Veidai

2021.06.08 07:37

Tarp euforijos ir depresijos balansavusios Migloko neišgąsdino bipolinio sutrikimo diagnozė

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2021.06.08 07:37

Labiausiai žinoma kaip atlikėja Migloko Miglė Vilčiauskaitė visada stengėsi išsiskirti, būti kitokia. Kitokia ji ir tada, kai kalba pasisuka apie asmeninius išgyvenimus, pirmiausia – be galo atvira. Prieš pusmetį socialiniuose tinkluose dainininkė prisipažino, kad medikai jai nustatė bipolinį sutrikimą – nuolatinį ir be galo varginantį balansavimą tarp euforijos ir depresijos, kurį turi nemažai scenos žmonių.

Kodėl M. Vilčiauskaitė apie tai prakalbo? Nes viską apmąstė ir suprato, kad atvirumas yra tiesiausias kelias iš šios ligos.

„Man iš tikrųjų labai padėjo artimieji – išbūti su tais jausmais, nebėgti nuo jų, atvirumas – aš labai daug kalbėjau su žmonėmis, pasirodo – krūvai žmonių tas pats. Man padėjo atvirumas: ateinu kur nors, susigraudinu ir verkiu. Žmonės priima, neatmeta. Tu galvoji, kad visą laiką turi būti tobulas, superkietas, nepažeidžiamas. Tai yra pagrindinė bėda. Jeigu nebijai būti pažeidžiamas, ateini apsižliumbęs, ne nuotaika, pasakai apie tai žmonėms – na, gerai: padarysiu arbatėlės, prisėsk. Arba: „Nenoriu kalbėti, man sunku.“ – „Nueik, pasėdėk, knygą paskaityk.“ Visi tave priima.

Sveikos visuomenės principas yra atvirumas. Tada ateina žmonės, jie tau nori padėti, tu jiems gali padėti. Atsiranda bendruomeniški mainai. Man kažkas buvo atsiuntęs įdomų interviu, kad kai žmonės anksčiau gyveno bendruomenėse, buvo daug mažiau depresijos, visų šitų nesąmonių, ką mes dabar turime. O ką dabar mes turime? Visi individualūs, visi žvaigždės, nepažeidžiami, mediniai, plastmasiniai ir visa kita. Tada jie ir kenčia tą savo kančią, nes kažkokią kaukę nori nešioti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ mintimis dalijasi pašnekovė.

Migloko neslepia pastaruosius dešimt metų jautusis keistai – lyg banglentininkė jūroje: tai kildavo aukštyn pagauta emocijų, tai dusdavo lyg nublokšta po vandeniu. Dažniausiai nurašydavo tai nuotaikos svyravimams ar įgimtam emocionalumui. Bet kraštutinės, nuolat besikeičiančios emocijos vargino. Pradėjusi kurti, negalėdavo sustoti – grodavo ir kurdavo muziką iki išsekimo, o tada – krisdavo į liūdesio duobę. Grįžusi po euforijos ir adrenalino kupinų koncertų be vaistų negalėdavo užmigti. Į savo gyvenimą tarsi iš šalies dainininkė pažvelgė 2019-ųjų pavasarį, nuvykusi į vipasanos meditacijos stovyklą.

„Viskas buvo išsibalansavę, pasidariau sujautrėjusi. Ypač po vipasanos meditacijos stovyklos, tikrai įdomi patirtis. Buvau ten 10 dienų ir buvo superstipri meditacijos praktika, po 10 valandų kiekvieną dieną. Išmeditavau 100 valandų. Mokslininkai darė tyrimus, kad 10 dienų tokios stiprios meditacijos, kaip mes turėjome, kai keliesi 4-ą ryto su gongu, leki į šventyklą, medituoji, tada gana dietiški pusryčiai, galiausiai paveikia kaip LSD, smegenyse įvyksta natūralūs procesai. Manau, jautresniems žmonėms to yra tiesiog per daug, iš kitos pusės, aš labai dėkinga, nes pamačiau daug dalykų, man tiek daug gerų įžvalgų atėjo, tiesiog nuostabių“, – tikina laidos herojė.

Intensyviai medituodama ji sako supratusi, kad scenos žvaigždės įvaizdis, kurį bet kokia kaina stengiasi palaikyti dažnas dainininkas, – ne jos. Ir net budizmas, kuriuo taip žavėjosi daug metų, irgi ne jai.

Apie bipolinį sutrikimą viešai prabilusi Migloko: tiesiausias kelias į išgijimą – atvirumas

„Visą gyvenimą budizmas man buvo kaip saldainis. Aš tą žodį ištariu, mane taip traukia, ypač kai gyvenau Olandijoje. Ten visur Budos, sodeliai, man taip gražu. Aš tik po tų 10 dienų meditacijos supratau, kas iš tikrųjų yra budizmas ir kaip tai toli nuo mano archetipinės prigimties. Kai tu per meditaciją nusileidi taip giliai į savo vidų, negali pajausti tų budistinių simbolių, nes jie yra visai iš kitur. Po to ilgą laiką jaučiausi pakylėtai, o tada kritau žemyn į visai depresyvų periodą. Bet gal tai yra to kaina, sako, kad ten atvažiuoji kaip į skaistyklą“, – pasakoja atlikėja.

Dabar stebiu savo emocijas. Tiesiog matau kaip banguojančią jūrą: na, gerai, rytoj bus lygi, paskui vėl banguos. Ir aš tiesiog su tuo nebesitapatinu.

M. Vilčiauskaitė pajuto – atėjo laikas nusiimti scenos žvaigždės kaukę, o to padaryti nedrįsta dažnas atlikėjas, nes mano, kad publikai gali būti įdomus tik su ypatingu įvaizdžiu. Be to, ji dar suprato, kad nebegali būti tiesiog scenos žvaigžde. Besikeičiančiame, nuolatinio vartojimo bandančiame atsisakyti pasaulyje tai būtų neetiška.

„Aš kažkaip iš šito išėjau. Man ir anksčiau atrodydavo: mane aprengia, pridažo ir aš einu per miestą – mašinos stoja ir pypsi, aš sulaukiu tiek dėmesio. Supratau, kad aš, tas pats žmogus, galiu būti superseksbomba ir visiškai paprastas žmogus, kuris praeina gatve ir jo niekas nepamato. Tada pradėjau galvoti: vadinasi, visuomenėje yra kažkokie atributai, į kuriuos žmonės reaguoja. Kai tu – tas pats žmogus – gali būti ir pupytė, ir nepastebimas, perregimas, minioje ištirpstantis žmogus, tada atsiranda noras kažką keisti.

Nes aš pavargstu, pavyzdžiui, nešioti tuos atributus, vaidinti tą teatrą, vaidinti tas pupytes. Aš tiesiog neturiu jėgų, gyvenimas per trumpas, per daug brangus. Mano visą laiką noras – atkapstyti kažką tikro ir būti kuo tikriau. Aš jaučiuosi labai nelaiminga, kai man reikia kažką vaidinti, visiškas košmaras“, – prisipažįsta dainininkė.

Auginti sūnų padeda sutikta gyvenimo meilė

Sustojusi ir pabandžiusi suprasti, kas vyksta su jos organizmu, medikų diagnozės – bipolinis sutrikimas – dainininkė jau neišsigando. Nemažai scenos žmonių tokį turi, tik vieni jį neigia, kiti slepia, treti gydosi ir kalba atvirai, kaip Migloko.

Dabar ji jaučiasi daug stabilesnė ir ramesnė, nes sąmoningu gijimo keliu eina jau metus. Cheminių vaistų, sako, nevartoja, o kontroliuoti būsenas labiausiai padeda gilinimasis į save. Savistaba netgi padėjo grįžti prie studijų, iš kurių buvo pasitraukusi, kai pradėjo lauktis sūnaus. Rašo baigiamąjį bakalauro darbą Vilniaus kolegijoje ir svajoja apie muzikos terapijos magistrą.

„Šiuo metu labai populiarėja meno terapijos specialybė, nes žmonės pradeda suprasti, kaip tai iš tikrųjų padeda. Pavyzdžiui, žmonėms, sergantiems atminties ligomis, kai jie pradeda šokti, paklauso kokių dainų, kurias mėgo klausyti jaunystėje, atsidaro kažkokie centrai, jie vėl iš naujo pradeda dirbti. Mane labiausiai domina muzika, kaip saviraiška, kaip resursas, gydomoji priemonė“, – pažymi ji.

Muzika sveikti padėjo ir laidos herojei. Ji net sąmoningai ėmė kurti dainas, kurios ramina. Nieko naujo, bet dainininkė pataria jautresniems žmonėms, turintiems nuotaikos svyravimų: labai padeda sveikas gyvenimo būdas ir sportas.

„Kai man buvo 18-a, aš tikrai pasitūsindavau, bet ir tai labai saikingai. Supratau, kad labai išsibalansuoju. Pavyzdžiui, kitiems, kurie buvo vakarėlyje, viskas gerai, o aš iškrentu savaitei ir, kol save susigrąžinu, reikia laiko. Tada nusprendžiau: man to ir nereikia. Iš esmės 10 metų esu blaiviose diskotekose ir man tas labai padeda“, – sako M. Vilčiauskaitė.

Pasak Migloko, ypač jautresniems, emocingiems žmonėms labai svarbi disciplina ir vidinis laikrodis. Kai eini miegoti ir keliesi su saule, pajauti ritmą, kurį diktuoja gamta, viskas susiharmonizuoja.

„Jeigu esi audringa asmenybė, lengviau apimama emocijų, labiau susibalansuoji ir tiesiog stebi tą savo audrą. Prasideda audra ir tu: „Aaa, gerai, aš vakar siautėjau, dainavau, prisigamino daug energijos ir dabar – audra.“ Tu tiesiog išmoksti stebėti, geriausia, aišku, tuo metu nedaryti jokių sprendimų. Būna: viskas – išskrendu metams į Indiją! Aš tai linkusi pralaukti. Anksčiau būdavo visokiausių: noriu nusiskusti plikai. Tokie kardinalūs sprendimai. Dabar stebiu savo emocijas. Tiesiog matau kaip banguojančią jūrą: na, gerai, rytoj bus lygi, paskui vėl banguos. Ir aš tiesiog su tuo nebesitapatinu“, – mintimis dalijasi M. Vilčiauskaitė.

Dar vienas iš veiksnių, labiausiai keičiančių atlikėją, – motinystė. Sūnui Pranui jau šešeri. Berniukas niekada nebuvo kliūtis kurti, nors daug kas guodžiasi, kad turint mažą vaiką ar juo labiau kelis kūrybai laiko nelieka.

„Tu tiesiog nebegali lakstyti kaip išprotėjęs menininkas per Senamiestį ir tapyti. Tu turi žmogų, už kurį jauti labai didelę atsakomybę. Sūnus man yra pirmas dalykas. Aš juo pasirūpinu, jis patenkintas, tada jau einu kurti.

Dabar daug tapau, man labai patinka, visiškai savo malonumui. Pasisodinu Praną šalia ir jam labai patinka, kad aš tapau. Jis irgi piešia, jam duodu piešimo tušinukų ir jis tiesiog piešia šalia. „Mama, gal tu gali tą ir tą nupiešti?“ Tada aš jam nupiešiu, tada jis dar kažką pripiešia, tada nori užrašyti, aš jam užrašau, jis perrašo – būna toks procesas. Jam labai patinka, jis visada: mama, kada eisim papiešt? Mes pasidarome skaniai pavalgyti, įsijungiame muzikėlę ir einame piešti“, – pasakoja Migloko.

Buvau idealistė, skrupulinga mama. Pirmus trejus metus buvo labai daug baimės. O į ateities vaiką, kai jis ateis į mano gyvenimą, galvoju, jau visai kitaip žiūrėčiau.

Santykiai su sūnaus tėvu nesusiklostė, reikėjo nemažai laiko, kol skyrybas išgyveno ne tik realybėje, bet ir viduje.

„Kartais susikuriame idealų vaizdą, bet kartais taip nebūna. Kaip man buvo: studijų laikų meilė, hormonai kalė į galvą, atsirado vaikas ir viskas neaišku. Pastojau dvidešimt ketverių. Atsimenu, visi į mane tokiomis akimis žiūrėjo... Ypač Olandijoje – merginos ten superkarjeristės. O aš tokia: aš gimdysiu, man tai nuostabiausias dalykas pasaulyje“, – prisimena ji.

Grįžti į Lietuvą su sūnumi ant rankų ir vienai jį auginti lengva nebuvo. Daug padeda mama, artimieji, tačiau M. Vilčiauskaitė sako – pirmus metus būta daug baimės.

„Buvau idealistė, skrupulinga mama – viskas turi būti idealiai švaru, tokia hiperrūpestinga. Pirmą kartą laikai rankose kūdikį ir jis atrodo toks trapus. Pirmus trejus metus buvo labai daug baimės. Einu per miestą ir tiesiog prakaitas žliaugia, nes jaudinuosi dėl savo vaiko, kad nenukristų. O į ateities vaiką, kai jis ateis į mano gyvenimą, galvoju, jau visai kitaip žiūrėčiau. Pranas užaugo ir galvoju – nereikia taip jaudintis, bet gal visą laiką su pirmais vaikais būna – kitas pasaulis atsiveria.

Auginant vienam tai galima išeiti iš proto. Bet dabar man padeda mano širdies draugas, aš tikrai jaučiuosi visai ne viena. Ir daug geriau nei kokiuose toksiškuose santykiuose. Esu su mylimais ir mylinčiais žmonėmis“, – teigia pašnekovė.

M. Vilčiauskaitė žada sūnaus nespausti nei prie dailės, nei muzikos, tiki – pasirinks pats. Daug svarbiau atrodo išmokyti suprasti save, pažinti emocijas ir pasaulį matyti ne vien lyg rožinį, saldainiais kvepiantį burbulą. Pasaulis – ir tragiškas, ir gražus, sako dainininkė, bet jame svarbiausia – meilė. Savąją ji sutiko prieš kelerius metus. Gal todėl ir dabar gimstanti muzika – šviesi.

„Anksčiau labai kurdavau iš visokių įsimylėjimų, paskui vaikas gimė – apie savo vaiką. Dabar, kai sutikau savo gyvenimo meilę, – apie gyvenimo meilę“, – sako ji.

Plačiau – gegužės 29 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Apie bipolinį sutrikimą viešai prabilusi Migloko: tiesiausias kelias į išgijimą – atvirumas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt