi, saldumas burnoje, man bloga, baisiausia panika – aš mirštu. Dar kai vairuoji automobilį, įsivaizduoji blogiausią scenarijų: tuoj kažkur įvažiuosi, numirsi, dar brolį pražudysi... Šiaip ne taip sustabdžiau mašiną, kviečiau greitąją, bet ji nevažiavo, man pasakė: panele, jums yra panikos ataka, nusiraminkite, išgerkite vandens.

Paskui paskambinau savo draugui, jis mane pats nuvežė į priimamąjį ir man pasakė tą patį. Tai buvo pirmas kartas. Mano tėvai jaudinosi, kai jiems pasakiau, kad man gydytojai sakė, jog tai panikos ataka. Jie sakė: eik, ieškok rimtos diagnozės, kas čia per panikos ataka?

– Išgirdai iš medikų pranešimą ramiu balsu, o jauteisi juk labai blogai. Tėvai irgi išsigando. Kas vyko toliau?

– Tada man labai padėjo mano draugas Andrius, jis tuo metu buvo gana ilgai lankęs psichoterapiją. Apsilankiau pas savo tuometinį šeimos gydytoją, kuris buvo labai modernių ir teisingų pažiūrų. Jis man išrašė antidepresantų, jie buvo labai lengvi. Mano artima aplinka žiūrėjo šiek tiek baugiai, neprieštaravo, bet buvo antidepresantų baugumas: ar tu nepriprasi, ar tavęs neapglušins? Aš ir pati bijojau gerti, kaip aš jausiuosi, ar tikrai galėsiu funkcionuoti.

Gerai, man dabar pagerės, bet kai aš nustosiu, ar man nebus taip, kad negalėsiu be jų gyventi? Buvo tokios nuotaikos, bet taip neatsitiko. Labai gerai, kad tas gydytojas taip sureagavo. Šiaip nemanau, kad tiek nerimas, tiek panikos atakos yra išsprendžiamos tik vaistais, bet vaistai yra neblogas ramstis. Jie padeda jaustis saugiau, galų gale, suteikia energijos kovoti su šitais dalykais, o energijos tiek nerimo, tiek panikos atakų, tiek depresijos ar priešdepresinių būklių metu dažnai pritrūkstame.

Kai nustojau vartoti (juos vartojau labai neilgai), kurį laiką jaučiausi labai gerai, žinojau, kaip atrodo panikos ataka. Paskui dar ne kartą su ja susidūriau, bet kitais kartais jau žinojau, kas tai yra, ir jei būdavau aplinkoje su kitais žmonėmis, jiems pasakydavau: dabar aš jaučiuosi blogai, man vyksta tas, tas ir anas; jeigu griūsiu negyva, kviesk greitąją ir pasakyk, kas buvo, gal jie žinos, kaip mane atgaivinti. Man atrodo, tai geriau, negu kad niekas nežinos ir pradės mane gydyti arba tirti ne nuo to galo.

Aš tai pasakiusi pasijusdavau ramiau ir iš tikrųjų tas nerimas būdavo kažkaip nugalėtas – tokiais ramiais būdais suvokiant, kad tai greičiausiai yra tai.

– Kai tie priepuoliai reikšdavosi vėliau, ar jie visuomet buvo tokie patys, ar jie kaskart tokie neatpažįstami, reikia baimes išgyventi iš naujo?

– Jie panašūs, simptomatika labai panaši. Tau kažkas skauda, nutirpsta, apsunksta širdis... Nerimo metu kažko labai bijai.

– Ar suvoki, ko bijai?

– Dabar aš išmokau išsinagrinėti šaknis, kilmę, anksčiau to nesuprasdavau. Bet tai jau psichoterapijos pasekmė, kad aš daugmaž žinau.

Tokia ir yra psichoterapijos esmė – išgyventi sąmoningai įvykius, kuriuos buvai užspaudęs. Tai irgi dažnai paskatina nerimą, prastą savijautą, depresyvią būklę, jėgų netekimą.

– Ar tu pastebėjai, kokie dalykai provokuoja atakas?

– Apie save esu pastebėjusi, kad prastas miegas. Vieną dieną nemiegoti – nieko tokio, bet esu nemigos žmogus, tikriausiai susideda visi jautrumai, kas truputį – ir aš nemiegu. Jeigu aš nemiegu ilgiau, tai kelias į nerimastingą būklę.

Vis paminiu, kad lankau psichoterapiją, jau lankau ne pirmus metus, bet pastaruoju metu turėjau gana sudėtingų psichoterapijos seansų. Sukelti prisiminimai, kurie buvo įstumti giliai, giliai, giliai, tik dabar aš juos išgyvenu sąmoningai, nes tokia ir yra psichoterapijos esmė – išgyventi sąmoningai įvykius, kuriuos buvai užspaudęs, irgi dažnai paskatina nerimą, prastą savijautą, depresyvią būklę, jėgų netekimą.

Visai neseniai jaučiau tokį nerimą, – tai bus labai privatus pasakymas, – kai negali nueiti į tualetą, nes negali išsėdėti ilgiau dviejų sekundžių, tau norisi tabaluoti rankomis, trypti kojomis, kažką daryti. Tokio lygio nerimą man sukėlė labai sudėtinga psichoterapija. Bet aš žinau, kad šitas dalykas yra kelias į šviesesnį rytojų, galutinis taškas buvo toks, kad aš jaučiausi gerai, bet sunkių patirčių išgyvenimas dar ir dar kartą, jų suvokimas, priėmimas dažnai kelia tokius jausmus.

– Prisipažinai, kad esi jautri, bet feisbuko gyvenime esi aktyvi. Kodėl tu ten esi? Ar nenori savęs pasaugoti? Ar tau atrodo: vis tiek nugalėsiu ir padarysiu? Turiu omenyje, kad ten yra toks šaršalas, kuris – vienas didžiausių faktorių, išprovokuojančių nemalonius dalykus, kaip panikos atakos. Bet tu vis tiek to neatsisakai – kodėl galvoji, kad tau tai reikalinga?

– Iš tikrųjų į feisbuką kaip viešai besireiškiantis žmogus atėjau dėl savo žurnalo. Iki tol, kol su Andriumi pradėjome leisti žurnalą, buvau privatus žmogus, tuo metu net neturėjau instagramo. Man tai buvo reikalinga kaip reklamos platforma. Dabar aš tai suvokiu kaip savo saviraiškos platformą, bet tuo pačiu ir reklamos.

Nemanau, kad mano jautrumas turėtų būti stabdis kažkam. Esu kūrybinis žmogus – gal būtų per skambu pasakyti „menininkas“. Ar toje platformoje, ar kitoje šaršalas yra. Dar visai neseniai į radiją plūsdavo krūvos laiškų su pasipiktinusių žmonių komentarais. Dabar visa tai perėjo į feisbuką.

Bet kokia saviraiškos forma kelia šaršalą – nemanau, kad turėčiau dėl to slopinti save, užsiimti mezgimu ar valymu. Aš esu aš, nesireikšti negaliu ir tai atneša komentarų.

Visas pokalbis – balandžio 30 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.