Veidai

2021.06.20 20:32

Pirmasis TV diktorius Juozas Baranauskas – apie kritiką sau, širdžių ėdiko etiketę ir kultinę nuotrauką

LRT.lt2021.06.20 20:32

Nors jis televizijoje jau nebedirba tris dešimtmečius, pirmasis Lietuvos televizijos diktorius Juozas Baranauskas iki šiol su šypsena menamas žiūrovų. Tiesa, jis atsiprašo už kadaise paskleistą televizijos bacilą ir pripažįsta sau visada buvęs toks kritiškas, kad geriausios savo laidos jaučiasi taip ir nepravedęs.

LRT.lt tęsia tekstų ciklą apie ryškias televizijos ir radijo asmenybes, kurių mintys ir darbai išlikę LRT archyvuose.

Pirmasis LTV diktorius J. Baranauskas dirbti pradėjo būdamas 22-ejų, įveikęs griežtą atranką ir nurungęs porą šimtų kitų kandidatų.

Studijavęs teisę, metus dirbęs radijuje, jis pripažįsta pernelyg nesiveržęs į televiziją, tačiau, laimėjus konkursą, rodos, nebebuvo kur trauktis: „Iš pradžių buvau radijo diktorius. Į atranką mane atvedė tai, kad man reikėjo išgyventi, ieškojau darbo. Tėvai negalėjo manęs išlaikyti.

Bandžiau įsidarbinti net autobuso kontrolieriumi. Tačiau sužinojau, kad skelbiamas radijo diktorių konkursas. Nuėjau, mane užrašė 98-ą eilėje. Atrodė, kad net neverta dalyvauti. Tačiau įveikiau tris turus ir pradėjau dirbti. Kai ėjau į televizijos diktorių atranką, balsas jau buvo patikrintas, lengviau buvo.“

Prisimindamas 1957-ųjų balandžio 30-ąją, kai pirmą kartą Lietuvoje įsižiebė televizorių ekranai, jis skubėjo atsiprašyti televizijos žiūrovų už kadaise paskleistą televizijos bacilą. „Juk tai didžiausia bacila! Aš ja ir pats apsikrėtęs buvau. <…> Atrodo, išvargęs gaudavau paatostogauti, tačiau praeina kelios dienos ir vėl traukia. Rodos, gali palikti poilsiavietę ir grįžti į darbą“, – sakė jis.

Juozas Baranauskas – apie pirmuosius karjeros žingsnius, kuriozus bei įsimintiniausias akimirkas darbe

Diktorius LRT pasakojo, kad jam norėdavosi ne skaityti, o pasakoti, bendrauti su kitoje ekrano pusėje sėdinčiu žmogumi: „Tada mokiausi klausydamas BBC radijo stoties. Buvo toks Anatolijus Maksimovičius Goldbergas. Man patiko jo bendravimas su radijo klausytoju ir aš iš jo stengiausi perimti bendravimo meną.

Baranauskas lieka Baranauskas, kaip ir Kybartas. Niekada kito tokio nebus. Žmogus taip suformuotas. Čia ne teatras, jeigu vaidmenį sukursi, jis irgi nebus tobulas. Tu negali tobulai atlikti kito asmeninio požiūrio ar supratimo.“

Televizijai J. Baranauskas atidavė daugiau nei tris dešimtmečius (1957–1991 m.). Ir nors buvo sukaupęs didžiulę patirtį, diktorius teigė, kad visada buvo didžiausias savo paties kritikas: „Kiek aš laidų bevedžiau, geriausios laidos dar neturiu pravedęs. Kiekvieną laidą analizavau taip smulkiai, taip detaliai permąstydavau, kad vis rasdavau ką nors nepadaryta, nepasakyta, neparuošta.“

Pirmasis diktorius prisipažino, kad net ir praėjus dešimtmečiams nuo tos dienos, kai su televizija atsisveikino, ją ir toliau regėdavo sapnuose: „Sapnai būna ir spalvoti, ir nespalvoti. <...> O kas ta televizija? Niekas nežino. Truputį teatro, truputį kino, truputį radijo. Toks kokteiliukas.“

Beje, gausybė studijoje įrengtų lempų darbą paversdavo tiesiog pragaru – joje būdavo taip karšta, kad diktorius J. Baranauskas prisiminė, kaip vėsinosi, kojas mirkydamas dubenyje su šaltu vandeniu. Išlikusi ir fotografija, atskleidžianti diktoriaus darbo užkulisius.

„Tai buvo 1961 m. birželis, kai JAV prezidentas Johnas F. Kennedy Vienoje susitiko su Nikita Chruščiovu. Kondicionierių nebuvo. Taigi, apsirengiau, kaip pridera, o kojas įmerkiau į šaltą vandenį. Žiūrovui juk nebūtų įdomu žiūrėti į prakaitu pasruvusį diktorių“, – laidoje „Vakaro autografas“ prisiminė J. Baranauskas.

Jis prisiminė ir dar vieną istoriją apie tai, kaip tekdavo gudrumu pakovoti ir dėl savo plaukų. „R. Kalantos laidotuvių dieną mes su Dana Rutkute buvome paskirti skaityti „Panoramos“. Po repeticijos man praneša, kad pirmininkas pastebėjo, kad man reikia apsikirpti. Sakau, ką tik buvau pas kirpėją ir kaip reikiant pasikirpau. Taigi, pasiūliau duoti man eskizą, kuriame matytųsi, kaip turi atrodyti ideologinis darbuotojas. „Juozai, nesiginčyk. Eik ir pasikirpk. Viena aš neištempsiu“, – sakė man D. Rutkutė. Taigi, nuėjau aš į kirpyklą. Kirpykloje pastebėjo, kad nėra ko kirpti, tačiau aš nusitrumpinau.

Vis tiek norėjau kažkaip pakovoti – visas pasaulis, „The Beatles“ atnešė ilgų plaukų madą ir pas mus. Pagalvojau, kad pas mus buvo pora darbuotojų, kurie nešiojo gandus. Taigi, vienam pasakiau, kad sutikau Sniečkų ir jis man papasakojo, kad nieko prieš ilgesnį plauką neturi, svarbu, kad tvarkingas būtų. Vadinasi, tas mano gandas buvo nuneštas valdžiai, nes plaukus atsiauginau“, – su šypsena prisiminė jis.

Vakaro autografas. Lietuvos televizijos diktoriai

Anuomet televizijos diktorių gyvenimas buvo privatus, nenarstomas žiniasklaidoje ir neaptarinėjamas. Nenuostabu, kad iš to taip pat kildavo visokiausių gandų. Pavyzdžiui, J. Baranauskas su eterio partnere Gražina Bigelyte neretai buvo laikomi pora ir gyvenime. Tačiau, kaip sakė G. Bigelytė, jiedu į tuos gandus niekada dėmesio nekreipė ir kūrė laimingas šeimas. J. Baranauskas su žmona Stanislava užaugino du vaikus – dukrą Eriką ir sūnų Evaldą.

Tiesa, J. Baranauskas buvo pripažinęs, kad buvo ne tik balso meistras, bet ir pirmasis širdžių ėdikas. „Pasimatymus skirdavo, dovanas siųsdavo, kalnus žadėjo. Žadėjo net ir automobilį ar motociklą nupirkti“, – apie gerbėjų dėmesį yra pasakojęs jis.


Išėjęs iš televizijos jis buvo Seimo nariu (1992–1996 m.), vėliau sugrįžo prie savo pirmosios – teisininko profesijos ir aštuonetą metų dirbo Aukščiausiojo Teismo vyr. konsultantu. Už nuopelnus ir ilgametį darbą LRT pirmasis Lietuvos televizijos diktorius J. Baranauskas 2014 m. pelnė „Auksinės bitės“ apdovanojimą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.