Veidai

2021.07.02 08:50

Valdas Papievis pirmą kartą prabilo apie patirtį sovietinėje armijoje – grįžus nepažino ir tėvas

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.07.02 08:50

Nei ką sakiau, nei ką dariau, bet atsidūriau beprotnamyje, prisiminimais iš sovietinės armijos LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ dalijasi rašytojas Valdas Papievis. Iš to beprotnamio, iš kurio beveik nieko neatsimena, jis grįžo toks pasikeitęs, kad neatpažino nei draugai, nei tėvas, o pastatytą kančios bokštą nugriovė tik tolimasis, bet pasiektasis Paryžius.

Grįžusio iš tarnybos V. Papievio nepažino ne tik bičiuliai, bet ir tėvas – gatvėje praėjo lyg pro svetimą. Bado streikas ir patirti išgyvenimai, kuriuos vyro atmintis iš savisaugos baigia ištrinti, nualino jauną žmogų, bet nepalaužė.

Gyvenimas dovanojo ir atpildą – aplinkybes, kurios atvedė į Paryžių. Vos atvažiavęs pasijuto taip, tarsi čia būtų ir gimęs, o galiausiai geri žmonės ir asmeninės V. Papievio savybės jį įsuko į Paryžiaus bohemos ratą. Dabar jis Prancūzijos sostinėje yra savas tarp savų, o prancūzišką bagetę pusryčiams laužia matydamas nuostabius vaizdus pro langą.

Rašytoją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Norėčiau pasikalbėti apie tavo patirtį sovietinėje armijoje. Pats apie tai nesi atvirai kalbėjęs jokiame interviu, bet tavo bičiuliai iš artimos aplinkos sakė, kad kai tu iš jos grįžai, tave buvo labai sunku pažinti. Kas ten atsitiko?

– Iš tikrųjų pirmą kartą viešai apie tai kalbu. Pats net nežinau, kodėl apie tai ligi šiol niekada nekalbėjau. Iš tikrųjų gal todėl, kad neturiu ką pasakyti. Mano atmintis veikia labai keistai. Parašiau knygą apie pokarį, lyg tais laikais būčiau gyvenęs, lyg ta knyga būtų mano ir tada gyvenusių žmonių atsiminimų knyga. Klausiu savęs, kaip aš apie tai galėjau žinoti, kaip galėjau į visa tai šitaip įsigyventi? O štai savo paties skaudžiausių patirčių beveik ir neatsimenu, lyg to nė būti nebuvo.

Gal atmintis savaime paspaudžia „Ištrinti“ mygtuką, kad lengviau būtų gyventi. Ką prisimenu, tai prisimenu tarsi per miglą, tarsi apgraibomis klaidžiočiau po tamsų kambarį. Tai buvo paskutiniai mano studijų metai. Tuomet jau dirbau Vilniaus universiteto rektorate. Mano darbas buvo rektoriui Jonui Kubiliui rašyti gražius laiškus ir gražias kalbas. Jau baigiau studijas Filologijos fakultete ir anais laikais baigusiųjų aukštąją paprastai į kariuomenę neimdavo. Neatsimenu, kaip, kodėl šitaip atsitiko, kad iš mūsų kurso paėmė vieną vyruką. Mes traukėme burtus.

Prisimenu, grįžtu į savo gimtuosius Anykščius, einu gimtąja Puntuko gatve, o mano tėvas žingsniuoja į parduotuvę. Mes prasilenkiame kaip niekur nieko, net ir mano tėvas manęs nepažino.

– Atmintis suveikė kaip savisaugos instinktas – tu nieko neatsimeni.

– Taip. Išėjau į tą armiją, žinojau, kad joje geriau mirsiu, bet netarnausiu. Kai ką ir atsimenu: mano tarnystės vieta buvo netoli, Baltarusijoje. Nieko iš to miesto neatsimenu, tik kad kažkokioje valgykloje valgau barščius. Atsimenu, atvažiavęs labai norėjau valgyti. Po to – kareivines. Aš drybsau lovoje, ateina mano būsimas kambariokas, jis mane kviečia išgerti, po to – gal nueiti į šokius. „Gal mergų pasigausime“, – kaip sakė jis. O aš niekur eiti nenoriu, siunčiu jį velniop. Jis nesupyko, tik truputį nustebo, su kokiu ligoniu jam teks gyventi, – nei pas merginas, nei į šokius.

Paskui prisimenu kitos dienos pavakarę. Prieš mane – 20 tiesia linija išrikiuotų tankų, iš jų liukų išlindę kareiviai man atiduoda pagarbą. Aš gi baigęs aukštojo mokslo studijas, jau ne paprastas kareivis, o leitenantas. „Štai šitam daliniui vadovausite“, – man sako. Tada mane apėmė siaubas, galbūt didesnis už egzistencinį. Taigi pats net to tanko nemoku vairuoti, per karinio parengimo mokymus universitete atleidau sankabą, per daug ir per staigiai paspaudžiau greičio pedalą ir mano vairuotas tankas – tarp poligono pušelių. Nežinau, kiek tame poligone prie Vilniaus tų pušelių išguldžiau.

Kaip sakiau, žinojau, kad netarnausiu šitoje kariuomenėje, bet stovėdamas prieš tuos 20 tankų dar aiškiau suvokiau padėties absurdiškumą, groteską, tai, kad prieš šitą absurdą, groteską tik absurdu ir grotesku gali kovoti. Nei ką sakiau, nei ką dariau, bet atsidūriau beprotnamyje.

– Vienas iš bičiulių su visa meile ir švelnumu atsiliepė: kai grįžo Valdas, sutikome jį gatvėje ir negalėjome niekaip pažinti, tarsi kitas žmogus. Ar tu buvai labai sublogęs, ar palūžęs? Kas tau buvo nutikę po tos armijos?

– Be to, kad apsimečiau pamišėliu, aš dar ir buvau paskelbęs bado streiką – bent jau savo galvoje. Beveik nieko nevalgiau, o jeigu ką nors gėriau, tai arbatą be cukraus. Prisimenu, grįžtu į savo gimtuosius Anykščius, einu gimtąja Puntuko gatve, o mano tėvas žingsniuoja į parduotuvę. Mes prasilenkiame kaip niekur nieko, net ir mano tėvas manęs nepažino.

Dabar man gaila, kad sukėliau tiek skausmo tėvams, artimiesiems. O pačiam, paradoksalu, kančia gali pasidaryti saldi. Ne taip lengva jos atsikratyti. Atrodo, atsikračiau, kas be ko, man tikrai labai padėjo Paryžius.

– Kai grįžai į Lietuvą, kaip radosi tokio nusivylusio žmogaus mintyse tas Paryžius tais laikais? Kaip apie kosmosą turbūt pasvajoti buvo.

– Dažnai palyginu, kas man buvo Paryžius tais sovietiniais laikais. Man Paryžius buvo tas pats, kas mėnulis, tolimas ir nepasiekiamas. Jeigu kam nors tais laikais būčiau pasakęs, kad norėčiau išvažiuoti, juo labiau – gyventi Paryžiuje, mane būtų uždarę į beprotnamį, nebūtų reikėję nei tos armijos. Nežinau, kodėl tas Paryžius man buvo miestų miestas. Kai tik atsirado galimybė, aš į jį išvažiavau ir sakiau sau: jeigu jau nusivilsiu Paryžiumi, tai niekada, niekada į jokį pasaulio miestą nebevažiuosiu, nes tikrai nieko geresnio jau nebegalėsiu surasti, nusivilsiu visu pasauliu.

Gal gyvenimo prasmė tokia ir tėra – džiaugtis gyvenimu, vieninteliu ir nepakartojamu. Paprasčiausiai juo džiaugtis ir tiek.

Aš nebuvau palūžęs, bent jau dvasiškai tai tikrai ne. Atsidūriau Paryžiuje, suknista armija buvo likusi kažkur labai toli už manęs, bet kančios sindromas mane persekiojo. Kad tavo gyvenimas būtų prasmingas, turi daug dirbti, kad ir kas būtų, mažų mažiausiai – skaityti, rašyti, kažką daryti, aukotis dėl savęs, žmonių, kurie aplink tave, žinoma, dėl tėvynės.

Ir aš atvažiuoju į Paryžių. Ir ką gi aš matau? Žmones, vaikščiojančius po Liuksemburgo sodą, sėdinčius prie Senos krantinių, gurkšnojančius vyną, kai kurie myluojasi. Tada mano kančios bokštas, matau, svyra, griūva. Gal gyvenimo prasmė tokia ir tėra – džiaugtis gyvenimu, vieninteliu ir nepakartojamu. Paprasčiausiai juo džiaugtis ir tiek. Galbūt ta mano kančia yra visai nulinė, beprasmė. Šiaip mano nusileidimas Paryžiuje buvo labai švelnus. Kai į jį atkliuvau, man atrodė, kad šitame mieste jau kitados gyvenau.

Visas pokalbis – gegužės 7 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt