Veidai

2021.05.22 07:00

„The Roop“ šokių kūrėjas – apie Nyderlanduose gyvenančius vaikus ir jam svarbų palaikymą iš Ignalinos

Eimantė Juršėnaitė, specialiai LRT.lt iš Roterdamo2021.05.22 07:00

„Man be galo malonu žinoti, kad Ignalinos kraštas šoka ignaliniečio choreografiją“, – portalui LRT.lt sako šokėjas ir choreografas Marijanas Staniulėnas, matydamas, kaip visa Lietuva eina iš proto dėl „Discoteque“ šokio, kurį išvysime „Eurovizijos“ finale. Beje, Nyderlandai choreografui siejasi ne tik su dainų konkursu – čia gyvena jo vaikai, tad šis kraštas jam nėra visiškai svetimas.

– Į pabaigą ritasi antra savaitė šių metų „Eurovizijos“ mieste Roterdame. Tiesa, panašu, kad tai nėra tavo pirmoji pažintis su Nyderlandais.

– Ne kartą mane čia atvedė darbas, be to, jau kone septynetą metų čia gyvena mano vaikai iš pirmosios santuokos. Tiesa, dažniau jie atvažiuoja pas mane į Lietuvą, to visada labai laukiu. Taigi, manau, kad ir ateityje Nyderlandai bus man artimas kraštas.

– Turbūt per pastaruosius pusantrų metų susitikti trukdė pandemija.

– Susitikę nebuvome nuo praėjusios vasaros, tad vaikų labai pasiilgau. Tačiau daug bendraujame, šiuolaikinės technologijos leidžia pasimatyti per vaizdo skambučius.

– Lietuvoje dėl „Eurovizijos“ einame iš proto, gal bendraudamas su vaikais pastebėjai, ar ir Nyderlanduose žmonės taip susidomėję šiuo konkursu.

– Sunku pasakyti. Būdamas čia pastebiu, kad per televiziją rodo įvairias laidas apie konkursą, tačiau nedideliame Nyderlandų mieste gyvenantys vaikai sakė „Euroviziją“ žiūrintys tik dėl manęs.

– Kiek tau svarbu, kad vaikai nepamirštų savo lietuviškų šaknų, tradicijų, papročių?

– Man tai vienas svarbiausių dalykų. Šeimoje jie kalba lietuviškai, bet pastaruoju metu pastebiu, jog sūnus su dukra tarpusavyje pradeda kalbėtis olandiškai. Vis tik noriu, kad mano vaikai žinotų savo šaknis, iš kur yra kilę, ir puoselėtų savo gimtojo krašto tradicijas. Aš pats esu iš nuostabaus Ignalinos krašto, iš čia kilę mano tėvai, ten yra sodyba. Man svarbu įsižeminti ir nepamiršti savo šaknų, noriu, kad jų nepamirštų ir mano vaikai.

– Paglosto širdį, kad per Lietuvą nuvilnijusi geltona banga buvo tokia didelė ir Ignalinos krašte?

– Labai. Man rašė kraštiečiai, klausė, ar gali naudoti medžiagą, nusifilmuoti. Atsakiau jiems linkėjimais ir sveikinimais. „Discoteque“ šoka ir Lietuvoje, ir visoje Europoje, bet man be galo malonu žinoti, kad Ignalinos kraštas šoka ignaliniečio choreografiją. Jaučiuosi prisidėjęs prie tam tikros kultūrinės veiklos savo krašte. Beje, kasmet Ignalinoje rengiu tarptautines stovyklas – taip noriu bent šiek tiek pakelti krašto ekonomiką ir parodyti kraštiečiams kitokios kultūros. Iš tiesų, kiek pažįstu žmonių iš Ignalinos, visi jie labai talentingi ir sėkmingi žmonės – medikai, verslininkai, kitų sričių atstovai. Kai kurie jų savo darbais garsina ne tik savo miestą, bet ir šalį.

– Tiesa, Vilniuje turbūt tavęs jau išsiilgo dar du sūnūs.

– Jie dar maži, tad nenustebčiau, jei labiau laukia ne manęs, o dovanų. (Juokiasi.) Tačiau aš tikrai jų labai pasiilgau.

– Atrodo, gyveni šokiu. Galbūt tokia didele tavo aistra užsikrečia ir vaikai?

– Abu vyresnieji vaikai šoka. Miestelyje, kuriame gyvena, nėra šokio mokyklų, tad jie važiuodavo mokytis į Belgiją, Antverpeno miestą, ten buvo visai nebloga šokio mokykla. Labai džiaugiuosi, kad jiems sudaromos galimybės ir sąlygos tobulėti. O mano jaunėlis Markas mieliau dainuoja, lanko „Ąžuoliuko“ chorą. Jis buvo bene mažiausias iš ąžuoliukų, Liepos 6-ąją ant Karaliaus Mindaugo tilto su visa Lietuva giedojęs šalies himną. Labai didžiuojuosi savo vaikais.

– Sugrįžkime į „Euroviziją“. Ne paslaptis, kad šiemet dirbi ir su Vokietijos atstovu Jendriku. Galbūt ši „Eurovizija“ tau ne pirmoji?

– Kalbant apie Jendriką, labai džiaugiuosi, kad dirbu dar ir su kita delegacija, – man patinka produktyviai išnaudoti laiką, tad kai „The Roop“ dalijo interviu ar galėjo kiek atsikvėpti, porą dienų buvau užimtas kitais darbais. Iš tiesų bent kartą ar porą kartų per metus išvykstu padirbėti su užsienio projektais.

Ši „Eurovizija“ man, kaip atlikėjui, – pirmoji, tačiau kaip kūrėjui – tikrai ne pirma. Jau daugelį metų kuriu eurovizinius numerius atrankoms, kai kurie jų buvo išvykę ir į didžiąją „Euroviziją“. Pavyzdžiui, prisidėjau prie Vaido Baumilos ir Monikos Linkytės pasirodymo konkurse.

– Vis tik sakai, kad ši „Eurovizija“ tau pirmoji kaip atlikėjui. Ar čia viskas taip, kaip tikėjaisi ir įsivaizdavai?

– Tiesą sakant, atvykau čia nieko nesitikėdamas ir nesusikūręs tam tikrų iliuzijų. Tiesiog norėjau pabūti toje aplinkoje, man buvo įdomu pamatyti didžiąją sceną ir kaip čia dirbama. Esu praktikas, tad daugelį dalykų išmokau dirbdamas. Dabar, pamatęs konkurso virtuvę iš vidaus, žinosiu, ko galiu tikėtis ir iš konkurso, ir iš atlikėjų, su kuriais galbūt ateityje dirbsiu.

– Su „The Roop“ jau sukūrėte tam tikrą formulę, kuri pasiteisino antrus metus iš eilės: daina, įsimenantis šokis, spalva...

– Dažniausiai esame pratę matyti, kad šokis yra tam tikras pastiprinimas, priedas. Tačiau viena iš „Discoteque“ stiprybių veikiausiai ir yra tai, kad daina ir šokis vienas kitą papildo, be to, choreografija yra svarbi sudėtinė pasirodymo dalis, įtaigiai veikianti ir užkrečianti šokiu žmones Lietuvoje ir už jos ribų.

Eurovizija 2021. Lietuva. The Roop – „Discoteque“

– Daugiausia dėmesio sulaukei, kai praėjusiais metais daina „On Fire“ laimėjo nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, nors tavo biografija įspūdinga – buvai vienas šokio teatro „Aura“ narių, esi dukart tapęs pasaulio hiphopo čempionu, esi sukūręs ne vieną spektaklį, taip pat ir cirko, režisuoji ir kuri choreografijas televizijos laidoms, kelis kartus dirbai kaip grožio konkurso „Miss Exlusive of the World“ režisierius bei choreografas.

– Nesu linkęs garsiai rėkti apie tai, ką darau. Šokio pasaulyje daug kas tai žino. Vaidotas mane taip pat susirado, nes žinojo apie mano veiklą. Kaip šokėjas pasiekiau nemažai, tad dabar stengiuosi prasimušti kaip kūrėjas. Esu plataus plano veikėjas – dirbu ne vien tik su šou, bet ir su menine veikla, nors ir rečiau.

– Judesiu daug ką galima pasakyti, tačiau ar mokame žiūrėti ir tikrai suprasti šokio kalbą?

– Nors man visada buvo svarbu, kad šokis kalbėtų ir keistų, vis tik gurmanais negimstama, jais tampama. Tik pažiūrėjęs ne vieną dešimtį šokio, ypač šiuolaikinio šokio, spektaklių, pradėjau suprasti ir vertinti tą kalbą. Iš pradžių ir man, kaip vartotojui, buvo svarbūs paviršutiniški, lengvai perskaitomi dalykai. Taigi suvokimas atėjo su laiku.

– Šeštadienį pasirodysite finale. Kokių turi lūkesčių?

– Vis tik man svarbiausia kuo geriau atlikti savo misiją scenoje, būti eurovizinėje aplinkoje ir ja mėgautis. Vien buvimas čia man – labai daug, labai tai vertinu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt