Veidai

2021.06.20 07:00

Vaida Kurpienė – apie išvaizdos pokyčius ir tai, kaip per dieną susirado ir naują darbą, ir būsimą vyrą

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.06.20 07:00

Apie mitybą dietistė, dviejų knygų autorė, naujos Lietuvos dietistų asociacijos valdybos pirmininkė Vaida Kurpienė galėtų kalbėti valandų valandas, tačiau namie prie vakarienės stalo ji kalbas mieliau pasuka apie tai, kas tądien nuspalvino namiškiams dieną. „Namuose mes esame susitarę, kad aš esu viešas žmogus, o mano šeimos nariai – ne“, – portalui LRT.lt sako V. Kurpienė ir priduria, kad žongliruojant tarp darbų ir buities nepasiklysti padeda iki smulkmenų sudėliotas planas.

– Jau 11 metų padedate žmonėms mesti svorį, esate jų vedlė į sveikesnį, laimingesnį gyvenimą. Kaip prasidėjo Jūsų pačios pokyčių kelionė, per kurią atsikratėte daugiau kaip 20 kg?

– Nuo mažumės buvau normalaus, sveiko svorio vaikas, tačiau vyresnėse mokyklos klasėse ir studijų metais paaštrėjo mano odos liga – atopinis dermatitas. Pradėjau vartoti stiprius hormoninius vaistus, nuo jų ėmiau pūstis, atsirado žvėriškas apetitas.

Ilgą laiką nesėkmingai varsčiau gydytojų kabinetų duris ir pati ieškojau būdų, kaip išsigydyti ligą, kol ilgainiui, įpusėjusi trečią dešimtį, padedama vieno gydytojo, atsisakiau geriamų hormoninių vaistų. Nors priaugtas svoris laikėsi, o apetitas nemažėjo, užsispyriau iki vestuvių sulieknėti, mat tuo metu man kaip tik pasipiršo tada dar būsimas vyras Justinas. Apie sveiką mitybą tada nė kalbos nebuvo – valgiau ir rūkytas dešras, ir užpilamas sriubas, tačiau valgiau labai mažai, todėl sulieknėjau.

Vestuvinėse nuotraukose atrodžiau taip, kaip norėjau, bet praėjus dviem mėnesiams ne tik susigrąžinau ankstesnį svorį, bet dar privalgiau ir papildomai. Po metų vieną vakarą susitikau su jaunystės draugių kompanija. Susilažinome, kad per mėnesį atsikratysime dalies nekenčiamų kilogramų. Tik po daugelio metų sužinojau, kad draugės tarpusavyje sutarė mane motyvuoti ir, žinodamos mano charakterį, išprovokavo lažintis.

Pažado neatidėliojau, ėmiausi jau kitą rytą po vakarėlio. Tąkart panaudojau žinias apie svorio metimą, kurias sukaupiau dirbdama viename SPA centre – ten lankytojams kaip tik rengiau lieknėjimo programą. Vadovaudamasi gydytojų, trenerių išdėstytais sveikos mitybos principais, per mėnesį numečiau 5 kg, per pusmetį – virš 20 kg.

Svoris augo kaip ant mielių – kai pamačiau, kad priaugau 30 kg, tiesiog nustojau svertis.

– Tačiau Jums teko išgyventi nelengvą gyvenimo etapą, tad kilogramai ir vėl sugrįžo. Knygoje „Liekna visam gyvenimui“ rašėte, kad svorį iš viso metėte tris kartus – pastarasis nemelavo.

– Po kurio laiko mūsų šeimą užgriuvo ir malonūs, ir nemalonūs rūpesčiai. Kai su vyru laukėmės dukrytės, sužinojome, kad mano anytai diagnozuotas smegenų vėžys. Gydytojai nurodė aiškų terminą – jai liko gyventi 6–8 mėnesiai. Vyro mama gyveno su mumis, mes ja rūpinomės. Tuo metu neturėjau nė lašelio laiko sau, kamavo dar ir finansiniai rūpesčiai. Mano emocinė ir psichologinė būsena buvo tokia, kad visai nerūpėjo, nei kiek sveriu, nei ką valgau, nei kaip atrodau. Svoris augo kaip ant mielių – kai pamačiau, kad priaugau 30 kg, tiesiog nustojau svertis.

