Veidai

2021.06.18 08:05

Aktoriui Aleksui Kazanavičiui brangesnis už patį spektaklį – tarp kolegų užsimezgęs ryšys

LRT OPUS laida „Švelnūs tardymai“, LRT.lt2021.06.18 08:05

Teatro ir kino aktorius Aleksas Kazanavičius atviras: jam asmeniniai santykiai ir džiaugsmas, patiriamas repetuojant ir improvizuojant, nusveria džiugesį išėjus į žiūrovus su ką tik gimusiu spektakliu. LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“ jis pasakoja, kad gyvenime, nesėkmių akivaizdoje jam padeda galvojimas apie begalinę erdvę už žemės ribų. „Tai – tik spurdėjimas erdvėje“, – kalba aktorius.

Šiemet solidų penkiasdešimtmetį paminėjusį vaidybos meistrą A. Kazanavičių kalbina LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ vedėjas Richardas Jonaitis.


– <...> Kurie darbo teatre momentai yra patys maloniausi? Ten gi daug sudėtinių dalių: pirminis idėjos aptarimas, vėliau jau tikriausiai pokalbiai, mintys, pamąstymai, visas kūrybinis procesas, vėliau – statymas, repeticijos, repeticijos, repeticijos... Iki žiūrovo ilgas kelias. Ar yra, kas jums labiausiai patinka?

– Turbūt pats procesas, jeigu jis būna sklandus. Per daug repeticijų metų turbūt jau buvo visko, visokių santykių ir t. t. Labiausiai vis tik džiugina repeticijos – ne visada tie momentai persikelia į spektaklius, bet kai atrandi durniavimo improvizacijos momentų, leidi sau daugiau, negu gali leisti su žiūrovais. Bet, aišku, tai priklauso nuo repeticijų atmosferos.

Pastaruoju metu man gal sekėsi. Darbas su Adomu [Juška, režisieriumi – LRT.lt] visada būna labai smagus, su kolegomis... Šiuo atveju vaidiname su Andriumi Bialobžeskiu, jis vaidina Sančą Pansą [spektaklyje „Don Kichotas“, kuriame A. Kazanavičius vaidina pagrindinį Don Kichoto vaidmenį – LRT.lt].

Tarp mūsų atsiranda ryšys, kuris turbūt yra brangesnis už patį spektaklį. Aš suprantu, kad daugelis atsakytų, jog brangiausias momentas – kai išeini į žiūrovus, kai turi, ką parodyti, turi tą pagimdytą kūdikį. Tas momentas smagus, bet man vis tik turbūt nusveria asmeniniai santykiai ir džiaugsmas, patiriamas repetuojant, improvizuojant, kalbant.

– Pakeliaukime šiek tiek į praeitį. Jūs gimėte 1971-aisiais Altajaus krašte. Ar galite papasakoti, kokia tai istorija? Ji susijusi su jūsų tėveliu.

– Taip, į Sibirą buvo išsiųsta tėvo šeima turbūt 1947 metais. Bet jie buvo išsiųsti į Krasnojarsko kraštą prie Jenisiejaus. Tėvas ten užaugo, baigė mokyklą, įstojo į aukštąją – Krasnojarsko radiotechnikos institutą. Tai irgi gal savotiškas stebuklas, kaip jį priėmė, nes paprastai į tą aukštąją stodavo jau po aukštųjų, truputį brandesni žmonės, tuo labiau – jis buvo tremtinys. Bet kažkokiu būdu įstojo. Jis baigė tą mokyklą, tada bandė važiuoti į Lietuvą, bet jo niekas neišleido. Jis turėjo atidirbti 5 metų praktiką, kaip tada buvo įprasta, gavo paskyrimą į Altajaus kraštą, išvažiavo į Altajų.

Tuo metu leido grįžti visai šeimai, tai mano senelis su visa šeima, dėdėmis ir tetomis grįžo į Lietuvą, o tėvas liko Altajuje. Ten susipažino su mama ir sukūrė šeimą. Mes su broliu gimėme Altajuje, o kai tie 5 metai praėjo, tėvas susirinko mus visus ir parvežė. Buvau 1 metų, grįžome 1972 metais. Buvau visai kleckas.

– Ar bandėte kada nors nuvykti į tas vietas?

– Bandžiau, ten mano seneliai, iš mamos pusės giminės. Ten irgi kita trėmimo istorija... Mano mama pati gimusi Vladivostoke prie Japonijos. Mamos močiutė buvo ištremta latvė, ten bombardavo vagonus, atsiskyrė nuo šeimos, taip išėjo, kad atsidūrė tame krašte. O mamos senelis – irgi tremtinys, ukrainietis. Tremties pamesti žmonės...

Gal gali nuo savo menkumo kilti panika, bet man tas mūsų mažos dulkelės buvimas erdvėje atneša kažkokią nepaprastą ramybę, savo laikinumo suvokimą.

– Minėjote apie savo apmąstymus apie žemę, saulę, erdves... Patinka šios temos? Kas yra jūsų atspirties taškai, kai mąstote apie visą šitą begalinę erdvę?

– Iš tikrųjų begalinę. Man patinka apie tai mąstyti, nors tai yra kažkas daugiau, nei aš galiu suvokti. Mąstant apie tai apima kažkokia ramybė. Tarkime, šviesos greitis, jeigu neklystu, yra 300 tūkst. kilometrų per sekundę, šviesa nuo saulės sklinda 8 minutes su keliomis sekundėmis... Tie skaičiai, kai eini tolyn, pasidaro absoliučiai nesuvokiami.

Gal gali nuo savo menkumo kilti panika, bet man tas mūsų mažos dulkelės buvimas erdvėje atneša kažkokią nepaprastą ramybę, savo laikinumo suvokimą. Tai galbūt padeda tam tikrais gyvenimo momentais matyti, net kūrybiniais, sėkmių ar nesėkmių akivaizdoje, kai suvoki, kad tai – tik spurdėjimas erdvėje, labai labai mažas spurdėjimas. Visa tai nėra reikšminga.

Kas iš tiesų reikšminga, man atrodo, surasti teisingą atspirties tašką kūrybiniame gyvenime ir išlikti blaiviam santykyje su savimi, žiūrovu, kritika. Tie pamąstymai man – kažkoks apsauginis laukas, kuris mane saugo nuo emocinių svyravimų. Kaip sako: kaip „išeini“ iš vaidmenų, kaip jautiesi po spektaklio? Visaip jaučiuosi, kaip ir visi turbūt, bet svarbu turėti vietą, kur gali sugrįžti mintimis ir kuri tave nuramintų.

– Pasikalbėkime šiek tiek apie aktorystės pradžią. Šioje vietoje turiu paklausti, ar dar daug jūsų gyvenime dailės?

– Ne, dailės visai nedaug. Ne taip seniai tapau modernus – man padovanojo planšetinį kompiuterį. Ir ten yra piešimo funkcija. Namie išsitraukiau, galvoju, reikia išbandyti, kas tai per daiktas. Pasirodo, ten gana daug tų funkcijų: ir grafinio piešimo, ir tapybos... Truputį pasikrapščiau. Žmona labai apsidžiaugė, kad kažką pradėjau, grįžau.

Man tas teikia malonumą, man smagu piešti. Prisėdau prie to planšetinio kompiuterio – diena praėjo, net nepastebėjau. Nieko nenuveikiau – sėdėjau ir piešiau. Supratau: jeigu nepakilsiu, galiu ir į spektaklį nenueiti.

Man tai buvo problema nuo pat studijų metų – negalėjau dviejų darbų dirbti vienu metu: arba aš piešdavau, arba vaidindavau, repetuodavau etiudus, dirbdavau toje kūrybinėje srityje. Man suderinti... Nors, kai stojau į aktorinį, galvojau, kad tai laikina, buvo minčių perstoti į Dailės akademiją, bet kartu dirbti tų dviejų darbų nepavyko ir aktorystė paėmė viršų. Prie dailės taip ir negrįžau.

– Pagal visą logiką turėtoje labiau nerti į dailę: baigta dailės mokyla, vėliau ir įstojote studijuoti dailę, kažkas jums ten nelabai patiko ir tada, nenorėdamas patekti į sovietinę armiją, įstojote į vaidybą. O kas užkabino, kad nebegrįžote prie dailės?

– Net nežinau. Gal visa aplinka?.. Buvau jau metus paragavęs aukštosios. Kai tau 20-imt, o kolegai – 19-a, tau jis atrodo labai jaunas; kai tau 40-imt, o šalia esančiam – 39-eri, tas amžius susilygina, penkmečiai ar dešimtmečiai išsitrina. O tada jaučiausi gana brandus mūsų kurse.

Bet bendravimas buvo visai kitas, pasinėrėme į darbus, vis tiek esi priverstas daryti etiudus, kitaip išlėksi. Tave tas įtraukia. Metus pasimokęs Pedagoginiame [Šiaulių pedagoginiame institute, kur A. Kazanavičius metus mokėsi dailės, – LRT.lt] žinojau ne visų kursiokų vardus, tai buvo labai individualus darbas, grupelė draugų bendravome tarpusavyje, o čia po pirmos savaitės žinojau visų vardus, istorijas, kas ką veikia, pomėgius. Tai darbas, kuris verčia bendrauti, susigyveni su tais žmonėmis nori nenori. Pačios aplinkybės yra tokios: prisiriši, atsiranda draugystės, bendri interesai, darbai... Taip ir likau.

Visas pokalbis – birželio 5 d. laidos „Švelnūs tardymai“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.