Veidai

2021.06.11 08:54

Kristina Kazlauskaitė prabilo apie trečią gyvenimo meilę ir kodėl kur kas jaunesnį vyrą turėjo paleisti

LRT RADIJO laida „Pala pala...“, LRT.lt2021.06.11 08:54

Didelis jautrumas scenoje labai padėjo, sako aktorė Kristina Kazlauskaitė, tačiau asmeniniame gyvenime sunku padėti emocijas į šalį. Nuo viso to pervargusi ir pastebėjusi, kad ėmė kartotis, teatro karalienė LRT RADIJO laidoje „Pala pala...“ pasakoja nusprendusi – laikas palikti sceną. Laidoje ji prabilo ir apie gražią gyvenimo dovaną – trečią meilę, su kuria puikiai sugyveno, tačiau galiausiai paleido.

Teatro ikona, išbandžiusi ir režisierės rolę, neslepia ašarų pasakodama, kaip prieš savo spektaklio premjerą pateko į medikų rankas ir palaidojo mamą. Aktorė atvirauja ir apie paliktą teatro sceną bei jautrias skyrybas su jaunesniu vyru. K. Kazlauskaitę kalbina LRT RADIJO laidos „Pala pala...“ vedėjas Giedrius Masalskis.


<...> Jeigu pabandei vieną kartą, tai pasirinkai režisierės kelią. Tikrai nepasirinkau.

– Nepasirinkote?

– Pabandžiau. Buvau bandžiusi, kai dirbau „Jaunimo teatre“. Buvau pastačiusi vieną vaikišką spektaklį, buvo proginis kalėdinis, vadinosi „Senamiesčio pasaka“. O tai, ką dabar padariau, jau buvau pradėjusi repetuoti „Jaunimo teatre“. Buvo labai gera kompanija, bet tiesiog tuo metu visiems buvo per daug darbo. Iš repeticijų į repeticijas, visi lakstėme, lakstėme ir matėme, kad nespėjame.

Kažkaip nesusilipdė ir man buvo labai gaila, nes tą medžiagą labai mačiau, tiesiog visą nuo iki. Buvo gaila atidėti, bet išėjau iš teatro, atsidėliojo, atsidėliojo... Į sceną pati tai tikrai negrįšiu.

– Koks vaidmuo jums atrodo tas, į kurį labiausiai įsijautėte, kartais grįžtate prie jo ir būtent tas vaidmuo jums yra pats artimiausias?

– Kad mane šitaip kankintų, tai nėra. Žinote, kas kankina? Tas, kas nepavyko. A. a. režisierė Bučienė statė Strindbergo „Pelikaną“. Tai tokia labai, labai, labai sunki medžiaga. Mes padarėme tą spektaklį, bet jis tiesiog nepavyko. Vienas vaidmuo nepavyktų... Aišku, mano buvo pagrindinis, tikrai sudėtingas ir situacija ten nežmoniškai sunki.

Aš turiu kažkokią nesveiką patologinę emocinę atmintį. Užtai aš gal ir į vaidmenis taip „įlendu“. Man užtenka mažiausio spragtelėjimo apie kokį nors prisiminimą ir grįžta viskas.

Kai gauni gerą medžiagą, nesigaili, tik apima siaubas, ar tu tai padarysi. Žinoma, labai daug priklauso nuo režisieriaus, tavo talento, partnerių – viskas krūvoje. Arba įvyksta, arba ne. Mes jį išleidome, pavaidinome, bet tai buvo vienintelė ir didžiausia... Tai prisimeni ir galvoji: tokia gera medžiaga, gaila, kad ji mums nepavyko. Bet gyveni ir mokaisi, viskas į naudą.

– O jūs per gyvenimą jau išmokote paleisti ir nebegyventi praeityje, gyventi šia diena?

– Ne. Protu – taip, bet emocijos daro savo. Aš turiu kažkokią nesveiką patologinę emocinę atmintį. Užtai aš gal ir į vaidmenis taip „įlendu“. Man užtenka mažiausio spragtelėjimo apie kokį nors prisiminimą ir grįžta viskas.

– Bet tai labai sunku gyventi – jūs labai jautri.

– Man tas ir labai, labai padėjo darbe, bet gyvenime niekaip negali... Nežinau, ką atiduočiau, kad galėčiau viską, kas buvo... Ne – slegia, nešiojiesi, vaikštai, analizuoji, vis knaisiojiesi.

– Prieš laidą sakėte: užtenka vienai, norisi atvažiuoti pas žmones, pabendrauti. Gal tas sėdėjimas vienam daugiausiai ir lemia?

– Žinokite, buvo momentas, kai iš viso negalėdavau būti viena namie, nors pavargdavau: teatras, televizija, filmavimai, studentai... Bet pareidavau namo ir mane ta tuštuma – jeigu nėra vyro, nėra vaiko namie, vietoje to, kad sėsčiau ir džiaugčiausi ramybe, eidavau į gatvę vaikščioti, kad bent būtų žmonių aplinkui. Visiškai negalėjau būti viena. Dabar aš – kad tik man niekas neskambintų, nebelstų, palikite mane visi ramybėje. Man taip gerai vienai.

– Pervargote?

– O ką aš žinau, kaip tai įvardyti, gal koks psichoterapeutas ar psichiatras pasakytų.

– Nebuvote pas psichoterapeutą?

– Buvau vieną kartą, kai buvo visiška krizė. O kas išeina? Tai, ką mes dabar kalbame. Tu kalbi apie save, vartai tą patį per tą patį, bet nuo to neišsivaduoji.

– Na, žmonės išsikalba ir kartais pavyksta išsivaduoti.

– Gal tai ne man. Na, nesiseka. Sakau – protu viską suprantu ir labai noriu, sakau: viskas, uždarei, pamiršai ir taškas. Tik ateina mintis, kai žinai, kad tave sunervins, pradėsi vėl knaisiotis, kapstytis, sakau: tau prieš akis – stop ženklas, šitos temos nėra. Aš ją pakeičiu, bet ji kaip sugedusi plokštelė. Man reikia labai daug pastangų, kad atmesčiau. Tokia, matyt, esu ir viskas – taip yra.

– Ilgai laukta spektaklio premjera, kuri įvyko pernai vasarį, jus lydėjo ne džiaugsmo ašaromis. Jūs patekote į medikų rankas.

– Taip susiklostė aplinkybės. Mano mama kaip tik buvo ligoninėje ir taip susidėjo: įtampa, pastatymas kaip režisierės, reikės pasirodyti pirmą kartą...

– Jūsų mama iškeliavo dieną prieš premjerą?

– Ji mirė 11-ą, premjera buvo 12-ą, aš ją laidojau 13-ą. Taip viskas susidėliojo.

– O jūs pati buvote premjeroje?

– Ne. Sėdėjau prie mamos jau ne ligoninėje. Taip susidėjo, kaip sako, taip korta krito.

– Ar jau atsigavote?

– Atsigavau, bet dar skauda. Kažką namie darau ir vis dar pagalvoju: Jėzus Marija, reikia mamai paskambinti.

Pajutau, kad mano įvairovės skrynelė pasibaigė. Jeigu scenoje negali keistis... Tiesiog supratau: aš daugiau negaliu ir nenoriu.

Kažkaip vis tiek mama yra mama, tėtis yra tėtis, yra tie ryšiai. Man gal visą gyvenimą bamba buvo nenukirpta. Man taip sakydavo: negalima nuolat galvoti, ką mama pasakys, ką mama pagalvos, kaip jai atrodys. Man nebuvo baisesnių žiūrovų už tėvus salėje. Nuo mažų dienų buvau taip auklėjama, kad turiu daryti viską gerai ir labai gerai. Gal labiau tėtis, o mama – paskui tėtį. Ji iš tų mamų, kurios sako: vaikai užaugs ir išeis, o aš liksiu su vyru. Ji visada palaikydavo tėvuką, o tėvukas pats buvo be galo darbštus, pareigingas.

– Ar už tai jaučiatės dėkinga?

– Žinote, lazda turi du galus ir šituo atveju. Labai daug ką išmokau, įvaldžiau, supratau, bet man labai daug kartų atrodė, kad gal neteisinga, aš nekalta, nesupratau, netyčia... Tokie skauduliai uždeda šleifą. Baisiausia, kad visą laiką jauteisi kaltas.

– Laidos pradžioje sakėte: nebegrįšiu į sceną. Palikote teatrą – kodėl?

– Dėl visų šitų emocijų, kurios mane labai vargino. Paskutiniais metais buvau labai pavargusi, buvo tikrai dideli krūviai. Iš tikrųjų susidėjo labai daug. Kai tu matai, kad pradedi kartotis, tai savęs neapgausi. Senais arkliukais važinėti galima, bet man pradėjo tai pačiai trukdyti.

Pradėjau save girdėti vėl tokią pačią, šitas jau buvo, tą jau dariau. Pajutau, kad mano įvairovės skrynelė pasibaigė. Jeigu scenoje negali keistis... Tiesiog supratau: aš daugiau negaliu ir nenoriu.

Be to, prasidėjo tokie pastatymai, kur ateinu ir nenoriu lipti į sceną, man neįdomu, aš to nenoriu daryti. Atėjo kita karta, reikalavimai kiti, aš, matyt, esu seno klasikinės vaidybos kirpimo aktorė. Man dabar daryti nesąmones ir kiekvieną kartą išėjus į užkulisius spjaudytis, ką aš čia darau... Gal jau ne tie metai ir kam griauti tai, ką tiek metų taip sunkiai dariau. Aš išsivadavau.

– Turėjote dvi santuokas: pirmoji – su režisierės Dalios Tamulevičiūtės garsiojo aktorių 10-uko kursioku Vidu Petkevičiumi, o vėliau – su sūnaus Gasparo tėčiu, kuris jau yra miręs. Trečiai santuokai nebebuvo noro, laiko?

– Jūsų žinios prastos. Buvo ir trečias žmogus, kuris mano vaiką ir įsisūnijo, ir mes gyvenome ilgokai – 15 metų. Jis buvo gerokai jaunesnis, tais laikais tai buvo nemažas iššūkis, stresas tėvams, bet kai pamatė, kad puikiai sutariame... Mes tikrai gražiai gyvenome.

– Gyvenome. O dabar?

– Aš turėjau jį paleisti. Tiesiog jis buvo jaunesnis ir žinojau, kad kažko negalėsiu padaryti, kas yra svarbu. Džiaugiuosi, kad paleidau, žmogus turi šeimą, du sūnus, viskas, man atrodo, yra gerai. Tai buvo irgi tokia gyvenimo dovana – labai graži.

Visas pokalbis – gegužės 29 d. laidos „Pala pala...“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt