Veidai

2021.06.13 10:31

Dėl reportažo karvę melžęs ir su parašiutu šokęs Juras Jankevičius – apie nutylimą gyvenimo pusę

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.06.13 10:31

Nors žurnalistas Juras Jankevičius kuklinasi, kad apie save neturi ką pasakoti, jis turi gausybę netikėtų pomėgių ir veiklų – fotografuoja kopas, suka galvą, kaip naudojantis technologijomis padaryti taip, kad ilsėdamasis pajūry galėtų pasirūpinti savo sodu, domisi kvantine fizika ir mėgsta šuolius su parašiutu. „Džiaugiuosi būdamas ir atminties saugotoju“, – apie savo antras pareigas LRT portalui LRT.lt sako jis.

– Laida „Klausimėlis“ kaip laidos „Laisvės alėja“ rubrika atsirado dar 1992-aisiais, o nuo 2000-ųjų tapo ir atskira laida. Ar stebina tai, kad jus ir patį kartais pavadina Klausimėliu?

– Lazda turi du galus. Viena vertus, pagalvoju – kodėl? Juk turiu savo vardą ir pavardę. Kita vertus, savotiškai smagu – su laida užaugo visa karta, iš laidos sužinojusi ką nors naujo.

– Būta praeivių atsakymų, kurie jus nustebino, pralinksmino ar tiesiog labai įsiminė?

– Dažniausiai mane pralinksmina labai tikslios, geros ir pagarbios ekspertų reakcijos į praeivių klaideles. O, kalbant apie praeivius, mane dažniau liūdina tai, kad žmonės turi elementarių žinių spragų ir, pavyzdžiui, sako, kad Žalgirio mūšį laimėjo žalgiriečiai.

Suprantu, kad jie taip sako todėl, kad kito atsakymo paprasčiausiai neturi. Žinoma, kartais norisi ir nusišypsoti, tarkime, kai išgirsti, kad plūdė reikalinga tam, kad žuvis nenuskęstų. Tik tai jau ne žinių spraga, o keistoka logika.

– Jūs LRT – jau daugiau nei 30 metų. 1990-aisiais čia atėjote atlikti praktikos, taip ir pasilikote. Iš kur toks pastovumas? Juk šiandien įprasta, kad žmonės taip ilgai vienoje darbo vietoje neužsibūna.

– LRT esu nuo 1990-ųjų vasaros, oficialiai įsidarbinau 1992-ųjų vasarį, nors jau kurį laiką dirbau laidoje „Laisvės alėja“. Kadangi esu kaunietis, keltis į sostinę nenorėjau, o televizijų Kaune veikė ne tiek ir daug.

Vilniuje pagyvenau 5 metus, kai studijavau, ir manau, man užteko. Vis tik Kaune – mano šeima, draugai, namai. Be to, manau, kad Kaunas – optimalaus dydžio miestas su vis didėjančiais ir jau nebeoptimaliais kamščiais, tačiau jis man patinka savo dvasia, žmonėmis. Čia man viskas patinka, man čia gera, tad kodėl turėčiau jį palikti?

Taip pat gera ir smagu man ir LRT. Manau, kad čia vertinami ilgamečiai darbuotojai, tad galiu tik didžiuotis, kad esu šios organizacijos dalis.

Pomėgių turiu daug ir įvairių – nuo daržininkystės iki kvantinės fizikos, ji man yra labai įdomi.

– Turbūt per tris dešimtmečius gerokai pasikeitė ir pati televizija, ir jūsų požiūris į ją.

– Yra dvi dedamosios. Pirmiausia, su metais smarkiai pasikeitė technika ir technologijos. Kai atėjau į praktiką LRT, netrukus, 1991-ųjų sausio 13-ąją, buvome išvyti iš Konarskio g. esančių patalpų. Taigi tikrųjų televizijos technologijų beveik nepamačiau. Buvo „Betacam“ kameros, kuriomis buvo išgaunama profesionali kokybė, o jos tuo metu kainavo kaip keli nauji automobiliai.

Šias kameras naudojo naujienų tarnyba. Tuo metu ir aš, praktikantas, norėjau dirbti su naujausiomis technologijomis. Tiesa, kai kurie reportažai buvo filmuojami kino kamera su juosta. Sykį ir man buvo pasiūlyta su tokia filmuoti reportažą, tačiau išsiprašiau „Betacam“. Iki šiol graužiuosi, kad praleidau vienintelę progą padirbėti su kino juosta.

O, kaip minėjau, po Sausio 13-osios ilgą laiką dirbau su VHS magnetofonais, kokiais kai kurie namuose leisdavo kasetes su filmais. Su tokia technika transliuodavome ir tiesioginę „Laisvės alėjos“ laidą. Kokybė buvo prasta, tačiau tai parodė, kad televizijoje vis tik svarbiausia turinys.

Kalbėdami apie turinį galime išskirti dvi kryptis. Nuo sovietmečio tradiciškai televizija buvo kaip šventė, kurioje viskas nuglaistyta, gražu. Nelikus cenzūros ir atsiradus mobiliosioms transliacijoms, to glaisto ir cukraus nebūtinai ir reikėjo. Atsirado galimybė ir žiupsniui druskos ar pipirų. Ir dabar yra ne viena koncepcija, kaip turi atrodyti televizija, viena yra labai graži, nuglaistyta, be broko, kita – kur pasitaiko visko, o žiūrovas tampa kovos su stichija ir techniniais nesklandumais liudininku.

Beje, 2009–2010 m. kūrėme laidą „Krašto spalvos“. Tai buvo pirmoji laida, pagrįsta mobiliosiomis transliacijomis. Pamenu, ir kai 2009 m. birželį rengėme pirmąją transliaciją laidai „Labas rytas, Lietuva“, prisijungėme iš lamos narvo Kauno zoologijos sode. Tik toje vietoje buvo ryšys.

Jei jau pradėsi apie save daug pasakoti, galbūt ir nebūsi aplinkiniams toks įdomus.

Vos tik susijungėme su studija Vilniuje, lama atsuko užpakalį. Aš, kaip technikas, pajudėti negaliu, taigi, kadre žiūrovai išvydo kolegę Jūratę Anilionytę, zoologijos sodo darbuotoją ir lamos užpakalį. Buvo ir tokių nuotykių, tačiau laidos reitingai rodė, jog tai žavėjo žiūrovus ir kūrė tam tikrą intrigą.

Turbūt taip ir pasikeitė televizija. Tiesa, per pastaruosius kelerius metus viskas nusistovėjo – interneto ryšys yra patikimas ir viskas vyksta daug sklandžiau.

– Jums eteryje teko ir bandeles kepti, ir karvę melžti, o dėl vieno reportažo net ir su parašiutu šokote. Pastarasis iššūkis reikalauja nemenko pasiryžimo...

– Pamenu, 1994-aisiais laidai „Laisvės alėja“ ruošėme reportažą apie tai, kaip Aleksoto aerodrome treniruojasi parašiutininkai. Kauno parašiutininkų klubo viršininkas įkalbėjo ir mane su kolegomis šokti su parašiutu iš dabar jau antikvariniu laikomo An-2. Rodos, sėdint viduje, viskas tarška ir barška, tačiau jis skrido labai patikimai.

Kai prieš šuolį buvo atidarytos lėktuvo durys, baimės buvo, tačiau šokti turėjau antras, po manęs šuoliui ruošėsi Monika Petrulienė, taigi, neturėjau, kur trauktis.

Kaunas – optimalaus dydžio miestas su vis didėjančiais ir jau nebeoptimaliais kamščiais, tačiau jis man patinka savo dvasia, žmonėmis.

– Vis tik tai nebuvo vienintelis jūsų šuolis, paskui dar sugrįžote kelis šimtus kartų.

– Apytiksliai esu atlikęs apie 700 šuolių, tačiau tai nėra daug – tie, kurie šokinėja nuolat, atlieka tūkstančius šuolių. Aš pastarąjį kartą su parašiutu šokau užpernai, tačiau jau pagalvojau apie tai, kad ir vėl norėčiau sugrįžti į aerodromą.

– Žinau, kad turite daugybę kitų pomėgių, tarp jų – ir kvantinė fizika, tiesa?

– Pomėgių turiu daug ir įvairių – nuo daržininkystės iki minėtosios kvantinės fizikos, ji man yra labai įdomi.

Taip pat turiu netoli miesto esantį sodo namelį, ten pjaunu žolę, auginu gėles, pomidorus, agurkus. Kadangi vasarą labai mėgstu važiuoti į pajūrį, norėdamas pasiimti savo katiną, stengiuosi jį išmokyti vaikščioti su pavadėliu. Įmanoma, tačiau katinas, kitaip nei šuo, veda tave, o ne tu jį. (Juokiasi.)

– Pusiau juokais sakėte, kad pajūryje praleidote kone trečdalį gyvenimo. Apie tai byloja ir kopų nuotraukos, kurių gausu jūsų socialiniame tinkle.

– O kas nemyli pajūrio? Paprastai ne kartą per vasarą ten apsilankau, tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad sodas tuo metu būna apleistas. (Juokiasi.) Labai mėgstu ką nors tobulinti namuose, automatizuoti procesus, pavyzdžiui, šiltnamio valdymą per belaidį ryšį, kad net ir būdamas pajūryje galėčiau valdyti kai kuriuos dalykus sode. Man tai labai įdomu, juolab kad ir labai palengvina kasdienybę.

(Daugiau J. Jankevičiaus įamžintų kopų vaizdų – nuotraukų galerijoje.)

– Apie profesinį gyvenimą galite papasakoti daug, o apie asmeninį gyvenimą, rodos, atvirauti nesate linkęs...

– O galbūt tiesiog nėra ką pasakoti. Be to, jei jau pradėsi apie save daug pasakoti, galbūt ir nebūsi aplinkiniams toks įdomus.

– Tuomet grįžkime prie darbų. Be to, kad esate žurnalistas, LRT turite dar vienas pareigas – esate LRT pastatų priežiūros vadybininkas. Kaip nutiko, kad prisiėmėte tokią atsakomybę?

– Su malonumu! Tai įvyko maždaug 2009 m., kai Kauno redakcijoje vyko reorganizacija. Mano darbas buvo sutvarkyti teisinius ir organizacinius to pastato reikalus. Vis tik tai – istorinis pastatas, kuriame LRT yra nuo 1933 m. sausio 1 d.

Tiesa, Kauno radiofono redakcija veiklą pradėjo 1926 birželio 12 d. Nuo tada skaičiuojama ir LRT istorija. Tačiau transliacijoms reikėjo tinkamų sąlygų, tad 1933 m. redakcija persikėlė į dviaukštį pastatą, jame veikia iki šiol. Taigi, tai yra seniausia redakcija Lietuvos, Latvijos ir Estijos regione, joje beveik 100 metų be pertraukų kuriamas turinys. 1991-aisiais sausio 13-ąją transliacijos persikėlė būtent į laikinąją sostinę.

Nors pati redakcija per daugelį metų pasikeitė, čia dar tebėra ta pati studija, kurioje prakalbas rėždavo Antanas Smetona, juokelius skaldė Pupų Dėdė, o Kipras Petrauskas dainuodavo tiesioginiame eteryje.

Kaune buvo ir Ryšių istorijos muziejus, jo eksponatus priglaudė Kauno miesto muziejus ir įkurdino mūsų pastate. Turime ir televizorių su didinamuoju stiklu, ir žibalinį radiją, ir tarpukario metų gramofoną, kuris prisuktas groja Danieliaus Dolskio „Lietuvaitę“. Taigi, džiaugiuosi galėdamas būti tam tikros atminties saugotoju.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.