Veidai

2021.06.05 10:40

Mamontovas su šypsena pamena meilės kupiną vaikystę – močiutė taip mylėjo, kad neleido pačiam valgyti

Nomeda Marčėnaitė, „Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.06.05 10:40

Vaiko laimė priklauso nuo to, kiek jis mylimas tėvų, ir jo tolesnis gyvenimas nuo to labai stipriai priklauso, LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ sako dainininkas Andrius Mamontovas. Iš tėvų jis sako jutęs tik meilę ir ją jutęs visą gyvenimą – net tada, kai konfliktuodavo su tėvu.

„Jeigu jam vardą būtų parinkęs tėtis, šiandien mes į jį kreiptumėmės „Edvardai“. Toks buvo tėčio mėgiamo kompozitoriaus Griego vardas. Vardą parinko mama, todėl jis yra Andrius. Būdamas mažas turėjo savo kalbą ir mama buvo jo vertėja. Šiandien gerbėjai kartoja jo dainų žodžius ir jiems vertimo nereikia“, – įsitikinusi LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė, kuri ir kalbina laidos svečią A. Mamontovą.

Laidos vedėja priduria: kokia laimė, kad A. Mamontovo tėvų svajonė, jog jis taptų mediku, neišsipildė ir jis yra tas, kas yra: kultinis muzikantas, prodiuseris, aktorius.

– <...> Lankei krūvą būrelių.

– Lankiau visus būrelius, į kokius tik buvo galima užsirašyti: šaudymo, biatlono, baidarių, šachmatų, gamtos mylėtojų, šokių, tinklinio, orientacinio sporto... Yra toks, kuriame bėgioja su žemėlapiais, ieško punktų, bet yra, kur bėga su radijo aparatu, ieškikliu, kuris siunčia signalą.

Kur važiuojam? Andrius Mamontovas: neturiu aukščio ar kitų fobijų, bijau būti nereikalingas

Paskui, mokyklos pabaigoje, – į fotografiją, kino operatorių būrelį. Tai, kas man iki šiandien įdomu, – fotografavimas, filmavimas. Bet perėjau visus. Gal į etnografinį ir nebuvau užsirašęs. Baisiausia būdavo, kai vyksta liaudies šokiai ir visus kviečia šokti. Aš iš tų, kurie ir dabar labai nenorėtų ten eiti trepsėti. Dažniausiai taip būna: jeigu nesužibi vienoje vietoje, galbūt gali sužibėti kitoje.

Mane labai lepino, buvau pirmas vaikas, anūkas visoje giminėje. Ant to pirmojo visada nugriūna visa visų meilė. Močiutė mane maitindavo, neleisdavo pačiam valgyti.

– Bet turbūt reikia norėti žibėti, ar ne? Aišku, žiūrint ką įdėsime į tą sąvoką „žibėti“.

– Taip – tai tiesiog kažką pasiekti, kažką reikšti. Turbūt kiekvienas žmogus turi norą kažką reikšti, kad tavo gyvenimas būtų kažkuo ypatingas, kad jame kažkas būtų ypatinga, dėl ko tu jaustumeisi ypatingas.

– Vaikystėje buvai savo vietoje?

– Esu tas vaikas, kuris augo apsuptas tėvų meilės. Iš tėvų jutau tik meilę ir ją jutau visą gyvenimą, net jeigu vėliau, kai buvau paauglys, su tėvu konfliktuodavau, vis tiek visada iš jo jaučiau meilę. Net ir konfliktinėse situacijose, net jeigu įsivaizdavo mano ateitį vienaip, o aš – kitaip, vis tiek iš jo jutau meilę, net jei su juo pasipykdavome.

– Kai išklausiau, kiek lankei būrelių... Labai daug ką pasimatavai.

– Man ir dabar daug kas įdomu.

– Bet kosmonautu nenorėjai būti?

– Labai norėjau – labiausiai norėjau būti kosmonautu arba bent jau lakūnu. Tai gal iš ankstyvosios paauglystės, kai pradėjau skaityti knygas ir atradau fantastinę literatūrą, mokslinę fantastiką. Tai labai jaudino vaizduotę, galvodavau apie tolimas keliones į visatos erdves, į kosmosą, išsilaipinimą kitose planetose.

Mes prieš kelis metus su grupe koncertavome Šiauliuose ir mums padarė ekskursiją, nuvežė į NATO naikintuvų bazę, parodė mums tuos naikintuvus. Toks karininkas viską papasakojo, užlipome laipteliais, apžiūrėjome visą naikintuvo vidų. Ir vienintelis mano klausimas buvo: ar įmanoma, kad jūs dabar mane su šituo naikintuvu pakeltumėte kažkur į orbitą, kad pamatyčiau žemės išlinkimą?

– <...> Koks tu šiaip buvai vaikas? Koks buvai mažas?

– Mane labai lepino, buvau pirmas vaikas, anūkas visoje giminėje. Ant to pirmojo visada nugriūna visa visų meilė. Kol gyvenome Valančiaus gatvėje, močiutė mane maitindavo, neleisdavo pačiam valgyti. Kai pirmą kartą nuėjau į darželį, buvo pietų metas, atsisėdau prie stalo, visi vaikai valgo, o aš sėdžiu ir laukiu. Auklėtoja sako: ko tu lauki? Sakau: niekas manęs nepavalgydina. Tada auklėtoja turbūt suprato, kame reikalas, kad esu ganėtinai palepintas, įdėjo vieną šaukštą, paėmė mano ranką, sako: žiūrėk – ir pats gali. Nors ir truputėlį nepatenkintas, bet pradėjau valgyti pats.

Šiaip vaiko laimė priklauso nuo to, kiek jis yra mylimas tėvų. Ir jo tolesnis gyvenimas nuo to labai labai stipriai priklauso.

– Kada tu tai supratai?

– Kai atsirado mano vaikai. Galvojau apie tai, ką geriausio galiu duoti savo vaikams, galvojau, ką geriausio gavau iš savo tėvų. Tai geriausia, ką gavau, – meilę ir keliones. Du patys geriausi dalykai, kuriuos gavau iš savo tėvų.

<...> Man su mano vaikais, kai jie augo, buvo pas įdomiausias momentas, kai vaikas atranda garsą, kad tam tikru būdu įtempęs raumenį ir leisdamas orą išgauna „r“. Stovi ir gargaliuoja, džiaugiasi tuo garsu. Būdavo, kad klausai, matai, kaip vaikas tą daro, ir tau norisi irgi tą atkartoti. Kartu su vaiku tu visa tai atrandi iš naujo, būni pamiršęs, kaip atradai garsus, judėjimą, kad galima pasvyruoti... Kaip tėvai išgyvename tuos dalykus dar kartą, dėl to tas tėvystės jausmas pilnas atradimų.

Aš negaliu susikaupti, man norisi užimti kitų dėmesį. Klasėje visada sėdėdavau pirmame suole prieš mokytoją, bet visada sėdėdavau šonu, man norėdavosi matyti klasę, su kažkuo pajuokauti, pabendrauti.

– Kaip tavo gyvenime atsitiko Dvariono muzikos mokykla?

– Labai norėjau groti gitara – šalia svajonės būti kosmonautu turėjau kitą svajonę. Buvo tas klasikinis filmukas „Brėmeno muzikantai“. Nuo vaikystės jį rodė 100 kartų, žiūrėdavau tas vietas, kur groja su tomis gitaromis... Galvodavau, kad norėčiau taip su gitara stovėti ant scenos ir groti.

Man šiaip buvo labai įdomus garsas. Man močiutė pasakodavo, kad vaikystėje ištempdavau virvutę ar gumą apvertęs kėdę ir bimbindavau. Kai pradėjome groti su draugais, su kuriais svajojome įkurti grupę, namuose pasidėdavome tuščių kartoninių dėžučių, su pieštukais kaip su būgnais grodavome. Jeigu tave domina garsas, bandysi jį išgauti iš visokiausių dalykų.

<...> Paskutinėse klasėse tėvas, praradęs viltį, man prisamdė korepetitorių. Turėjau kokius 5 korepetitorius ir mano visi pažymiai iš karto labai pagerėjo. Su manimi reikia dirbti individualiai, esu iš tų žmonių. Aš negaliu susikaupti, man norisi užimti kitų dėmesį. Klasėje visada sėdėdavau pirmame suole prieš mokytoją, bet visada sėdėdavau šonu, man norėdavosi matyti klasę, su kažkuo pajuokauti, pabendrauti. Man visą laiką reikėjo kontakto.

– Kada nors mąstei apie tai, kaip būtų, jei vis dėlto būtum baigęs klasikinę muzikos mokyklą?

– Nebūčiau baigęs jokios mokyklos, vis tiek būčiau išėjęs. Yra žmonių, kurie turi baigti mokslus, ir yra žmonių, kurie pajunta, kad jie jau nori daryti. Aš žinojau, ką noriu daryti, ir viskas.

– Bet tu tiek visko išbandei – iš pradžių įstojai į Gedimino technikos universitetą.

– Taip, statybos ekonomiką. Įstojau tik dėl tėvo, užkeltų lūkesčių, kad turiu kažkuo būti. Pasidaviau tam ir įstojau.

– Paskui po kariuomenės tą bandei keisti į žurnalistiką.

– Į labiau kompromisinį variantą. Įstojau į žurnalistiką, ten mokiausi iki kokio 3 kurso. Buvau išėjęs akademinių atostogų, gyvenau Amerikoje, grįžau, bandžiau mokytis toliau, bet supratau, kad aš visą laiką bandau save apgauti, pateisinti viltis, jog neva turiu baigti kažkokį mokslą, kad kažkuo tapčiau. O aš norėjau groti, tuo metu „Foje“ jau buvo žinoma grupė, mes koncertavome, leidome albumus, o aš vis dar nebuvau apsisprendęs, ką noriu daryti.

Paskui pats sau sakiau: „Ką aš bandau apgauti? Aš save bandau apgauti.“ Kai vieną dieną nusprendžiau, kad gyvensiu tik su muzika ir tik iš jos, iš tos savo kūrybos, mano gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę.

Visas pokalbis – gegužės 25 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Andrius Mamontovas: neturiu aukščio ar kitų fobijų, bijau būti nereikalingas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt