Veidai

2021.06.15 07:33

Vienatvės privalumus atradusi Daiva Tamošiūnaitė prarado ir blizgesio troškulį: yra svarbesnių dalykų

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2021.06.15 07:33

Anuomet apie gyvenimo skaudulius – skyrybas, dukros ankstukės gimimą – Daiva Tamošiūnaitė nusprendė kalbėti pati, kad kiti nekurtų burbulų iš nuogirdų. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ laidų vedėja pažymi, gyvenime būta ir tuščio blizgesio, bet pamačiusi kitų gyvenimus iš arčiau dabar ji žino, kiek mažai reikia, kad būtum laimingas.

„Tikrai negalvojau, kad gyvensiu tokios vienišos moters gyvenimą. Pirmieji, antrieji, tretieji metai buvo sunkūs, bet po truputėlį ta gyvenimo tvarka kažkaip dėliojosi, priderini ją prie savęs ir susidėlioji visai komfortabilią sistemą. Nebūčiau pagalvojusi, kad pasakysiu: vienatvė gali būti labai patogus dalykas, nes neturi derintis prie kito žmogaus, tiesiog gyveni, kaip tu nori. Derinimas su dukra yra kitoks nei su gyvenimo žmogumi. Tai patogu ir netgi galvoju, kad užkietėjusių vienišių yra todėl, kad jie bijo prarasti šį patogumą“, – svarsto pašnekovė.

Tai, kas netikėta, yra nepaprasta. Ypač susidūrimas su vienatve, kurio daugybė žmonių bijo. Ir baimės, ir vienatvės prieš kelerius metus neišvengė ir laidų vedėja D. Tamošiūnaitė. Tačiau laikui bėgant, pripažįsta, nelengvą etapą išgyveno ir savyje neužsisklendė. Kita vertus, pastaraisiais pandemijos metais, leisdama laiką su vienturte aštuoniolikmete dukra Adelija, ne kartą vijo liūdnas mintis apie gresiantį tuščio lizdo sindromą.

„Kol vaikai neišeina iš namų, niekada nebūsi vienišas. Dar du kudliai Maltos bišonai – kiek gyvūnai įneša gyvybės į namus. Tai vis tiek yra gyvenimas, kuris verda šalia tavęs, ir atrodo, kad to gyvenimo vis tiek kažkiek yra, o ne taip, kad sėdi prie langelio, žiūri pro langelį viena“, – mintimis dalijasi laidos herojė.

Pokalbis žmogui iš tikrųjų reikalingas, pažymi D. Tamošiūnaitė. Per karantiną jos ir dukros pokalbiai liejasi iki paryčių. Tačiau kažkada teks atversti dar vieną gyvenimo lapą – gyvenimo be dukros. Kaip bus tada, ji dar nežino, bet prisipažįsta, pagalvoja ir apie jausmus, kurie užpildytų atsiradusią tuštumą.

Daiva Tamošiūnaitė: niekada nebūčiau pagalvojusi, bet gyventi vienai – labai patogu

„Žinau, kad mano gyvenimas bus kitoks. Ir suprantu logiškai, kad dabar turėčiau pradėti galvoti apie tą kitokį gyvenimą ir jam pradėti ruoštis, galvoti, kaip tada gyvensiu, bet neišeina. Jei nebūtų tas ramybės periodas, kažkaip kitaip savo gyvenimą organizuotumeisi ar kažką kitaip darytum. Dabar tie metai dar labiau mus suartino, aš net neįsivaizduoju tos dienos, kai atsibusiu viena, būsiu ponia su šuniukais, už sienos niekas nemiegos, nekrutės, nejudės ir kažko nereikės klausti: „O ką tu valgysi? O ką mes šį vakarą gaminamės? O gal mes einame pasivaikščioti? O gal mes kažkur važiuojame?“ Aš nežinau ir iš tikrųjų bijau to laiko. Bet kažkaip bus.

Dabar bijau, kad netapčiau bjauruoklė mama, kuri laiko įsikibusi į savo vaiko rankoves ir jo nepaleidžia, nes bijo savo vienatvės, bijo, kad viena nemokės būti dėl to, kad jai liūdna. Kas galėtų gelbėti tokioje situacijoje, aišku, žmogus, bet tie žmonės gana lengvai atsiranda gyvenime, kai tau dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt, o vėliau sunkiau. Vienas dalykas, tu esi labai atsargus draugystėje, antras dalykas, tu turi susidėliojęs savo gyvenimą, galvoji, ar būčiau pasiryžusi keisti savo gyvenimo tvarką? Viskas iš naujo. Gal aš tingiu, gal man bus nekomfortabilu derinti savo gyvenimo, gal man komfortabilu gyventi taip? Tad tai taip lengvai neatsitinka. Galvoju: jeigu atsitinka, tai atsitinka, bet dirbti prie to – nesuprantu šito dalyko“, – sako ji.

Profesiniame gyvenime buvo visokių dalykų: buvo ir daug blizgesio, ir tuščio blizgesio, buvo prasmingų inkliuzų, bet buvo daugiau šventės. Buvo truputėlį kitoks supratimas, ką reiškia „fainai“ gyventi.

D. Tamošiūnaitė prisimena kuriozinę istoriją, kai širdies draugo ieškojo populiarioje internetinėje pažinčių svetainėje. Kita vertus, prieš kelerius metus išgyvenusi skaudžias skyrybas dabar ji kitu žvilgsniu vertina santykius ir partnerystę. Sako, daugelis net nebemoka džiaugtis artimu žmogumi ir iškilus sunkumams nebeieško bendro sprendimo.

„Šiaip aš manau, žmonės neturi gyventi po vieną. Mane žavi, kai namuose yra daug žmonių, kelios kartos po vienu stogu. Mane tai visą laiką žavėjo, kartais draugai sakydavo: kaip tu nepavargsti? Man nuo to šurmulio gera. Man toks šurmulys reiškia jaukumą, didelę šeimą, tai yra labai nuostabu. Dabar nežinau, kaip galiu turėti didelę šeimą, bet kažkokią norėčiau turėti. <...> Nežinau, gal man neteks būti vienai damai su dviem šuniukais. Galvoju, būtų teisinga, jei šeima būtų dar didesnė“, – kalba ji.

Per karantiną būtent augintiniai praskaidrino pasikeitusią D. Tamošiūnaitės kasdienybę. Nebelikus vedamų renginių, sumažėjus filmų garsinimų liko tik viena televizijos laida. Ir joje pašnekovus laidų vedėja dažniausiai kalbina nuotoliniu būdu. Beveik trisdešimt metų dirbusi žiniasklaidos pasaulyje ir save išbandžiusi radijuje, televizijoje, renginių srityje D. Tamošiūnaitė sako, kad karantinas ir nežinomybė privertė prisiminti tikrosios profesijos ištakas – prancūzų kalbos mokytojos darbą.

„Be jokios abejonės, kišenė labai stipriai sumažėjo, nes kaip kitaip: renginių nėra, garsinimo mažiau, nes televizijos irgi taupo. Gal kokį lapkričio mėnesį dubliavome animacinį filmą, kuris turėjo būti rodomas kino teatruose. Tai nėra mažas projektas, būtų visai geras pinigėlis į kišenę, bet kino teatrai neveikia. Kada tas filmas galės išeiti, kada tu gausi tą atlygį, nežinai... Galvoju, šiandien žmonės suvoks, jog bet koks darbas yra gerai. Jeigu kam nors dar atrodė, kad gėda kažką daryti, tas galvojimas turėtų pasikeisti. Ne gėda dirbti pavežėju, vežioti maistą, apskritai ne gėda dirbti. Jeigu tu turi darbą, tai jau yra gerai.

Per šitą laiką netgi įsitaisiau vieną mokinę. Bet kadangi anksčiau to nedariau, sistemos labai pasikeitusios, reikėtų labai stipriai pačiai padirbėti, susikurti savo sistemą, kurią taikytum mokydama kalbos, kad galėtum mokyti virtualiai, bet asmeniškai. Iš tikrųjų aš prancūzų kalbą labai mylėjau ir myliu, aišku, ji yra šiek tiek primiršta, bet prancūziškos kultūros mano gyvenime visada buvo labai daug“, – pasakoja pašnekovė.

Apie savo gyvenimą nutarė pasakoti pati

Baigusi mokyklą ir atsiėmusi prancūzų filologijos bakalauro diplomą D. Tamošiūnaitė buvo pakerėta ne tik Prancūzijos, bet ir mokytojavimo. Tačiau karjera susiklostė kitaip, nei ji planavo, mat greitai sulaukė intriguojančio pasiūlymo tapti vertėja, o neilgai trukus gavo kvietimą prisijungti prie radijo stoties. Vėliau radiją pakeitė televizija. Sako, jei tada radijuje nebūtų vykusi natūrali kaita, tikrai nebūtų užtrenkusi durų ir ten dirbtų iki šiol.

„Buvau šventai įsitikinusi, kad iki žilos senatvės dirbsiu radijo stotyje. Nežinojome, kaip toliau vyniosis radijo veikla, radijo gyvenimas. Keliaudama po Prancūziją vėlai vakare tiesioginiame eteryje išgirdau, kaip kalbėjo pagyvenusi prancūzė radijo laidos vedėja gergždžiančiu balsu, turbūt rūkanti. Jai skambino vairuotojai, kas tiesiog namuose liūdėjo, ji su jais tiesiog bendravo tokiu prikimusiu balseliu. Galvojau: va, čia mano senatvė, aš taip noriu. Įsivaizdavau, kad tas radijo klausytojas kartu su manimi sens, mes toliau taip šnekėsime“, – mintimis dalijasi laidų vedėja.

Socialinis projektas privertė iš naujo pasverti vertybes ir net nusiimti karūną. Moteris tiki, kad pertekliniai norai gyvenime nebūtini.

„Tai yra svarbiausia – matai prasmę. Galima surasti visokių būdų užsidirbti pinigų, galima dirbti, jeigu labai nori, televizijoje, galų gale, jeigu labai nori apie kažką kalbėti, šiandien nereikia net televizijos: pasistatyk telefoną, nusipirk stovą, nusifilmuok, socialiniai tinklai tavo. Bet daryti gražius dalykus ir jausti, kad tai prasminga, kad tu padedi žmogui, aš galvoju, turėtų būti kiekvieno žmogaus svajonė. Yra labai daug būdų padėti kitam, aš suradau tokį būdą, man jis yra be galo mielas.

Profesiniame gyvenime buvo visokių dalykų: buvo ir daug blizgesio, ir tuščio blizgesio, buvo prasmingų inkliuzų, bet buvo daugiau šventės. Buvo truputėlį kitoks supratimas, ką reiškia fainai gyventi. Kai susipažįsti artimiau su visokių žmonių gyvenimais, tada pradedi suprasti, kiek iš tikrųjų mažai žmogui reikia, kad jis būtų laimingas. Jeigu kalbėtume tiesiog apie kažkokio gerbūvio troškulį, aš jį praradau, man jis šiandien nelabai svarbus, suprantu, kad yra daug svarbesnių dalykų“, – sako D. Tamošiūnaitė.

Visgi pašnekovė džiaugiasi, jog per kelis dešimtmečius pramogų pasaulyje visuomet dirbo tuos darbus, kurie buvo prie širdies. Niekada nėjo lengviausiu keliu, nesiimdavo populiarių projektų ir greitai perprato šou pasaulio taisykles. Ir nors visada atvirai kalbėdavo apie asmeninį gyvenimą, džiugias ir sunkias akimirkas, sudėtingu gyvenimo etapu nėra lengva viešai praverti širdį.

Tuomet, kai buvo kalbama apie mano visas gyvenimo peripetijas, buvo kitaip: jeigu tu nepasakosi, mes patys papasakosime, mes patys sudėliosime, kaip tau draugaujasi iš nuogirdų.

„Tavo gyvenime atsitinka daug nuostabių dalykų: nuostabi meilė, gražios vestuvės, dar kažkas. Ir visiems įdomu, kaip tu gražiai, įdomiai gyveni, tau smagu apie tai pasakoti, nes tu negalvoji, kad tai yra tuščias dalykas. Aš gerumu ir gražumu dalinuosi, gal kažkam irgi bus gražu nuo to. Bet kai tavo gyvenime atsitinka kažkas negero ir negražaus, tie patys žurnalistai, kurie pasakojo apie tave, tie patys kolegos nori papasakoti apie tavo skyrybas ir tu jau nebegali pasakyti „ne“.

Šiandien kolegos, man atrodo (gal aš klystu, nes nesu tarp jų), yra draugiškesni, kita vertus, įsijungė daugiau saugiklių, kurie saugo tavo privatų gyvenimą. Tuomet, kai buvo kalbama apie mano visas gyvenimo peripetijas, buvo kitaip: jeigu tu nepasakosi, mes patys papasakosime, mes patys sudėliosime, kaip tau draugaujasi iš nuogirdų. Aš buvau suradusi tokį atsakymą: geriau pati papasakosiu, negu apie mane kurs burbulus“, – kalba laidos herojė.

Butaforinių burbulų, ne laiku paleistų ančių žiniasklaidoje jai pavyko išvengti. Tačiau ne paslaptis, kad asmeniniame gyvenime D. Tamošiūnaitė patyrė ne vieną lūžį. Vienas jų – ankstukės dukros Adelės gimimas. Kol viskas klostėsi baugiai ir nelengvai, moteris apie tai kalbėjo daug. Būtent tada ji sulaukė ne tik nuoširdaus dėmesio, bet ir apmaudaus skepsio.

„Žmonės bijodavo duoti interviu, kažkodėl nenorėjo kalbėti. Aišku, tai be galo jautru, be galo skauda, pats bijai, nežinai, ką pasakyti, nes nežinai, kas bus rytoj, po metų. Kita vertus, tu jauti motinišką kaltę. Man taip atsitiko – vadinasi, aš esu dėl kažko kalta. Tuomet nutariau papasakoti apie tai, kad atsirastų kalbėjimas apie tai.

Man nebuvo baisu apie tai kalbėti, nors girdėjau klausimų: kodėl tu taip darai? Tarkime, gal buvo trijų mėnesių, ką tik išimta iš inkubatoriaus, jau su pirmuoju megztu komplektu – tada leidau fotografuoti. Įsivaizduokite, koks mažutukas ir kaip ji skiriasi nuo kitų vaikų. Buvo komentaras: ar Daiva nebijo savo pačios vaiko? Nes jis nėra gražuolis burbulis, kaip mes jį įsivaizduojame. Ar ji nebijo savo pačios vaiko... O kiek paskui teko visko atlaikyti“, – atvirauja ji.

D. Tamošiūnaitei teko atlaikyti daug, tačiau, kad ir kaip būtų, moteris tiki šviesa. Ir viliasi, jog greitai į gyvenimą grįš kelionės, šurmulys ir renginiai. Pasak jos, kartais ne tik reikia, bet ir verta sustoti, ir pasigardžiuoti kiekviena gyvenimo akimirka, kad ir kokia ji būtų.

Plačiau – balandžio 24 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Daiva Tamošiūnaitė: niekada nebūčiau pagalvojusi, bet gyventi vienai – labai patogu
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.