Veidai

2021.06.06 07:00

Trijų vaikų tėtis Marijus Žiedas: požiūris, kad užsiimti su vaikais – nevyriška, turėtų keistis

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.06.06 07:00

„Tavo ydos yra mano, kaip tėvo, nesėkmė“, – girdėtą tėvo sūnui ištartą frazę kalbėdamas apie tėvystę prisimena diktorius, LRT TELEVIZIJOS žinių vedėjas Marijus Žiedas. Požiūris, kad rūpintis vaikais – nevyriška, turėtų keistis, įsitikinęs trijų vaikų tėvas. Namuose iš jo lūpų dažnai pasigirsta žodis „myliu“, o, baigęs skaityti žinias „Panoramoje“, laidos vedėjas skuba namo skaityti pasakos.

– Pirmąjį birželio sekmadienį minima Tėvo diena. Kokia ji Jūsų namuose? Galbūt turite tradicijų, kaip šeimoje minite šią progą?

– Tiesą pasakius, ne, bet turbūt taip yra ne tik mūsų namuose. Vis dėlto Motinos diena labiau žinoma, mėgstama ir švenčiama. Turbūt dėl to, kad Tėvo diena nėra tokia populiari, galėčiau truputėlį papriekaištauti, sau taip pat. Gaila, nes manyčiau, jog tėvo vaidmuo vaikų gyvenime tikrai nenusileidžia mamos vaidmeniui. Bent jau neturėtų.

– Kokia, Jūsų akimis, yra tėvo figūra? Kokiu tėčiu savo vaikams pats stengiatės būti?

– Ko gero, tėvo figūra susijusi su platesne mūsų kultūrine, istorine patirtimi. Man atrodo, yra nusistovėjęs tam tikras tėvo vaizdinys: šiek tiek nutolusio nuo šeimos ir vaikų, galbūt tokio, su kuriuo ne taip dažnai pasikalbėsi, kuris yra darbe, užsiėmęs savo reikalais, kad tėvo nereikia trukdyti, nervinti, kad jis pavargęs po darbų.

Negali kaltinti vaiko už tai, kad jis tavęs neklauso arba nesupranta, tarsi nebūtum jo auginęs. Ne gatvė, ne kas kitas – mes patys auginame savo vaikus.

Galbūt tėvams atrodo, kad užsiimti su vaikais – nevyriškas reikalas. Manyčiau, šis požiūris turėtų keistis. Tikiuosi, kad keičiasi. Juk yra pavyzdžių, kuriuos vaikui gali parodyti mama, ir yra tokių, kuriuos gali pademonstruoti ir duoti tėvas.

– Su žmona Ieva auginate tris vaikus: sūnų Pijų Vakarį ir dukras Elzę ir Gilę. Ar sunku būti daugiavaikiu tėčiu?

– Pirmas vaikas būna nemažas šokas, nes nežinai, kaip elgtis. Augant vaikui, pats mokaisi jo priežiūros, auklėjimo. Tėvams tenka daug streso, įtampos, ji vėliau vienaip ar kitaip atsiliepia vaikui. Na, bet po kurio laiko išmoksti ir tada nebebūna taip sudėtinga. Nors sakyti, kad vėliau vaikai auga savaime, negalima.

Visi trys mūsų vaikai skirtingi. Su kiekvienu reikia mokėti atrasti kalbą, į visų širdis veda skirtingas kelias. Tai reikia turėti omenyje bendraujant su vaiku.

Žinoma, tėvystėje pasitaiko iššūkių, sunkumų, problemų. Be jų neįmanoma. Visgi jeigu myli vaiką, turbūt atrasi jėgų su juo rasti bendrą kalbą, jo neatstumti. Kartais girdžiu sakant, kad su vaikais neįmanoma susikalbėti. Tačiau vaikai yra mūsų pačių kūrinys. Negali kaltinti vaiko už tai, kad jis tavęs neklauso arba nesupranta, tarsi nebūtum jo auginęs. Ne gatvė, ne kas kitas – mes patys auginame savo vaikus.

Nėra žodžio „myliu“ kvotos, kurią galėtum išeikvoti. Man jis visiškai natūralus. Juolab kad tai nėra tik žodis.

Pamenu girdėjęs vieną seną pasakymą, kurį tėvas ištarė sūnui: „Tavo ydos yra mano, kaip tėvo, nesėkmė.“ Klaidos, ne iki galo tėvo padaryti darbai ar neišmokti dalykai vėliau neabejotinai atsiliepia vaiko charakterio savybėms, tad jei kyla problemų, dėl jų galima kaltinti tiktai save.

– Yra įvairiausių pasvarstymų: kalbų, jog vienturčiams augti liūdna, minčių, kad vienintelį vaiką šeimoje tėvai savo meile ir rūpesčiu neretai išlepina... O kaip sekasi dėmesį po lygiai dalyti trims vaikams?

– Niekas nepamatuos ir neapskaičiuos, kiek minučių, apkabinimų, prisiglaudimų, žodžių vienam ar kitam vaikui per dieną pavyksta padovanoti. Jeigu kada nors paaiškės, kad kuriam nors ko nors pritrūko, žinoma, jau bus šaukštai po pietų (šypteli).

Visgi galiu pasakyti, jog dedu visas pastangas, kad kiekvienas iš vaikų jaustų meilę ir nemanytų, kad yra apleistas, kad jam ko nors duota per mažai. Kiek galėdamas stengiuosi kiekvienam suteikti tą meilę savęs neribodamas. Jeigu tik yra galimybė pasakyti, kad aš juos myliu, būtinai pasakysiu.

Mane prisiminimai apie tėvą visada užlieja šiluma. Tai yra žmogus, prie kurio aš visada jaučiausi ramus. Nereikėdavo nieko, net žodžių.

– Žodis „myliu“ Jūsų namuose skamba dažnai?

– Labai dažnai. Kartais net atsiklausiu, ar šeimos nariams ne per dažnai. Sakau, jeigu per daug, pasakykite, darysiu išvadas. Galbūt kam nors atrodo, kad šis žodis, jei tariamas retai, tampa svaresnis. Visgi aš su tuo nesutikčiau. Nėra žodžio „myliu“ kvotos, kurią galėtum išeikvoti. Man jis visiškai natūralus. Juolab kad tai nėra tik žodis.

Apskritai manau, kad šeimose kalbamasi turėtų būti kuo daugiau. Iš kur kyla nesusikalbėjimas, nesantaika, nesusipratimai? Kodėl tėvai, vaikai „prisigalvoja“? Todėl, kad nesikalba. Jeigu kalbėtųsi, turbūt galėtų išspręsti visus nesklandumus, nesutarimus, pykčius.

Kalbėtis nėra lengva. Kartais atrodo, kad lengviau – nusisukti, nueiti, nutylėti ir nieko nesakyti. Bet tai neišsprendžia problemų. Nuoskaudos, neaiškumai apauga dar didesniais, o tada tampa tik sudėtingiau. Įklimpsti tiek, kad tenka labai ilgai sėdėti ir aiškintis. Manau, šeimose galima kalbėtis apie viską. Apie viską ir reikia kalbėtis.

Nesu iš tų, kurie vaikams lieptų stoti į mediciną, bet galiu patarti nueiti pas mokyklos psichologą, kad jis padėtų vaikui išsiaiškinti stipriąsias puses ir suprasti, kokių gabumų turi.

– LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakojote, kad anksti, būdamas 15-os, netekote savo tėvo. Dirbdamas ligoninėje jis krito, trenkėsi galva į laiptus. „Gyvenimas, koks buvo iki tol, baigėsi“, – atviravote laidoje. Kokios mintys apie netektį jus aplanko šiandien? Ar dažnai prisimenate savo tėvą?

– Kasdien. Neabejoju, kad kiekvienam vaikui tėvas labai svarbus, vaikai kasdien apie savo tėvą pagalvoja, ar jis dar būtų gyvas, ar jau palikęs šį pasaulį. Mane prisiminimai apie tėvą visada užlieja šiluma. Tai yra žmogus, prie kurio aš visada jaučiausi ramus. Nereikėdavo nieko, net žodžių. Pats buvimas šalia jo man visada buvo nusiraminimo ir šilumos pavyzdys.

