Veidai

2021.06.23 07:33

Rimantas Kaukėnas – atvirai apie laiką iki netenkant tėčio: padėjo sporto patirtis, kai privalai susitvardyti

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.06.23 07:33

„Į tai žiūrėjau kaip į labai svarbų momentą jo gyvenime“, – kas padėjo pačiam nepalūžti būnant šalia vėžiu sergančio tėčio, LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ pasakoja Rimantas Kaukėnas. Iš dalies padėjo atstumas, nes tuo metu žaidė Italijoje, dar padėjo krepšinyje įgyta patirtis, mat sportas išmokė reikiamu metu nepanikuoti. Visgi ši kelionė buvo nelabai malonus pasivažinėjimas kalneliais, sako jis.

Buvusio profesionalaus krepšininko R. Kaukėno tėčiui diagnozavus vėžį gydytojai žadėjo vos kelis mėnesius, tačiau jis išgyveno penkerius metus. Kaip nepalūžti, kai suserga tavo artimas žmogus? Kaip rasti vilties ir optimizmo ištverti skausmą pačiam ir dar padėti sergančiajam: guosti, gailėti ar teigti, kad gyvenimas tęsiasi toliau, atskleisti visą diagnozės rimtumą ar slėpti? Ir kodėl gėdos jausmas R. Kaukėną paskatino įsteigti paramos fondą sunkiems ligoniams?

Jį kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Papasakokite, kiek jums pačiam komfortiška apie tai kalbėti, kas nutiko tėčiui, ką jam teko iškęsti.

– Nėra labai lengva apie tai kalbėti, ypač prisimenant visus išgyvenimus ir gyvenimo planus, kurie buvo planuojami būtent mano tėvo, ką jis norėjo padaryti, matyti, kaip auga anūkės... Tai mums turėjo didelį emocinį poveikį, ypač kai sužinojome apie ligos diagnozę. Visi truputėlį sunerimome, nors labai pozityviai tikėjome, kad viskas bus gerai. Tačiau tokia liga nėra labai gerai kontroliuojama, apskritai anksčiau būdavo kaip mirties nuosprendis. Bet tai nėra mirties nuosprendis – tai kova prieš kažkokį blogį.

Kartais kyla daug klausimų, kodėl tas įvyko būtent tam žmogui, kodėl dabar... Tačiau dažniausiai atsakymų į tokius klausimus nėra. Tada paprasčiausiai gyveni nežinioje, nes iš tikrųjų nežinai, kaip ta liga progresuos, kaip viskas bus, kuo tai gali baigtis. Tas gyvenimo metas iš tikrųjų buvo labai keistas: vieną minutę jauti, kad viskas bus gerai, kitą minutę jauti, kad tikrai reikalai negerėja.

Bet tėvas buvo labai stiprus, nors jo diagnozė buvo tikrai negera. Leido suprasti, kad jis turi gyventi du tris mėnesius, bet mes to jam nesakėme. Džiaugiamės, kad jis su tokia liga sugebėjo išgyventi beveik 5 metus. Tėvukas sirgo onkologine liga, viskas prasidėjo nuo žarnyno, po to išplito į kitus organus.

– Jūs paminėjote tą dviejų trijų mėnesių laikotarpį, apie kurį savo tėčiui nesakėte, tačiau jums, taip pat ir kitiems aplinkiniams, ta kiekviena diena turbūt buvo pilna įtampos. Kaip atrodė tas savotiškas skausmo kalendorius?

– Iš tikrųjų mes tikėjomės, kad ta diagnozė pasikeis, kad tos metastazės dings, galbūt į tą dalyką žiūrėjome ir naiviai, bet labai pozityviai. Mes tėvui nesakėme, kokiame lygmenyje yra tas išplitimas. Mes nežinojome, kaip jis sureaguos, nesinorėjo to pirminio šoko efekto, kuris galbūt gali dar labiau pabloginti situaciją.

Gyvenome diagnozių laukime, daktarų konsiliumų, dar kokių nors naujienų... Ačiū Dievui, mūsų giminaitė, daktarė Edita Baltruškevičienė dirbo būtent tame skyriuje, kuris rūpinosi mano tėvu. Skambučiai vos ne kasdien, klausimų jūra, bandymas suprasti, interneto „vartymas“, kas iš tikrųjų yra, kodėl visa tai įvyko.

Buvo ir geresnių momentų, kai liga buvo stabdoma, ji neprogresavo, kažkiek nurimdavo. Tai buvo geriausios dienos. Bet tai tikri amerikietiški kalneliai – pasivažinėjimas tais kalneliais nėra itin malonus.

– Kai žmogus serga, visas dėmesys kreipiamas į jį, į patį ligonį. Man atrodo, rečiau atsisukama į tuos žmones, kurie yra šalia. Jums reikėjo išbūti šalia labai artimo žmogaus, turėjote stiprų ryšį su tėčiu, tai jus dar labiau paveikė. Ką jums asmeniškai teko pereiti?

– Iš tikrųjų aš tuo metu buvau Italijoje, žaidžiau krepšinio sezoną. Man buvo itin sudėtinga gauti pačias naujausias naujienas. Stengiausi skambinti per „Skype“, kalbėti su tėvu, daktarais, šeima, bet jaučiausi, kad tas naujienas gaunu vėliausiai. Tai buvo itin sudėtinga, nes tos naujienos lauki pozityvios, o ji vis neateina, neateina, neateina...

Tačiau buvo ir geresnių momentų, kai liga buvo stabdoma, ji neprogresavo, kažkiek nurimdavo. Tai buvo geriausios dienos. Bet tai tikri amerikietiški kalneliai – pasivažinėjimas tais kalneliais nėra itin malonus. Vieni tą dalyką atlaiko gerai, kitiems yra sunkiau. Man galbūt padėjo tai, kad tai buvo sezono metu, buvau stipriai užimtas, turėjau daug sportuoti. Galbūt tai mane iškraudavo nuo tų negatyvių minčių, žiūrėdavau į tą dalyką gana optimistiškai, vis tikėdamas, kad viskas bus gerai.

– Esu girdėjusi tokių dalykų, kad žmonės, kurie yra šalia tų, kuriems yra sunku, sako: matome, kad sunku, bet patys esame sutrikę, ką pasakyti tam žmogui, kaip jį palaikyti. Kokių rasdavote žodžių ar kitų dalykų, kaip savo tėtį palaikydavote, nes tikriausiai norėdavote, nors pačiam būdavo labai sudėtinga?

– Aš visą laiką stengiausi su juo bendrauti, lyg tos ligos nebūtų. Pačioje pradžioje mes nusprendėme nesakyti, kokia situacija su jo diagnoze, bet po to aš pastebėjau, kad kalbant apie viską, bet ne jo ligą, geriausias dalykas buvo tai, kad jo nereikia gailėti. Manau, kad daugumai ligonių paskutinis dalykas, ko jie nori, yra tai, kad jų kas nors gailėtų, nė vienas iš jų nenori, kad kas nors ateitų prie lovos, atsisėstų ir verktų, raudotų.

– Jums pačiam iš kažkur reikėjo pasisemti stiprybės, ramybės, kad bendraujant su tėčiu neprasiveržtų tas vidinis gailestis, nes juk jis vis tiek yra, tu gaili to savo artimo mylimo žmogaus, bet kad to nebūtų nei intonacijoje, nei žvilgsnyje, nei žodyne. Kur pasidėdavote be krepšinio?

– Galbūt man padėdavo tai, kad aš buvau toliau, per atstumą. Aišku, tais momentais, kai atvažiuodavau aplankyti, būdavo sudėtinga. Su savo dukromis eidavome aplankyti, jis gulėdavo ligoninėje, buvo sudėtingiausias laikas. Tu bandai paaiškinti vaikams, kas iš tikrųjų yra, kodėl jis ligoninėje, taip pat nori, kad jie atėję neverktų, negailėtų, kad kalbėtume apie paprastus gyvenimiškus dalykus: sportą, naujienas ar linksmesnius dalykus.

Tėčiui visą laiką norėjosi dirbti, kurti naujus projektus ir pan. Netgi sirgdamas jis nesustojo to daryti, gyveno tą savo kasdienį gyvenimą ir tai jį vedė į priekį. Manau, kad tai ir buvo tas variklis, kuris jam padėjo išgyventi tiek metų ilgiau.

Gal padėjo sporto praeitis, patirtis, tai kažkiek man suteikė ramybės. Sporte yra toks momentas, kai privalai nepanikuoti, susilaikyti, susitvardyti atsakingais momentais. Į tai žiūrėjau kaip į labai atsakingą ir svarbų momentą jo gyvenime.

Tėtis buvo itin stiprus žmogus, daug matęs ir atkentėjęs. Jam visą laiką norėjosi dirbti, daryti, kurti naujus projektus ir pan. Netgi sirgdamas jis nesustojo to daryti, gyveno tą savo kasdienį gyvenimą ir tai jį vedė į priekį. Manau, kad tai galbūt ir buvo tas variklis, kuris jam padėjo išgyventi tiek metų ilgiau.

– <...> Įkūrėte paramos fondą. Kodėl nusprendėte būdamas sėkmingas garsus sportininkas, žmogus, kuriam nieko netrūksta, dar pasukti štai į tokią sferą?

– Galbūt tai buvo asmeninė patirtis susidūrus su tėvo situacija, taip pat vėžiu sirgo ir mama, bet viskas baigėsi sėkmingai. Galbūt kas dar labai mane paveikė, jaučiausi labai nusivylęs netgi savimi, kai kiekvienais metais kiekviena komanda, žaidžianti skirtinguose klubuose, eidavome lankyti vaikų ligoninėse. Nunešdavome dovanėlių ar šiaip aplankydavome, dalindavome savo klubo atributiką ir pan.

Porą kartų nutiko taip, kad atėjau į palatą, kurioje buvo vaikas, kuriam metukai, du ar trys, ir kuris neturėjo jokio supratimo, kas tas krepšinis, kas išvis tas Kaukėnas. Ir mes duodavome kokį ženkliuką ar gairelę, vaikas žiūrį į tą ženkliuką ir nesupranta, kas tai yra, nes ten nei kažkokių gėlyčių, tai nei kažkokie žaisliukai, tai paprasčiausia klubo emblema.

Net nežinodavau, ką pasakyti vaikui. Sakau „labas“, o vaikas nieko nesako, nereaguoja, žiūri į mane kaip į kažkokį kosmonautą. Supratau, kad mano veidas pasikeitė į dešimt dvidešimt skirtingų spalvų iš gėdos ir išėjęs iš tų palatų supratau, kad toliau negaliu taip elgtis, nes tai tikrai gėda.

Atsiradus galimybei sukurti labdaros fondą (ačiū Lietuvos krepšinio federacijai ir Mindaugui Balčiūnui, kad užvedė ant to kelio) nusprendėme, kad kiekvieną kartą, kai lankome vaikus, būtume pasiruošę ne tik kažką papasakoti, bet ir atneštume dovanų, kad galėtume tikrai suteikti džiaugsmo kiekvienam vaikui, kurį lankome, o ne tik tam, kuris mėgsta krepšinį.

Visas pokalbis – gegužės 28 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.