Veidai

2021.06.17 07:26

Mamos netekęs Gytis Ivanauskas suprato, kam reikia metų gedulo: per tuos metus kiekviena diena pirma

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2021.06.17 07:26

Per artimiausio savo žmogaus – mamos – laidotuves aktorius Gytis Ivanauskas niekam neleido verkti. Taip norėjo ir jo mama. Bet neslepia: po to atėjo juodas etapas su daug negerų minčių. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ jis pasakoja po savo didžiausios gyvenimo meilės mirties pirmiausia ištrynęs jos telefono numerį. Jai esant gyvai nebuvo dienos, kad jai nepaskambintų.

Aktorius G. Ivanauskas pirmą kartą per šių metų Motinos dieną nebeturėjo ko apkabinti ir pasveikinti anapilin iškeliavus jo geriausiai draugei, patarėjai, viso gyvenimo versmei, didžiausiai gyvenimo meilei. Judviejų su mama santykiai buvo unikalūs.

Vyras skausmingą likimo išbandymą gavo 40-mečio išvakarėse. Naujas įvaizdis, bendravimas su draugais, grįžimas į įprastus darbus – visa tai padeda išlaikyti pozityvias mintis ir verčia judėti į priekį. Tokiomis priemonėmis aktorius, šokėjas ir režisierius visus šiuos metus bando sau padėti susigyventi su skaudžia mamos netektimi, nors pripažįsta – tramdyti savo jausmus ir emocijas mokėjęs visada. Juk to reikalauja aktoriaus profesija.

„Niekas niekada nežino, kaip aš viduje jaučiuosi. Tai nereiškia, kad aš visą laiką apsimetinėju ir meluoju, bet aš labai jaučiu, kada reikia tą savo širdį atidaryti, o kada nebūtina. Ir galbūt nebūtina vien tik dėl to, kad kažkam nebūtų dar skaudžiau. Kartais reikia mokėti ir patylėti arba nuslėpti.

Yra buvę tokių situacijų, kada, pavyzdžiui, tau gyvenime nėra gal taip gerai, kaip norėtųsi, arba kažkas nesusiklostė, nepavyko ir tau yra tragiškai blogai, bet vaidinu linksmiausią komediją, o širdis draskosi, viskas plyšta. Bet juk tie žmonės, kurie atėjo pasižiūrėti, nekalti, kad tau kažkas nepasisekė ir tave kažkas paliko. Tu visas klounas vaidini iš paskutiniųjų. Nubėgi užkulisin, pažliumbi gerą posmą, nusibrauki ašaras, vėl grįžti ir vėl viskas gerai“, – savo gyvenimo užkulisių praskleisti nesidrovi pašnekovas.

Vis dėlto pastarąjį kartą po skaudžios žinios apie mamos netektį G. Ivanauskas palūžo. Jis pasitraukė iš visų spektaklių, kitų veiklų, atšaukė viską, kas buvo suplanuota. Net nebuvo tikras, ar atlaikys.

„Aš negalėjau. Ir draugai sako: o, kaip gerai laikaisi, koks tu stiprus. Jo, galvoju... Kad žinotų kas nors, kas manyje darosi. Bet to nei žodžiais, nei pavyzdžiais nepaaiškinsi. Tačiau tada supratau, kad negaliu lipti į sceną. Nes vėlgi – tie žmonės, kurie atėjo pasižiūrėti, nekalti, kad man kažkas atsitiko, o aš negaliu sau leisti šitaip elgtis su žiūrovais.

Aš tiesiog pagalvojau: kas bus, jeigu vienoje ar kitoje scenoje neatlaikysiu, atsistosiu ir išeisiu į užkulisius vidury spektaklio? Aš pastatau į kažkokią nesuvokiamą situaciją visą salę žiūrovų, savo kolegas, prodiuserius. Aš tada palieku visus ant ledo. Tai aš atsiprašiau, kad tiesiog nuimtų tuos spektaklius“, – pasakoja aktorius.

Turiu draugų ir mylinčių, mylimų žmonių, bet tai nėra tas pats. Tam tikra prasme jie vis tiek yra svetimi, jie nėra įsipareigoję manęs mylėti. Mama yra tam tikras įsipareigojimas, nuo tavęs niekur nepabėgs. Na, pabėgo...

Dabar G. Ivanauskas jau net gerai nebepamena, kas tuomet dėjosi jo viduje. Nors dažnai sako, kad save laiko stipriu žmogumi, ir nenori pasirodyti verksnys, tačiau tik verkimas ir draugų pagalba padėjo neišsikraustyti iš proto. Minčių, neslepia, buvo negerų.

Gytis Ivanauskas: jeigu man būna blogai – užsidegu žvakę ir su ja pasikalbu

„Aš juokauju, kad neverkiu. Aš verkiu ir visiškai to nesigėdiju. Jeigu draugai tuo momentu ir tuo laikotarpiu nebūtų buvę su manimi, tai turbūt būčiau išprotėjęs, ir jeigu neverkčiau – irgi išprotėjęs. Reikia paleisti emociją. Per pačią atsisveikinimo ceremoniją aš tikrai labai laikiausi ir valdžiausi. Ir aš niekam neleidau verkti. Sakau, nes ji seniai pasakė, kad niekas neverktų, nes ji nori išeiti santarvėje ir šviesoje. Kas atėjo paskui, tai paskui. O paskui atėjo juodi, šlykštūs ir negražūs dalykai, bjaurios mintys ir visa ką.

Būčiau neverkęs ir neturėjęs draugų, kurie buvo šalia, būtų buvę šakės. Buvo eilė prie durų: ateina vienas, prieš jam išeinant ateina kažkas dar. Tokiu konvejeriu visą laiką su manimi buvo žmonės. Mes važiavome į sodybą, į kitą sodybą, prie jūros – aš visą laiką buvau kažkokiame pakylėjime. Tai buvo kompensacija to, kas vyko mano viduje“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

G. Ivanausko ryšys su mama buvo nepaprastai stiprus. Tėvo netekęs jau prieš daug metų jis augo vienturtis, o savo šeimos nesukūrė. Todėl jo gyvenime mama buvo pati svarbiausia. Jai išėjus aktorius pasijuto be galo vienišas.

„Kiti žmonės neturi tokio ryšio arba jeigu turi panašų ryšį, tai dar turi brolių ir seserų, dar yra kažkokių faktorių. Aš likau vienas ant ledo. Neturiu nei brolių, nei seserų, nebeturiu ir to ryšio, už kurio dar kažkaip buvo galima laikytis. Ačiū Dievui, kad man dar davė kažkiek smegenų, racionalaus proto, suprantu, kad tam tikra prasme turiu kažkaip išmokti gyventi iš naujo.

Turiu draugų ir mylinčių, mylimų žmonių, bet tai nėra tas pats. Tam tikra prasme tie patys artimiausi žmonės vis tiek yra svetimi, kuriuos labai myliu ir labai gerbiu, bet jie nėra įsipareigoję manęs mylėti, būti su manimi, padėti nelaimėje. Aš žinau, kad jie taip padarytų, bet mama yra tam tikras įsipareigojimas, nuo tavęs niekur nepabėgs. Na, pabėgo...“ – kalba jis.

Kiekviena metų gedulo diena – pirma

Visus nuopelnus už artimą, ypatingą tarpusavio ryšį ir didelę meilę aktorius atiduoda psichologės profesiją turėjusiai savo mamai.

„Visą laiką už mane labai stovėjo. Jeigu kažką prisidirbdavau, tai ji ateidavo už mane atstovėti prieš auklėtoją, mokyklos direktorę. Atbūna, už mane pakalba ir man taip gera. Aš prisidirbu, už mane kovoja. Bet paskui grįžęs namo aš tiek gaudavau... Visą laiką mane stebėdavo, palaikydavo ir palydėdavo, bet paskui gaudavau per užpakalį, nes prisidirbau. Bet man leisdavo suprasti, kad šalia manęs ar man už nugaros visą laiką yra meilė, širdis ir akis, kuri leis, parodys, padės ir palydės“, – tvirtina G. Ivanauskas.

Puikių judviejų santykių paslaptis, pasak aktoriaus, labai paprasta, tik ne visiems perprantama. Tai – pasitikėjimas. Žinomas vyras prisimena: mama juo visada pasitikėjo – nuo pat vaikystės, kad ir kokių eibių jis prikrėsdavo.

„Man nuo pat vaikystės sakydavo: ar tu žinai, kodėl tu esi toks laimingas, kodėl tu toks geras, kodėl tau taip sekasi? Ji sako: mes su tėvu tavęs labai labai laukėme. Ne kiekvienam vaikui taip yra. Tas ryšys su metais, su kiekviena patirtimi vis stiprėjo. Paskui, kai tėvas numirė, likome tik dviese, galėjome laikytis tik vienas už kito. Dėl to, kad ji psichologė, aš jai galėjau papasakoti bet ką, nes žinojau, kad mane supras ir dar man patars. Tas ryšys vis augo ir augo. Ji važiuodavo i Vilnių vis dažniau ir dažniau, ir koncertus, ir parodas, ir spektaklius žiūrėdavome... Nebuvo dienos, kad aš nepaskambinčiau. Pirmas dalykas, ką padariau po šitos nelaimės, – išsitryniau jos numerį“, – teigia pašnekovas.

Dabar supratau, kodėl reikia tuos metus iškentėti, nes per tuos metus ir kiekviena diena pirma. Man ir Kūčios buvo pirmos, ir Kalėdos, ir Velykos, ir jos gimtadienis. Tie pirmi kartai, kada veži gėlių, tik jau nebepaduodi į rankas.

Jeigu nebūtų ištrynęs, tikriausiai ir dabar dar tebeskambintų. G. Ivanauskas iki šiol mokosi susigyventi su netektimi. Šie metai ypač sunkūs ir liūdni, tačiau jis supranta, kad širdies skausmas nepaliks nei po metų, nei po dvejų.

„Sako, gedulas turi trukti metus, man tai truks visą gyvenimą. Bet aš dabar supratau, kodėl žmonės taip sako, kad reikia tuos metus iškentėti, nes per tuos metus ir kiekviena diena pirma. Man ir Kūčios buvo pirmos, ir Kalėdos, ir Velykos, ir jos gimtadienis pirmas. Tie pirmi kartai, kada veži gėlių, tik jau nebepaduodi į rankas“, – su ašaromis akyse taria aktorius.

Apie mamos netektį G. Ivanauskui kalbėti vis dar nelengva ir iki šiol skauda. Kiekvienas priminimas bloškia atgal ir sukelia dar daugiau išgyvenimų.

„Šia tema apskritai labai ilgą laiką nekalbėjau. Niekas išvis apie šitą nelaimę net labai ilgai nežinojo. Na, išskyrus tuos, kam reikėjo žinoti: draugai, artimieji. Norisi, kad liktų ta meilė, ta šviesa ir ta šiluma viduje, dėl to nesinori taip dirginti ir savęs, ir tos pačios temos, nes kiekvieną kartą kalbant išlenda žliumba.

Kartais kokia nors smulkmena sugrąžina į prisiminimus... Norisi ne užmiršti, bet pastumti į praėjusį etapą, kurį prisimeni labai gražiai. Dėl to nesinori kiekvieną kartą knaisiotis. Kalbant sugrįžta kažkokie prisiminimai, dar kažkokie dalykai. Tik dabar aš jau su tuo tvarkausi kitaip“, – pasakoja menininkas.

G. Ivanauskas pastebi: brangiausio žmogaus netektis labai pakeitė ir jo gyvenimą, ir jį patį. Nebeliko baimės jausmo, nes tai, ko visada bijojo labiausiai, jau įvyko.

„Ankščiau manęs žmonės klausdavo, ar tu ko nors bijai: aukščio, senatvės, netekti darbo? Dabar, kai manęs klausia, aš drąsiai sakau, kad aš nieko nebijau. Nieko. Kažkaip kitaip pradėjo dėliotis dalykai galvoje, kitaip pradėjau vertinti aplinką, žmones. Aš net muziką kitaip dabar girdžiu dėl to, kad kai kuriuose kūriniuose, kurių tekstas atrodydavo kažkokia balalaika, dabar atrandi labai daug dalykų.

Turbūt į mane įsisėdo kažkoks racionalumas. Aš nebijau pasakyti tai, ką galvoju, nusikeikti, kai anksčiau atrodydavo, oi, gal nemandagu. Aš nebegalvoju, kas yra mandagu ir kas yra nemandagu. Ir nebenoriu daryti, kas man neįdomu. Kartais, deja, tenka, bet manyje atsirado kažkokio svorio“, – pažymi pašnekovas.

Plačiau – gegužės 1 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gytis Ivanauskas: jeigu man būna blogai – užsidegu žvakę ir su ja pasikalbu
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.