Visada su didžiule meile jį prisimenu ir esu dėkingas, kad turėjau tokį tėtį. Gaila, kad jo nebėra. Klausimų, kuriuos norėčiau jam užduoti, turbūt, būtų begalė. Neabejoju, kad jis manimi didžiuotųsi ir džiaugtųsi tuo, koks aš užaugau ir kas esu dabar.

Gimę tą pačią dieną. Marijus Žiedas apie tėvo netektį: eidamas miegoti tikėdavau, kad atsibudus viskas bus kaip anksčiau

Reikia atidaryti įvairias duris, o ar vaikas pro jas įeis, ar tik pro jas žvilgtels, o gal net nenorės jų atidaryti – čia jau jo reikalas.

– Kai kada tėvai nevengia dalyti patarimų, bando kreipti vaikus viena ar kita linkme. O Jūs savo vaikams stengiatės būti kelrodžiu ar visgi gyvenimo kelio paieškas paliekate jiems patiems?

– Noriu, kad vaikas žinotų, jog aš visada esu šalia. Jeigu jam kiltų klausimų ar jis norėtų išgirsti mano nuomonę, visada ją pasakysiu, tačiau primygtinai ko nors siūlyti ar primesti tikrai nesiruošiu. Nesu iš tų, kurie vaikams lieptų stoti į mediciną, bet galiu patarti nueiti pas mokyklos psichologą, kad jis padėtų vaikui išsiaiškinti stipriąsias puses ir suprasti, kokių gabumų turi.

Manyčiau, vaikams gyvenime tiesiog reikia sudaryti daugybę galimybių žengti tais keliais ar klystkeliais, kurie tik šauna į galvą. Jeigu žmogus nori domėtis daile – prašau. Muzika – pirmyn. Nori sportuoti – žinoma, jokių problemų. Reikia atidaryti įvairias duris, o ar vaikas pro jas įeis, ar tik pro jas žvilgtels, o gal net nenorės jų atidaryti – čia jau jo reikalas.

Kad aš „visada darbe“ ir grįžtu tik po 22 val. – vienas iš vaikų priekaištų man.

Gal kai kas sakys, kad vaikai maži ir nesupranta, kur daugiau gyvenimo perspektyvų. Visgi manau, kad ne perspektyvos svarbiausia. Svarbiausia tai, ar ką nors veikdami vaikai yra laimingi. Daugiau nieko ir nereikia. Negali žinoti, gal ta veikla vėliau taps jų hobiu ar profesija, tada bus nuostabu.

– Suprantu, progos drauge su vaikais leisti vakarus neturite, nes dažnai vedate „Panoramą“. Kaip kompensuojate šį laiką, kaip darbą televizijoje derinate su tėčio pareigomis?

– Mūsų laikas vakarais tikrai ribotas. Kad aš „visada darbe“ ir grįžtu tik po 22 val. – vienas iš vaikų priekaištų man. Jeigu pavyksta, grįžęs dar paguldau mažąją, paskaitau jai pasaką. Visgi pasakysiu tiesiai – man vienam tikrai niekas nepavyktų. Tai yra didžiausias mano žmonos nuopelnas.

Skambės banaliai, bet, turbūt, trys namų kampai laikosi ant jos pečių. Tik komandinis darbas leidžia mums užtikrinti kokybišką laiką su šeima ir užpildyti tas bendravimo spragas. Paprastai kai negali vienas, iniciatyvos imasi kitas. Dalijamės atsakomybėmis, padedame vienas kitam. Kai turiu laiko, perimu buities, šeimos darbus. Kiek tik pajėgiu, tiek prisidedu. Tikiuosi (šypteli).

Tik komandinis darbas leidžia mums užtikrinti kokybišką laiką su šeima ir užpildyti tas bendravimo spragas.

– Kaip vaikai reaguoja į tai, kad esate žinomas, atpažįstamas žmogus? Ar paskui juos nesivelka tas žinomo tėvo šleifas, kaip kartais garsiose šeimose pasitaiko?

– Viena vertus, mano vaikai nuo vaikystės žino, kad tėtis yra „televizoriuje“. Jiems tai nėra kas nors neįprasto, tėčio darbas televizijoje jiems – natūralus gyvenimo faktas. Kita vertus, vyresnieji jau pradeda suvokti tam tikrą mano kaip viešo asmens atsakomybę visuomenėje.

Negaliu bet kaip elgtis, bet kaip atrodyti – nors tai mažiausia problema. Visgi yra tam tikras standartas, kurio aš tarsi negaliu nepaisyti. Turiu būti mandagus, paslaugus, šypsotis. Pavyzdžiui, jeigu žmogus kovoja už savo, kaip pirkėjo, kliento teises ir įsigijęs nekokybišką prekę ateina reikalauti teisingumo, sakome, kad jis šaunuolis, elgiasi labai pilietiškai. Kas kita, jeigu kaip nors garsiau teisingumo pradėčiau reikalauti aš. Visuomenėje dažnas požiūris: „Ak, šitas, žvaigždė. Pasikėlęs, akis drasko.“

Tikiu, kad šis spaudimas atsiliepia ir vaikams. Jiems tenka su tuo gyventi, nepavyksta tiesiog ignoruoti – juk jie irgi mato tą standartą, kurio aš turiu laikytis. Visgi tikiuosi, kad man pavyksta ir didelės gėdos savo vaikams nedarau.

Turbūt galiu pripažinti, kad per mažai darau, kad atitraukčiau vaikus nuo ekranų. Nors negaliu sakyti, kad šiuo požiūriu esame pati baisiausia šeima.

– Ar Jums, ekranų žmogui, pažįstamas rūpestis, kaip nuo ekranų atitraukti vaikus?

– Šiais laikais, omenyje turint ir nuotolinį mokymą, ekranų problema bene viena svarbiausių. Visgi recepto neturiu. Turbūt galiu pripažinti, kad per mažai darau, kad atitraukčiau vaikus nuo ekranų. Nors negaliu sakyti, kad šiuo požiūriu esame pati baisiausia šeima (juokiasi).

Kiek įmanoma, stengiamės mažinti ekranų laiką ir kuo daugiau bendrauti. Tai nėra lengva. Juk ekranas tapo mūsų linksminimo priemone, prie jos priprantama. Na kas gi norėtų atsisakyti linksminimo? Ko gero, niekas laisva valia ekranų neatsisakys.

Nuo jų nepabėgsime, dabar toks pasaulis, bet net ir į ekranus galima žiūrėti kartu. Pavyzdžiui, žiūrėti filmus, dokumentiką ar žinias ir po jų aptarti, kas tądien įvyko. Tai jau bus pokalbis. Būtent per pokalbius vaikams galime paaiškinti, kas vyksta aplink juos, kaip vertinti išgirstą informaciją, kas dedasi tuose ekranuose.

Kai sakai, kad čia ne man, neatidarai tų durų, nenueini tuo keliu, negauni to guzo ar mėlynės, bet ir nesužinai, kaip galėtų būti.

Negalima visko palikti savieigai, kad jie tiesiog žiūrėtų ir matytų, ką mato. Apie tai reikia kalbėtis, aiškintis, kas slepiasi už tų vaizdų, nes vaikams susigaudyti kasdieninėje informacijos griūtyje nėra lengva. Padėti jiems atverti akis – mūsų, suaugusiųjų, atsakomybė.

– Nemažai kalbame apie tėvų pareigas ir atsakomybes, apie gyvenimiškas pamokas, kurių jie turėtų išmokyti savo vaikus. O ko iš savo vaikų mokotės Jūs?

– Ko gero, drąsos, maksimalizmo. Mano kartos žmonės – nežinau, dėl to kalta santvarka ar iš ankstesnių laikų atėję auklėjimo modeliai, – linkę savimi nepasitikėti. Galvojame, kad nelįsime ten, kur nieko nenutuokiame, kad nieko nesugebame, kad kas nors skirta ne mūsų nosiai. Vaikai į tai žiūri paprasčiau. Jie nebijo imtis dalykų, išbandyti įvairių sričių, ir tai tikrai šaunu.

Kai sakai, kad čia ne man, neatidarai tų durų, nenueini tuo keliu, negauni to guzo ar mėlynės, bet ir nesužinai, kaip galėtų būti. Galbūt tau būtų pavykę, gal būtum atradęs naują talentą? Turbūt to ir mokausi iš savo vaikų – drąsos bandyti.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.