Veidai

2021.06.12 07:00

Radijo gimtadienį minintys eterio balsai – apie žurnalistinius sapnus ir ryšį su klausytojais

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.06.12 07:00

LRT RADIJO balsai dirba atsidavę, tad už reikšmingus darbus skina prestižinius apdovanojimus. Tačiau ir patyrę eterio vilkai netikėtumų neišvengia – kartais į eterį kalba gulėdami ant pievos ir besislėpdami nuo vėjo, o kartais uždainuoja pamiršę, kad mikrofonas neišjungtas. Tiesa, klausytojai juos myli ir visad laukia – net jei žurnalistai užsuka netikėtai, žmonės prisipažįsta nujautę ir ruošęsi jų viešnagei.

„Alio, alio, Lietuvos radijas – Kaunas“, – šiais žodžiais 1926-aisiais prasidėjo Lietuvos radijo istorija. Tuo metu šalyje buvo vos 323 radijo imtuvai. Į Kaune įsikūrusią radijo studiją plūdo negausaus klausytojų būrio siunčiami sveikinimų ir linkėjimų kupini atvirukai, tačiau tuo pat metu sklido kalbos, kad naujas išradimas griauna gamtos tvarką, prišaukia audras – radijo bangas imta kaltinti ir dėl oro permainų. Kad ir kaip ten buvo, jau po pusmečio gimtadienio sveikinimą daktarui Jonui Basanavičiui radijuje skaitė prezidentas Kazys Grinius.

„Skirtingais istorijos periodais LRT RADIJAS lydėjo mus per svarbiausius gyvenimo įvykius, Lietuvos radijo klausėmės vykdami į Baltijos kelią, klausydamiesi radijo nekantriai laukėme legendinių Vilniaus „Žalgirio“ pergalių, būdami vaikai klausėmės vakaro pasakų ir iki pat šios dienos klausydamiesi LRT RADIJO neatsiliekame nuo dienos naujienų“, – sako LRT Radijo departamento vadovas Giedrius Masalskis.

LRT RADIJO stiprybė – didžiulė komanda, kasdien dirbanti tam, kad eteryje būtų kokybiškai pristatytos aktualios temos, o su klausytojais sveikintųsi įdomūs ir dėmesį prikaustantys pašnekovai.

Klausytojų ausims jau gerai pažįstamas žurnalistės ir radijo laidų vedėjos Madonos Lučkaitės balsas. Dieną, kai minimas 95-asis Lietuvos radijo gimtadienis, jai įteikiama pirmojo Lietuvos radijo pranešėjo ir programų vedėjo Petro Babicko vardo premija, skiriama už brandžius žurnalistikos kūrinius.

„Šis apdovanojimas man nepaprastai svarbus ir pakylėjantis. Pats vertingiausias, bet nei tikėtas, nei išburtas. Iki šiol bandau prisijaukinti Petro Babicko premiją. Kai sėdi ramiai ant savo kelmelio ir negalvoji, kad kas nors įspūdingo gali įvykti, nėra paprasta susitaikyti su realybe. Nors prisipažinsiu: ne visai drąsu prieš kolegas, ypač ryškius talentus, kurių kiekvienas vertas tokios premijos...

Be kita ko, Petro Babicko premija man reikšminga ir tuo, kad yra jo atminimo įamžinimo tęsinys, paskatinęs prisiminti šį iškilų, bet gerokai primirštą radijo žurnalistikos pradininką. Žurnalistą, kuris savo gyvenime spėjo ir mokėjo susieti penkiolika įvairių veiklų. O P. Babicko gyvenimo istorija paprastai susidomima, kai ateina sukaktis. Pagrindinė, žinoma, birželio 12-oji“, – portalui LRT.lt sako M. Lučkaitė.

Ji šypsosi, kad radijuje dirba pusę savo gyvenimo, tačiau ir dabar ryškiai prisimena pirmą kartą prie mikrofono: „Mano pirmas išėjimas į eterį nepasižymėjo didele drąsa ar profesionalumu. Kai tąsyk jau studijoje įsiklausiau į savo balsą, negalėjau patikėti, kad jis toks ne kažką. Nelabai pritaikytas eteriui, nešlifuotas, trūko mandrumo ir visų kitų parametrų. O įsižiebus raudonai eterio šviesai pagavo neapsakomai keista baimė. Turbūt todėl labai skubėjau perduoti žinią... Susirodė, kad taip reikia ir kad greitas kalbėjimas gerokai krūčiau. Atitinkamas buvo ir senųjų eterio vilkų grįžtamasis ryšys.“

Anot žurnalistės, nutikimai eteryje dažniausiai būna ir pamokantys, ir išmokantys, o liūdniausia – kai išsipildo patys baisiausi žurnalistiniai sapnai. „Tarkim, sapnuoji, kad laikai rankose nesuprantama kalba parašytą tekstą, kurį jau reikėtų skaityti, ar lapai lyg vandeniu perlieti, arba jau muša dvyliktą, o vis dar nerandi darbo įrankių.

Tikrovė irgi ne mažiau įspūdinga pasitaiko. Kažkada seniai išdidžiai įžengiame į studiją su vidudienio žiniomis. Laikrodis skaičiuoja sekundes, kolega dirst mano pusėn: tai kur tavo žinios? Atsivėrė bedugnė, nutirpau, šviesos greičiu sulaksčiau į newsroom`ą, bet spėjau grįžti laiku. Kitas nutikimas aplankė dar tada, kai ranka rašydavau greičiau nei kompiuteriu. Pokalbiui su pašnekovu pasiruošta, nors lape taisymas ant taisymo, trečias dar ant viršaus. Eteryje jau pristatysiu... ir nerandu, kurioje to nelaimingo lapo vietoje pašnekovo pareigos ir vardas. Įpusėjus pokalbiui radau“, – pasakoja M. Lučkaitė.

Jau maždaug dešimtmetį LRT RADIJO eteryje skamba ir žurnalisto bei laidų vedėjo Edvardo Kubiliaus balsas. Jis labai ryškiai prisimena, kaip pirmą kartą prakalbo eteryje dar būdamas žurnalistikos studentas, atėjęs į LRT atlikti praktikos. Kaip pats sako, pirmas išėjimas į eterį vyko kone ekstremaliomis sąlygomis.

„Buvo beprotiškai karšta birželio diena. Su kolegomis iš Radijo naujienų tarnybos nusprendėme, kad mes, praktikantai, išsiskirstysime ir valandą ar dvi pasivažinėsime po Vilnių, o vėliau jungsimės į tiesioginį eterį ir papasakosime, kaip tokią karštą dieną gyvena vilniečiai ir miesto svečiai. Man, kaip neseniai iš kaimo į sostinę persikrausčiusiam jaunuoliui, dideliu atradimu rodėsi tai, kad aplankęs kelias kavines sužinojau, jog šaltibarščiai pasibaigė, o apsilankęs prie Baltojo tilto pakalbinau porą merginų, kurios per pietų pertrauką buvo atėjusios pasideginti. Nusprendžiau, kad medžiagos jau prisirinkau ir tiesioginiame eteryje galėsiu viską referuoti. Žinoma, paskambinęs į radiją telefonu.

Ir nors diena buvo itin karšta, kai tik man reikėjo jungtis į eterį, sukilo siaubingas vėjas. Supratau, kad jei nenoriu eteryje traškėti, turiu sugalvoti, kaip išgauti kokybiškesnį garsą. Taigi pasistačiau ant žemės kuprinę, atsiguliau ant pilvo ir kuprine prisidengiau nuo vėjo. Aplinkiniams toks mano elgesys galbūt pasirodė keistas, nes jaunuoliai pradėjo sukinėtis aplink, triukšmauti, rėkauti ir, žinoma, jų balsai pateko į eterį. Taigi pirmas kartas nepraėjo be iššūkių – teko greitai priimti sprendimus, slėptis nuo vėjo ir kalbėti nepaisant aplink klegančių smalsuolių“, – prisiminė E. Kubilius.

Jis yra vienas tų, kurie garsiai kalba, kad žurnalistai, gyvenantys ir dirbantys sostinėje, bent retkarčiais turėtų išvažiuoti ir pasižiūrėti, kaip gyvena žmonės už Vilniaus, – svarbu pajusti pulsą, kuriuo gyvena šalies regionai. „Be to, manau, kad LRT, kaip visuomeninis transliuotojas, turi atspindėti didesnio žmonių rato interesus ir neturėtų apsiriboti tik sostine“, – svarsto su įvairiais projektais Lietuvą ne sykį apvažiavęs radijo laidų vedėjas bei kūrėjas ir priduria, kad bene ištikimiausi radijo klausytojai gyvena būtent mažesniuose miesteliuose ir kaimeliuose.

„Kolegos mane juokais pavadina kaimo žurnalistu, man tai komplimentas. Dideliu pliusu laikau tai, kad temų surandu ir mieste, ir kaime, neblogai suprantu, kuo gyvena žmonės skirtinguose šalies kraštuose“, – svarsto laidos „Už Vilniaus“ vedėjas.

Ir klausytojai jį jau gerai pažįsta. Apie tai, kaip šiltai LRT RADIJO žurnalistus pasitinka mažesniuose miesteliuose, ne vieną istoriją galintis papasakoti E. Kubilius prisimena vieną klausytoją, kuris nustebino jį ir kolegę Rūtą Kupetytę.

„Prieš trejetą metų, kai Lietuva pasitiko Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, mes su kolege leidomės savaitei pasivažinėti po Lietuvą ir parvežti istorijų iš Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Tauragės... Ankstų rytą tiesioginiame eteryje papasakojome, kad dieną planuojame apsilankyti Raseinių rajone, o netrukus jau buvome Šiluvoje.

Kadangi buvo labai šalta, praeivių beveik nesutikome ir jau galvojome važiuoti toliau, tačiau pamatėme namą, nudažytą geltona, žalia ir raudona, tad nusprendėme pasibelsti į jo duris. Mus pasitikęs Šiluvos gyventojas Antanas Beržinskas iškart sušuko: „Rūta, Edvardai, aš jūsų jau laukiu!“ Nustebome – kaip jis galėjo mūsų laukti, jei net nežinojo, kad pas jį užsuksime? Jis patikino, kad girdėjo, jog važiuosime į Raseinių rajoną, tad vylėsi, kad aplankysime ir jį.

Antanas mus pasitiko su vaišėmis, o kad jau buvo klausęs mūsų reportažų iš viešnagės Lietuvos regionuose, pats ir interviu pasiruošė: pasišukavo plaukus, įsitaisė ir pakvietė pasikalbėti apie tai, kaip žmonės Šiluvoje gyvena“, – juokiasi E. Kubilius. Beje, Antanas LRT RADIJO žurnalistų viešnagę vadino tokia pat svarbia, kaip kadaise Šiluvoje įvykusį Mergelės Marijos apsireiškimą.

Anot Edvardo, tokie susitikimai labai svarbūs ryšiui su klausytojais užmegzti ir puoselėti. „Kiekvienas žurnalistas turi ambiciją pakalbinti žmogų, kuris prieš tai dar nebuvo kalbintas žiniasklaidos. Taigi daugeliui mano pašnekovų tas interviu būna pirmas, o kartais ir paskutinis gyvenime. Manau, kad ir radijo žmonės klauso kitaip, kai patys buvo jo kalbinti, kai gyvai pamato radijo laidų vedėjus, pamato, kad ir jie žmonės. Užsimezga tam tikras žmogiškas ryšys. Parodome, kad radijas yra gyvas ir gali pasibelsti į duris. Juk ne veltui skamba šūkis, kad LRT RADIJAS – pasaulis tavo namuose.

Be to, visus pašnekovus pasikviečiu susidraugauti socialiniuose tinkluose ir sakau, kad prireikus gali kreiptis – LRT RADIJAS tam ir yra, kad išklausytų ir padėtų išspręsti kokią nors problemą. Juk visi žmonės nori būti kokybiškai išklausyti – ne pertraukinėjami, ne primetant jiems tam tikrą išankstinę nuostatą ar panašiai. Toks ir yra mano darbas – ištiesti jiems mikrofoną ir leisti papasakoti apie gyvenimą tokį, kokį mato jie“, – tikina E. Kubilius.

Ne naujokė eteryje ir trečią sezoną LRT RADIJO „Vasaros popietes“ bei antrą sezoną „Pasimatymą su muzika“ vedanti Gabrielė Martirosian. Ji į radiją atėjo vos baigusi lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. „Simboliška, pamenu, kai į universitetą nešiau baigiamąjį bakalauro darbą, suskambo telefonas ir mane pakvietė pasibandyti dirbti radijuje. Visada žinojau, kad noriu kalbėti ir rašyti, todėl ir pasirinkau lietuvių filologijos studijas. Galbūt labiau mačiau save kaip rašantį žmogų, tačiau kalba mane pačiupo kita forma.

Neslėpsiu, sulaukusi pasiūlymo, svajonės dirbti radijuje neturėjau, tačiau sutikau ateiti į perklausas. Atsisėdusi prie mikrofono ir perskaičiusi pirmuosius žodžius, supratau, kad mano gyvenimas keisis – atradau savo aistrą, pašaukimą, saviraišką. Sakoma, kad kiekvienas žmogus turi savo misiją, tad veikiausiai mano misija – kalbėti kitiems“, – darbo radijo eteryje pradžią prisiminė Gabrielė, dabar eteryje skaičiuojanti jau aštuonerius metus.

Ji dar prisimena, kaip jaudinosi per pirmą savo eterį, nors pripažįsta, kad malonus ir kutenantis jauduliukas lydi ir dabar. „Kai tik pradedu kalbėti, išgąsčio ir jaudulio nebelieka. Čia mano vieta. Turbūt eteryje mane labiausiai ir žavi tai, kad atėjęs dirbti numanai, kaip viskas vyks ir kaip turėtų pasibaigti, tačiau ne visada viskas vyksta taip, kaip suplanuota. Ir situacijų būta visokių.

Yra buvę, kad pamiršusi išjungti mikrofoną iš visos širdies uždainavau mėgstamą dainą, o kikenantys kolegos taip ir neišduoda, kad mikrofonas neišjungtas. Vis dėlto eteris reikalauja visiško susitelkimo ir greitos reakcijos“, – įsitikinusi G. Martirosian.

95-asis Lietuvos radijo gimtadienis – ir jai didelė šventė, kurios laukia nekantraudama ir su jauduliu. „Rodos, kai sakau, kad gimtadienis 95-asis, atrodo, kad jubiliatas – labai brandus, tačiau iš tiesų jis veikiau primena jauną, entuziastingą, energija trykštantį, maksimalistišką jaunuolį, pasiruošusį užkariauti pasaulį ir klausytojus. Juk LRT RADIJAS yra išmanus, koja kojon žengiantis su šiuolaikinėmis technologijomis ir stebinantis techninėmis galimybėmis.

Todėl gimtadienio proga noriu pasveikinti visą LRT RADIJO komandą, kuri kasdien dirba su didžiule meile radijui, o pačiam radijui noriu palinkėti ir toliau stebinti savo klausytojus“, – šypsosi G. Martirosian.

Prisiminkite, visa Lietuvos radijo istorija – radijo dokumentikos cikle „Devyni radijo dešimtmečiai“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.