Atslūgus emocijoms po gimdymo ir anytos laidotuvių, vėl nutariau sau padėti. Jau turėjau sukaupusi žinių bagažą, kelerius metus nuotoliniu būdu sveikos mitybos pagrindų mokiausi ir pati. Grįžau prie iki nėštumo turėtų sveikos mitybos principų ir dalies antsvorio atsikračiau išties greitai.

Likus maždaug dviem mėnesiams iki grįžimo į darbą, sumaniau savo sukauptomis žiniomis pasidalyti ir su pažįstamais – juk lieknėti su kompanija visada lengviau. Taigi, 2010-ųjų pabaigoje svarstyklėse pamačiau 62 kg – svėriau 24 kg mažiau. Taip sulieknėjau trečią kartą ir panašiai, svyruojant keliems kilogramams, sveriu iki šiol. Nuo tada lieknėti padedu ir kitiems.

Nors turėjau kitos srities magistro išsilavinimą, tačiau specialybiniai mokslai, kai tai susiję su sveikata, – svarbu. Todėl baigiau antrą aukštąjį ir įgijau dietetikos specialybę.

Namuose mes esame susitarę, kad aš esu viešas žmogus, o mano šeimos nariai – ne.

– Pica ir skardinė saldaus gazuoto gėrimo vėlyvą penktadienio vakarą – smalsu, ar dietistė sau leidžia tokias „nuodėmes“?

– Picos kola neužgeriu, joje labai daug cukraus (šypteli). Tada reikėtų rinktis arba kolą, arba picą, man mieliau – kas kramtoma. Visgi sekmadieniais su šeima susitariame ir pietums valgome kokią nors „nesąmonę“. Maži nukrypimai esmės nekeičia, tik laikausi taisyklės būti išrankiai – jei valgau picą, tai tik tą, kuri man pati skaniausia.

Visada pabrėžiu, kad mityboje reikėtų vengti draudimų. Prievarta ir nuolatinė kova neduos ilgalaikio, tvaraus pokyčio. Įsivaizduokime, kad esame bibliotekoje. Pasakau, kad aš penkioms minutėms išeinu. Galite imti bet kurią iš šimtų aplink esančių knygų, išskyrus tą, kuri guli ant stalo. Kurios knygos jums labiausiai reikės? Tikriausiai tos, kuri ant stalo.

– Ko gero, ne veltui sakoma, jog uždraustas vaisius – saldžiausias.

– Net jei įprastai to vaisiaus ir nenorėtume, atsiradus draudimams pradedame jo trokšte trokšti. Į galvą lenda įkyrios mintys, neatsilaikę ką nors suvalgome, o tada vietoje malonumo imame jausti gėdą, kaltę.

Mano socialinių tinklų sekėjai ir klientai tikrai žino, kad kartą per savaitę rekomenduoju suvalgyti tai, kas niekaip netelpa į sveikos mitybos sampratą. Paradoksas – kai pradedi sau leisti, imi mažiau norėti.

Savo klientams esu mokytoja, o komentarų apie save neskaitau. Per 11 metų tai dariau tik du sykius, ir tik tada, kai man pranešė, jog komentarai – labai teigiami.

– Kai nutarėte padėti žmonėms kurti sveiką santykį su maistu, ko gero, tada neįsivaizdavote, jog tapsite ir žinomu, atpažįstamu žmogumi, kurį viešojoje erdvėje seks tūkstančiai žmonių. Dažnai dalyvaujate televizijos laidose, neseniai atsidūrėte ir ant vieno Lietuvos žurnalo viršelio. Ar žinomumas Jums nekelia keblumų, netrukdo asmeniniam gyvenimui?

– Namuose mes esame susitarę, kad aš esu viešas žmogus, o mano šeimos nariai – ne. Po to, kai ant žurnalo viršelio pasirodžiau tik su mažuoju sūnumi, sulaukiau daug klausimų, kur mano likusi šeima. Mažasis sūnus kol kas lanko darželį, jo socialinis ratas ribotas. Jis turi savo auklėtoją ir grupės draugus, todėl visuomenės spaudimo jam jausti dar netenka, tačiau esame sutarę, jog paauglė dukra, vyras nuo viešumo susilaiko.

Kadangi į socialinius tinklus retai keliu vaikų nuotraukas, kai kam susidaro įspūdis, kad aš su jais nebūnu. Tokie komentarai man kelia šypseną. Šeimoje aš esu mama, žmona, dukra, bičiuliams – draugė. Nesvarbu, ką veikiu ir kiek žinoma esu, manau, kad nuo to bendravimas artimųjų rate neturėtų keistis, todėl mano žinomumo įtaka šeimai – minimali.

– Nors lietuviai – gana kuklūs, visgi išvengti smalsių praeivių dėmesio turbūt nepavyksta?

– Žinoma, kartais pasitaiko juokingų situacijų. Pavyzdžiui, sykį pirmą kartą pas vieną turgaus pardavėją pirkau duoną. Mane atpažino iš veido ir palaikė nuolatine kliente, pažadėjo pritaikyti nuolaidą. Matyt, matė mane žiniasklaidoje, prisiminė veidą, tik situacijos ne.

Visgi savo žinomumą išnaudoju šviesdama, edukuodama žmones. Savo klientams esu mokytoja, o komentarų apie save neskaitau. Per 11 metų tai dariau tik du sykius, ir tik tada, kai man pranešė, jog komentarai – labai teigiami (juokiasi).

Atvažiavusi į naują miestą, per dvi dienas ir pradėjau eiti į naują darbą, ir susiradau draugą. Gegužės viduryje kaip tik šventėme 16-ąsias vedybų metines, kartu esame beveik 18 metų.

– Dalydamasi asmenine patirtimi, savo knygoje rašėte: „Nuraminsiu visas dejuojančias, kad būnant apvalių kūno formų sunku rasti meilę ir laimę, – tikrai ne!“ Jau minėjote, kad vyras Justinas Jums pasipiršo kaip tik tada, kai nebuvote patenkinta savo svoriu. Kaip judu susipažinote?

– Esu kilusi iš Klaipėdos, ten gyvenau ir baigiau mokslus, nuo 19-os su studijomis derinau darbus. Baigusi magistro studijas, susiradau darbą Vilniuje. Pamenu, atvykau penktadienį vakare, o pirmadienį turėjau eiti į naują darbą.

Apsigyvenau nuomojamame bute su bičiule. Pas ją savaitgalį pietų atėjo du pažįstami, jie turėjo darbo reikalų, rašė kažkokį straipsnį. Draugė paprašė, kad prisijungčiau – keturiese bus lengviau bendrauti.

Kai kompanija sužinojo, kad vos prieš dieną atvykau į Vilnių, pasišovė man aprodyti miestą. Sutikau. Ėjome į ekskursiją, jie man aprodė sostinę, vakare apsilankėme čiuožykloje. Taip ir susipažinome su būsimuoju vyru (šypteli). Atvažiavusi į naują miestą, per dvi dienas ir pradėjau eiti į naują darbą, ir susiradau draugą. Gegužės viduryje kaip tik šventėme 16-ąsias vedybų metines, kartu esame beveik 18 metų.

Esu struktūruota mama, mūsų namuose galioja aiškios taisyklės.

– Su vyru auginate du vaikus – dukrą Augustę ir sūnų Mantą. Jūs griežta, o gal labiau lepinanti, nuolaidžiaujanti mama?

– Esu struktūruota mama, mūsų namuose galioja aiškios taisyklės. Visgi apie savo vaikus tikriausiai žinau daug. Žinau, su kuo jie draugauja, kuo domisi. Kai per Kalėdas, gimtadienius dovanojame vaikams dovanas, jie niekada jomis nenusivilia – visada išrenkame tai, kas jiems patinka.

Su sūnumi žaidžiame domino ir „Uno“, skaitome knygas, su dukra žiūrime serialus, vaizdo įrašus „YouTube“, todėl su paaugliais laisvai galiu palaikyti pokalbį apie tai, kokie youtuberiai streamina „Minecraft“ (šypteli). Kiek įmanoma, su dukra išeiname kur nors tik dviese: apsipirkti, įgyti naujų patirčių, pavyzdžiui, miško takais pasivaikščioti su žirgais. Visgi man pačiai sunku vertinti, kokia esu mama, vaikai į šį klausimą turbūt atsakytų geriau.

– Yra kalbančių, jog vaikai – tarsi gėlės, tereikia priežiūros ir auga savaime. O kaip į motinystę žiūrite Jūs? Vaikų auginimas Jums kelia iššūkių, o gal į tai žvelgiate kaip į didelių pastangų nereikalaujančią atsakomybę?

– Nežinau, kaip su tuo gėlių augimu savaime... Gėlininkė aš nekokia, pas mane gėlės auga tik tos, kurių nereikia laistyti (juokiasi). O vaikus aš laistau. Pavyzdžiui, per karantiną buvo iššūkis, kai vienu momentu pajutau, jog su vaikais pametėme tikrąjį buvimą drauge.

Kai visą parą būni šalia, atrodo, kad kartu leidi laiką, bet juk iš tiesų nebūtinai taip yra. Kai tą supratau, puoliau vėl ieškoti progų pabūti dviese su vienu ir kitu vaiku, kad galėčiau jam skirti 100 procentų savo dėmesio. Man atrodo, tai labai svarbu.

Savo laiką, net ir laiką su vaikais, labai atsakingai planuoju, nes vien tai, kad esi šalia, dar nereiškia, kad tam žmogui skiri visą savo dėmesį.

– Kokius kasdienybės ritualus, tradicijas šeimoje puoselėjate?

– Su vaikais turime tradiciją vakarais, kai nedirbu, susėsti prie vakarienės stalo ir pasidalyti, kas tą dieną įvyko gero. Mano sūnus tai daryti įpratęs nuo mažumės, jam tai – savaime suprantama ir reikalinga kaip oras. Kai vakare kalbiesi apie gerus dalykus, diena baigiasi ramiau, su pozityvesne emocija.

Dažniausiai šeimose šnekos sukasi apie tai, ką padarei, ką reikia padaryti. Net klausimas „Kaip sekėsi mokykloje?“, mano manymu, turi kontrolės prieskonį. Todėl daugiau kalbame apie tai, ką naujo sužinojome, kas mus prajuokino. Taip gali labiau pažinti savo šeimos narius, sužinoti, kuo gyvena tavo vaikai.

Su sūnumi kalbame apie tai, su kuo jis žaidė, ką statė, ką matė. Paauglės dukros paklausiu, kokios naujos muzikos ji klausė, kas išleido naują albumą, kartais kartu jo pasiklausome. Taip aš ir pati atrandu naujų dalykų, kurių visame bėgime gal ir nesužinočiau.

– Dažnai dalyvaujate televizijos laidose, esate aktyvi socialiniuose tinkluose, turite armiją klientų, leidžiate knygas, dalyvaujate fotosesijose, rūpinatės buitimi, esate mama, žmona. Kaip viską suspėjate? O gal visgi persiplėšti nepavyksta ir kai ką tenka aukoti?

– Skirtingomis dienomis dėliojuosi skirtingus prioritetus. Dažnai stengiuosi dubliuoti užduotis. Pavyzdžiui, šiuo metu Jums telefonu duodu interviu ir tvarkausi virtuvę. Kalbėdama kartais rūšiuoju skalbinius arba išeinu pasivaikščioti aplink namą ir paraviu sklypą (juokiasi). Savo laiką, net ir laiką su vaikais, labai atsakingai planuoju, nes vien tai, kad esi šalia, dar nereiškia, kad tam žmogui skiri visą savo dėmesį.

Dar vienas dalykas – daiktus esu atsirinkusi taip, kad man reikėtų priimti kuo mažiau sprendimų. Kuo daugiau sprendimų mes darome, bet kur, net ir kalbant apie maistą, tuo daugiau pavargstame ir sugaištame daugiau laiko ne darymui, o galvojimui. Kuo aiškesnis planas, kuo mažiau pasirinkimų, tuo lengviau viską suspėti.

Mūsų namai nelabai toli centro, tačiau atvykę bičiuliai sako, kad gyvename tarsi kaime – gatvelės negrįstos, aplink yra senų namukų, turime puikius kaimynus, o ir miesto šurmulio nelabai girdėti.

Dėl to kas pusę metų namuose reguliariai peržiūriu daiktus. Ko nebereikia, atiduodu feisbuko atiduotuvėje. Turiu nedaug kosmetikos, drabužių – tik tai, kas man tinka ir patinka. Mūsų vaikai taip pat išmokyti nekaupti daiktų – žino, kad pas mus tokia tvarka, tad patys sukrauna nebenešiojamus drabužius. Tai padeda neapsikrauti daiktais, o juk kuo mažiau daiktų, tuo mažiau ir tvarkymosi.

Šeimoje planuojame, ir ką valgysime, kas pasirūpins maistu. Pavyzdžiui, vakarais, kai vedu seminarus ar esu pavargusi, sutariame, kad vyras su vaikais tvarkysis vieni. Kitomis dienomis ar savaitgaliais virtuvės vairą perimu aš. Apie viską šnekamės ir planuojame iš anksto, nes juk kuo mažiau chaoso, tuo ramesni nervai ir viskas paprasčiau.

– Prieš daugelį metų uostamiestį išmainėte į sostinę. Nesiilgite gimtojo krašto, jūros ošimo? Galbūt ateityje ketinate sugrįžti arčiau Baltijos, o gal pasvajojate apie atokesnę sodybą už Vilniaus?

– Man atrodo, klaipėdiečiai yra žmonės, mažiausiai būnantys prie jūros. Vienais metais, kai dar gyvenau Klaipėdoje, supratau, kad vasarą nė sykio nebuvau prie jūros. Žinoma, negaliu šnekėti už visus klaipėdiečius, tačiau dalis jų prie jūros renkasi vykti pavasarį, rudenį ar žiemą, kai šurmulys pajūryje būna mažesnis ir galima iš tiesų pajusti tą jūros ramybę, išgirsti jos ošimą.

Klaipėdoje gyvena mano tėveliai, ten likę daug mano vaikystės ir studijų metų draugų, tad dažnai ten apsilankau, ypač vasarą. Tik ne dėl jūros, o dėl žmonių. Klaipėda man asocijuojasi su jaukumu, lėtesniu tempu, tačiau apie grįžimą kol kas nemąstau, nežiūriu tiek toli į priekį, galvoju apie tai, kas yra čia ir dabar, o dabar mes su šeima gyvename Vilniuje.

Beje, mūsų namai nelabai toli centro, tačiau atvykę bičiuliai sako, kad gyvename tarsi kaime – gatvelės negrįstos, aplink yra senų namukų, turime puikius kaimynus, o ir miesto šurmulio nelabai girdėti. Nuo pat paryčių mus žadina ne miesto garsai, o paukščių čiulbesys.

– Kokiu principu vadovaujatės gyvenime?

– Nežinau, ar pavyksta, bet stengiuosi (juokiasi). Ilgą laiką man trukdė siekis viską daryti idealiai. Natūralu, kad tada labai išsenki. Daug metų dirbau su švedais, man labai patiko jų požiūris, kad reikia daryti pakankamai gerai. Mat skirtumą tarp to, kas padaryta idealiai, ir to, kas gerai, pastebėsi tik tu pats, o tam skirtumui išlyginti prireikia 90 proc. tavo pastangų. Šis pokytis man padeda tvarkytis su stresu.

Kartais mėgstu perdėlioti savo prioritetus. Suprasti, kam tuo metu noriu skirti daugiau laiko, ir labiau koncentruotis į tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne į tai, kas buvo ar dar tik bus.

Nors neretai gyvename laukimu, siūlau dabar pat atsisėsti ir pagalvoti, ką dabartinėmis sąlygomis, nelaukdamas, kol kas nors pasikeis, galiu padaryti arba ko galiu nedaryti.

– Kaip paragintumėte žmogų, kuris svajoja atsikratyti svorio, tačiau tas lemtingasis „rytojus“ arba „pirmadienis“ vis vėluoja išaušti?

– Dažnai nepradedame, nes norime padaryti per daug ir per gerai. Nors neretai gyvename laukimu, siūlau dabar pat atsisėsti ir pagalvoti, ką dabartinėmis sąlygomis, nelaukdamas, kol kas nors pasikeis, galiu padaryti arba ko galiu nedaryti.

Vadinasi, dabar perskaičiau interviu ir galvoju: galbūt galiu vietoje užkandžio sugraužti morką arba ją susitarkuoti prie vakarienės? Galbūt galiu suvalgyti ne visą, o pusę bandelės ir likusią dalį atiduoti kitam arba atsidėti kitam kartui? Tai jau bus 50 proc. geriau.

Taip pat siūlau negyventi apibendrinimais, kad nuo dabar laikysitės dietos ar gyvensite sveikiau, o gyventi po parą – ko užsibrėžėte, laikytis šiandien. Ir dar labai svarbu nesilyginti su kitais. Visada atrodys, kad yra -esnių: gražesnių, lieknesnių, žavesnių. Pradėjęs lyginti tai, koks buvote ir koks esate, pradėsite jausti, kad jums sekasi, o pamatęs, kad sekasi, norėsite kartoti ir toliau daryti tai, kas džiugina. Tai ir yra pagrindinė paslaptis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.