Veidai

2021.05.02 10:05

Nesulaužyta optimistė, penkių vaikų mama Rūta Ščiogolevaitė: ne kiekvienas žmogus galėtų tiek ištverti

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2021.05.02 10:05

Dainininkė Rūta Ščiogolevaitė save vadina nesulaužyta optimiste. „Tas etapas, kai man labai dažnai nusvirdavo rankos, yra baigtas“, – patikina ji. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ moteris dalijasi motinystės vargais bei džiaugsmais, pasakoja apie atrastą tikėjimą. „Per daug patyriau gerų dalykų, stebuklų, sutapimų – kaip kas nori, taip vadina. Aš tikintis žmogus, aš vadinu kitaip“, – pažymi atlikėja.

Ryški scenos žvaigždė R. Ščiogolevaitė šiuo metu daugiausia panirusi į motiniškus rūpesčius: auginti penkis vaikus – nemažas iššūkis. Kas kitas, jei ne ji, galėtų geriau atsakyti, ką reiškia būti mama?

„Kadangi aš labai daug metų gyvenu tuo, tokio dalyko, kaip gyvenimas sau, aš tiesiog nebepamenu. Kas yra motinystė? Tai yra mano gyvenimas, mano kasdienybė, mano svajonės, mano poreikiai, tai yra viskas, apie ką aš galvoju“, – pažymi ji.

Dabar net profesija, kurios tiek metų mokėsi, ir scena, į kurią tiek metų žengė siekdama būti geriausia, mylimiausia, kiek nustumtos į šalį. Motinystė R. Ščiogolevaitei tapo svarbiausiomis pareigomis ir darbu.

Rūta Ščiogolevaitė apie motinystę: nuolatinis balansas tarp lepinimo ir griežto auklėjimo

„Pati save pagaunu, kad šiuo metu, turėdama jau penktąjį vaikelį, esu turbūt laimingiausia, palyginti su visais kitais kartais. Nežinau, su kuo tai susiję: ar su patirtimi, ar su amžiumi. Galbūt viskas kartu, bet jaučiu tą tikrą pasitenkinimą motinyste. Daug atlaidžiau ir ramiau žiūriu į kai kuriuos iššūkius ir problemas, daugiau tiesiog tyro džiaugsmo“, – tikina pašnekovė.

R. Ščiogolevaitės vyresnėliui Adomui, jos ir šokėjo Deivido Meškausko sūnui, dabar jau vienuolika. Santuokoje su Rolandu Damijonaičiu gimė dar dvi pametinukų poros. Žinoma moteris juokiasi, kad tai – tas pats, kaip auginti dvi dvynių poras.

„Jeigu lyginti, kaip jaučiausi augindama Adomą ankstyvuoju laikotarpiu iki dvejų metų, tai visiškai nepalyginami pojūčiai. Aš net nespėdavau pagalvoti, ar čia džiaugsmas būti mama, ar ne. Aš taip norėdavau padaryti gerai, jam viską duoti – neduok Dieve, mano vaikui ko nors trūks. Mane užgriuvo nežmoniškas atsakomybės jausmas. Atsimenu, pas mane atvažiavo draugė, mūsų berniukai žaidžia, ji sako: „Na, ar ne džiaugsmas? Pažiūrėk, kaip jie žaidžia.“ Aš taip gerai atsimenu tą momentą: pasižiūrėjau į ją ir pagalvojau, Viešpatie, žmogus iš kosmoso, ką ji šneka, kur tas džiaugsmas. Reikia žiūrėti, kad neužsigautų, ką šiandien vakarienei valgysime...“ – pasakoja atlikėja.

Kai prieš dešimtmetį R. Ščiogolevaitė filmavosi legendinio serialo „Giminės“ tęsinyje, tikrai negalvojo, kad netrukus jos gyvenime svarbiausią vietą užims motinystė, o ne darbai scenoje ar televizijoje. Filmuotis ji dar grįžo ir gimus antram vaikui – dukrytei Anabelei. Bet su antru, trečiu, ketvirtu ir juo labiau penktu vaiku ji vis labiau tolo nuo scenos. Užtat vis stipriau mėgavosi kita likimo dovana – motinystės patirtimi.

Nuolat reikia balansuoti: kaip vaikų neišlepinti, nubrėžti ribas, bet ir nebūti ta, kuri nuolat nieko neleidžia. Tuo labiau, kad yra kita pusė, kuri stengiasi tyčia palepinti kuo daugiau, palenkti į savo pusę.

„Aš suvokiau, kad vaikams beveik net nematuoju temperatūros, nes galiu prisiliesti ir jau žinau, ar karščiuoja, ar jam šiek tiek pakilo temperatūra. Viskas visai kitaip atrodo, kai turi daug patirties. Ir slaugai kitaip tą vaiką, ir tas sergantis vaikas nebe tokia tragedija pasidaro. Aišku, tau rūpi, bet tu jau žinai, ką daryti, daug ramiau atlieki savo pareigas, atsakomybes su didesne meile, didesniu saugumo jausmu, o ne panika. Atsakomybė ir panikos jausmas, kuris būna pirmais kartais, labai užgožia laimės, pilnatvės pojūtį“, – mano pašnekovė.

Kokia yra kasdienybė ir buitis, kai namuose – penki vaikai? Paklausta R. Ščiogolevaitė tik juokiasi: tokia pati, kaip ir turinčių vieną vaiką, tik penkiskart gausesnė.

„Visko tiesiog daug daugiau: ir laiko jiems reikia daug daugiau, ir migdymai dukart ilgesni, ir sauskelnių daug daugiau... Man sunkiausia, kai vaikai pykstasi. Aš apskritai labai nemėgstu konfliktų, skausmingai reaguoju į konfliktus ir visą laiką jų vengiu. Tai labai didelis trūkumas, nes tai tiesiogiai susiję su nemokėjimu pasakyti „ne“: kad tik visiems viskas, patenkinti visų norus, lūkesčius, poreikius. Tos rankytės, poreikiai, ožiukai dar maži, nors, būna, taip susikala berniukai, kad... Reikia priprasti prie šitų scenų, dramų. Bet stengiuosi, mokausi mažiau skaudžiai į tai reaguoti, nes man labai skausminga: o Dieve, kaip galima taip susimušti?

Nuolat reikia balansuoti: kaip vaikų neišlepinti, nubrėžti ribas, bet ir nebūti ta, kuri nuolat nieko neleidžia. Tuo labiau, kad yra kita pusė, kuri stengiasi tyčia palepinti kuo daugiau, palenkti į savo pusę. Nesinori būti ta, kuri tik prižiūri, liepia praustis, miegoti, valytis dantis, keltis į darželį, į mokyklą, daryti namų darbus. O visos pramogos – tarsi kitai pusei. Žinote, kaip būna...

Iš pradžių aš į tai reagavau skausmingai, o dabar labai daug ką paleidžiu ir galvoju: kaip bus, taip bus. Aš visą laiką save raminu: man buvo taip blogai, kad viskas, kas dabar vyksta blogo, nė iš tolo neprilygsta tam, kaip blogai man buvo prieš tai“, – mintimis dalijasi laidos herojė.

Atsispirti nuo dugno padėjo malda

Mamos patirtis R. Ščiogolevaitę išmokė nebe taip sureikšminti įvairių smulkmenų ir nedidelių problemų, o daugiau vietos palikti džiaugsmams. Net jei tuos džiaugsmus temdo aršios, skausmingos ir labai ilgos skyrybos su mažųjų vaikų tėčiu. Žinia, kad pora skiriasi, pasigirdo tuo metu, kai moteris laukėsi penktos dukrytės. Dabar mažylei jau daugiau nei pusantrų metukų, o skyrybų byla tik neseniai pasiekė teismą ir greitai baigtis nežada.

„Dažnai išgirstu: kokia tu stipri, Rūta. Ypač iš žmonių, kurie žino visus tuos kasdieninius ir nekasdieninius iššūkius. Visą laiką sakydavau: kodėl jūs man sakote, kad aš stipri? Nes niekada negalvojau, kad iš tikrųjų esu stipri. Bet dabar pradėjau galvoti: taip, turiu nemažai tos stiprybės ir tikrai ne kiekvienas žmogus galėtų užgriuvus tiek įvairiausių rūpesčių ištverti.

Aš stengiuosi optimistiškai žiūrėti: matyt, ne taip jau lengvai gyvenime ir palūžčiau, jei kokios didelės problemos ir rūpesčiai. Kitas dalykas, yra visiškai nestandartinė situacija, aš tai vadinu vyšnaite ant torto. Žinote, kaip būna, – tik to ir betrūko. Tai – karantinas su visais su juo susijusiais iššūkiais. Jeigu ne karantinas, jeigu turėčiau savo darbą, tai viskas būtų turbūt dvidešimtkart lengviau. Nes labai daug sprendimų, rūpesčių, iššūkių ir netgi rimtų problemų yra susiję būtent su tuo. Kartais, aišku, ir pajuokauju: na, čia tik man taip gali atsitikti, prie visų problemų – dar kokia stichinė problema“, – pasakoja dainininkė.

Dėl pernai Lietuvą suvaržiusios COVID-19 pandemijos ir karantino atlikėjos koncertai ir pasirodymai šventėse buvo atšaukti. R. Ščiogolevaitei tai pirmiausia susiję su prarasta galimybe daugiau duoti vaikams.

„Turint tiek daug vaikų visa tai, kas vyksta gyvenime, yra sveriama ant vaikų svarstyklių, kaip tai paveiks mano vaikus. Pradedant nuo kasdieninės duonos, baigiant – kur, kaip gyventi. Viskas kainuoja, turėdama penkis vaikus netgi negaliu turėti paprasto automobiliuko – mes tiesiog į jį netilptume“, – kalba pašnekovė.

R. Ščiogolevaitė įsitikinusi, kad vaikų auginimą ji puikiai suderintų su koncertais, – kad tik jų būtų. Kai dirbi, turi pajamų, gali pasisamdyti ir auklę. Tačiau dabar tenka kasdien galvoti ne apie pagalbininkus, o iš ko į automobilį įsipilti degalų, kaip susimokėti paskolą už namą ar ką šiandien išvirti vaikams pietų. Ir visus tuos poreikius reikia dauginti iš penkių, dažnai pamirštant save. Net artėjanti vasara kol kas jokių koncertinių pasiūlymų dar neatnešė. Ar būtų baisu niekada nebegrįžti į sceną? Tokių košmarų dainininkė nesapnuoja, bet ant svarstyklių lėkštės nuolat tenka dėti pasirinkimus.

„Aišku, galima, atsiprašau už žodį, žudytis, išvežioti vaikus seneliams ir tada jau arti, bet tada jie manęs nematys. Visaip svarstai, kaip geriau: ar absoliučiai viską paaukoti dėl kelių šimtų, ar vis dėlto sumažinti poreikius iki minimumo ir kažkaip bandyti būti mama? Aš kitaip tiesiog negaliu. Jie yra maži, aš su jais turiu būti. Aš tiesiog kitaip nemoku“, – prisipažįsta R. Ščiogolevaitė.

Sunkios skyrybos, penki maži vaikai, skolos ir dar menininkų gyvenimą visiškai paralyžiavęs karantinas. Kartais atrodo, kad gyvenimas griūva ir dėl kur kas menkesnių rūpesčių. R. Ščiogolevaitės jis galėjo sugriūti jau penkiskart. Ypač ši žiema jai buvo tragiškai sunki – dėl karantino keturis mėnesius vaikai nėjo nei į mokyklas, nei į darželius, moteris neturėjo jokio darbo. Atsidūrus tokioje padėtyje ne vienam nusvirtų rankos.

Aš nuo ryto iki vakaro turiu tiek darbo, kad neturiu kada apie tai galvoti. Jeigu likčiau viena, tada tikriausiai užpultų galbūt ir depresyvios nuotaikos. Bet aš tam tiesiog neturiu laiko.

„Tas etapas, kai man labai dažnai nusvirdavo rankos, yra baigtas. Tas etapas buvo, jis tęsėsi ilgai ir šito aš jau seniai nebedarau. Aš nelabai turiu kada gilintis ir galvoti apie smulkmenas, nes turiu tokią buitį, kad neturiu kada galvoti. Aš tik spėju viską atlikti, visus pamaitinti, aprengti, su visais pabūti, kiekvienam papūsti, kur jis užsigavo... Aš nuo ryto iki vakaro turiu tiek darbo, kad neturiu kada apie tai galvoti. Jeigu likčiau viena, tada tikriausiai užpultų galbūt ir depresyvios nuotaikos. Bet aš tam tiesiog neturiu laiko“, – sako laidos herojė.

R. Ščiogolevaitė atvira: kai pasidaro nepakeliamai sunku, save paragina dėmesį nukreipti į gerus dalykus, rasti kuo pasidžiaugti. Tada lengviau pakelti bet kokius iššūkius ir problemas. Tokiomis akimirkomis paspirties ji vis dažniau ieško tikėjime.

„Aš buvau tokioje rūpesčių ir blogų dalykų duobėje... Tam tikru metu pajaučiau, kad nebepakeliu, nebeišnarplioju to visko, kas susiraizgė mano gyvenime. Žinote, kaip sako: tam, kad atsispirtum, reikia pajausti dugną. Tam tikra prasme, galiu pasakyti, taip ir atsitiko: tuo metu, kai pasakiau, kad aš nebegaliu viena susitvarkyti, pasitikėjau, pradėjau daugiau melstis.

Galiu drąsiai paliudyti – atsirado tiek daug netikėtų išeičių. Jau praėjo nemažai laiko, baiginėjasi antri metai nuo tų sprendimų. Tiek daug kartų nebuvau apleista, tiek daug kartų man buvo atsiųsti nuostabūs žmonės, pagalba. Viskas vis tiek visada kažkaip išsisprendžia. Per daug patyriau gerų, gražių dalykų, stebuklų, įdomių sutapimų – kaip kas nori, taip tas vadina. Aš tikintis žmogus, aš vadinu kitaip. Per daug jų atsitiko, kad galėčiau lengvai imti ir leisti, jog man nusvirtų rankos“, – pabrėžia ji.

Nesulaužyta optimiste save vadinanti R. Ščiogolevaitė išbandymus išmoko vertinti lyg prieskonius, kurių likimas kartais net padaugina į jos gyvenimo sriubą.

„Kai yra tikrai labai daug sunkių dalykų, kas tada belieka? Arba tu pasiduodi, arba sugebi įžvelgti tai, kas yra gero. Aš turiu tiek daug gero: nuostabius kaimynus, labai daug gerų draugų, sveikatą, vaikus, kurie yra sveiki. Turiu stogą virš galvos, vis dar turiu skaniai pavalgyti – nevalgau makaronų kiekvieną dieną. Ir viskas – o ko daugiau mums reikia? Aš galiu išeiti su vaikais pasivaikščioti, pažaisti, galiu jiems skaityti vakare. Čia ir yra motinystė“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Plačiau – gegužės 1 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Rūta Ščiogolevaitė apie motinystę: nuolatinis balansas tarp lepinimo ir griežto auklėjimo
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt