Veidai

2021.05.20 08:10

Kai buvo nustatyta, kad „alkoholyje kraujo nerasta“, Gintaras Mikalauskas suprato – turi paskutinį šansą

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.05.20 08:10

Laidų vedėjas Gintaras Mikalauskas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasidalijo savo gyvenimo istorija. Aktorius neslepia: problemos su alkoholiu prasidėjo dar besimokant specialybės ir niekas nieko negalėjo padaryti. „Visi matė, kaip slystu. Kurse buvo grupelė, su kuria atšvęsdavome. Visi pabaliavoję kitą dieną eina į repeticiją, aš einu baliavoti toliau“, – pasakoja jis.

1960 metų gegužės 19 dieną Panevėžyje du muzikai pianistai Irena ir Vytautas susilaukė sūnaus Gintaro, būsimo aktoriaus, televizijos laidų vedėjo.

„Mama susilaukė manęs jauna, ištekėjo už tėvo 1958 metais. Mamai buvo 18 metų, tėčiui – 28 metai. Mama buvo antro kurso technikumo studentė, tėvas – to technikumo direktorius. Tėtis pasakojo: buvo kalbų – iš reikalo“, – sako pašnekovas.

Kalbos apie jį pradėjo sklisti dar jam negimus. Skamba gana pranašiškai, nes jam visą gyvenimą lemta būti aptarinėjamam. Visai natūralu, kai giminė gerai žinoma: močiutė Zofija Petkūnienė – ne vieną talentingą pianistą išugdžiusi pedagogė, teta Romualda Mikalauskaitė – aktorė, dėdė Vitalijus Zabarauskas – Miltinio dešinioji ranka, mama Irena – fortepijono dėstytoja, tėvas Vytautas – taip pat pianistas, pedagogas, kompozitorius. Jo vardu vėliau pavadinta Panevėžio menų gimnazija.

„Turiu sesutę, už mane jaunesnė 4,5 metų. Yra graži nuotrauka, turbūt gražiausia mano gyvenime. Ji pati sako: tokio brolio nėra, kuris taip mylėtų seserį.

Nenoriu sakyti, kad mus vaikystėje lupo. Mama buvo griežta, tėvas auklėjo žodžiu. Bijojome tėvo. Užtekdavo ką nors pasakyti, mama... Neleisdavau [mušti] sesutės. Jei sesutė ką padarydavo, atsiguldavau ant lovos ir sakydavau: lupk mane. Vieną kartą pasakiau, mama įsižeidė: negi aš jus taip lupau? Norėjau viską prisiimti. Sesę visko mokiau, visur tampiau. Žaisdavome, ji buvo mano draugė“, – pasakoja G. Mikalauskas.

Gimę tą pačią dieną. Su alkoholizmu kovą laimėjęs Mikalauskas prisiminė lemtingą gimtadienį: supratau, kad galiu mirti

Aplink būsimą aktorių visada virė kas nors teatrališka: namuose nuolat skambėdavo muzika, rinkdavosi Panevėžio teatro aktoriai. Matyt, tokia aplinka diktavo ir vaikiškus berniuko žaidimus.

„Būdamas mažas namuose turėjau prastą chalatą. Mama sakydavo: nebenešiok. Bet prisikišdavau kardų, pistoletų, pasidarydavau apsiaustą. Filmų prisižiūrėdavome... Mano močiutės Petkūnienės sesuo gražiai piešė ir turėjo lėlių, namuose rodydavo lėlių spektaklius“, – prisiminimais dalijasi jis.

Gimęs muzikų šeimoje šalia pagrindinių mokslų berniukas įstojo ir į muzikos mokyklą. Įdomu tai, kad jo mokytoja buvo jo mama. „Nepatikėsite – per pamoką niekada nebuvo: laba diena, mama. Ateidavau į pamoką: laba diena, tamsta mokytoja. Atsisėsdavau, o tamsta mokytoja žinodavo, kurio kūrinio nesu išmokęs groti, kurį mažiau repetavau namuose. Ji sakydavo: prašome pradėti nuo šito. Kovo 8-ąją ateidavau su gėlėmis. Jos skintos mūsų darželyje, bet pas tamstą mokytoją – su gėlėmis“, – sako laidos herojus.

Sugebėjau į vieną spektaklį būdamas studentu neateiti. Alkoholis. Kuo toliau, tuo jis labiau traukė.

Būdamas vienuolikmetis G. Mikalauskas – jau naujoje mokykloje, net naujame mieste – Vilniuje. Priežastis skausminga – tėvų skyrybos.

„Prisimenu skaudžiai. Komisija mokykloje manęs klausė: su kuo nori likti gyventi? Pasakiau, kad su mama. Kai kas tyčiojosi, kad tėvai skiriasi. Su auklėtoja turėjome rimtą pokalbį. Mes, berniukai, kurių tėvai skyrėsi arba jau buvo išsiskyrę, verkėme, buvo sunku. Manau, buvo toks impulsas. Nesugebėjau sukurti šeimos ir jos turėti visą gyvenimą“, – apgailestauja žinomas vyras.

G. Mikalauskas liko gyventi su mama ir jaunesniąja sesute Daina. Persikėlę į Vilnių jie apsigyveno dabar prestižiniame Žvėryno rajone – nusipirko pusę namo. Tais laikais nebuvo net vandentiekio, kanalizacijos, pamena jis.

„Vakare eiti pro Žvėryną... Vieną kartą ėjau, baigėsi didele mėlyne. Mažesnį pastūmiau, pasivijo didesnis. Gyvenome kaip žvėryne. Mokykla, gatvės buvo vau. Lakstėme, bėgiojome. Jei išeidavome su draugais pasivaikščioti, sakydavome: bėgsime ar mušimės? „Mušimės.“ Atsisuki – nė vieno draugo. Paskutiniu momentu nusprendė bėgti.

Buvo visai kitas gyvenimas. Mama sako, kad mane draugai išvedė iš kelio. Galbūt. Atvažiavau visai kitoks, skaistus vaikas, nieko nesupratęs. O Vilniuje vyko gyvenimas“, – tikina pašnekovas.

Problemos su alkoholiu prasidėjo dar besimokant

Mokykloje G. Mikalauskui patiko fizinio lavinimo pamokos, jis gerai žaidė krepšinį. Tačiau kartu su paauglyste atėjo ir noras stipriai maištauti.

„Mama dirbo, kūrė savo gyvenimą, ištekėjo antrą kartą. Man tas nepatiko, priešinausi. Buvome aštuntokai, sugebėjome susimušti su vienuoliktokais. Kai ką iš mano draugų įtraukė į įskaitą – buvo rimta. Aštuntoje klasėje mūsų keturių pasiaiškinimų dėl įvairių padarytų dalykų buvo atskira papkė. Visi mušėsi. Atėjai į šokius – 15-oje vidurinėje atvažiuodavo milicija, pasistatydavo būdą, stovėdavo pareigūnai. Persirengę būdavo šokiuose, buvo muštynės vidury salės“, – pamena laidų vedėjas.

Įsimylėjimai ir dūsavimai dėl priešingos lyties taip pat prasidėjo labai anksti: „Jos vardas buvo Daiva. Pirmas bučinys. Turėjau draugą, jis turėjo tokią madą: eisiu nusižudyti. Mes su draugais neleisdavome jo prie upės Senamiestyje. Paauglystė, augome, smegenys sukosi... Obuolių vynas susukdavo smegenis.

Naujieji metai, mes trise – ji, aš ir jis. Jos mamos nėra, kažkur švenčia, paprašė, kad leistų man ateiti. Atėjome dviese ir jis: manęs niekas nemyli, einu, upė netoli... Aš jį vienmarškinis vytis. Žiūrėjau į jį, o ten ji, nieko nėra namuose. Nežinau, kaip baigsis, kas bus, bet mes būsime dviese, begalinis noras būti dviese. Sakau: nori – eik ir skandinkis. Jis pažiūrėjo į mane: durnas. Ir nuėjo namo. Grįžau pas Daivą, be jokios abejonės.“

Nieko nuostabaus, kad vaikinui neatsispirdavo draugės, – G. Mikalauskas savo charizma sugebėdavo užburti ir mokytojas. „Mokytoja mėgdavo, kai skaitydavau: Nemune ledai išplauks, obelys pabals, parymok, manęs palauk prie baltos obels... Ji buvo labai emocinga, o mes neklausydavome. Sėdėdavome paskutiniame suole su mano a. a. suolo draugu. Kada klasė įsisiausdavo, kai nebesuvaldydavo, atsiversdavo žurnalą ir pradėdavo visiems iš eilės rašyti kuolus. Tada visi į mane atsisuka – aš imu skaityti eilėraštį. Kur buvo kuolai – visiems ketvertai, o Mikalauskui – penki“, – kalba pašnekovas.

G. Mikalauskas po mokyklos nusprendė sekti tetos pėdomis – stojo į Lietuvos konservatoriją, aktorinio meistriškumo katedrą. Mama tuo nebuvo labai patenkinta.

„Pasakiau: jeigu ne aktorinis, važiuoju į Rygą ir stoju į karininkų mokyklą. Mama susiėmė už galvos ir sakė: daryk, ką nori. Ruošiausi pas tetą, ji man padėjo pasiruošti. Per pirmą turą reikėjo parodyti etiudą: „Kartą dramblį gatvėmis vedžiojau. Matyt, žmonėms pasižiūrėti. Juk retenybė. Ką ir bekalbėti.“ – „Ačiū, kitas.“ Išeinu ir suprantu, kad neperėjau. Visus laiko 20 minučių, o čia paskaitai pusę pasakėčios ir sako: ačiū“, – pasakoja jis.

Be abejo, G. Mikalauskas klydo – jis ne tik buvo priimtas studijuoti, bet dar ir antrame kurse pakviestas į Akademinio teatro sceną.

„Už spektaklį gaudavau 3 rublius. Per mėnesį susirinkdavau prie stipendijos. Prie 40 rublių dar kokie 30–40-imt. Sugebėjau į vieną spektaklį būdamas studentu neateiti, vietoje manęs bėgo vaidinti Juozas Kisielius, nors pas jį tada buvo svečių. Alkoholis. Kuo toliau, tuo jis labiau traukė. Buvo problemų jau besimokant, didelių problemų. Visi matė, kaip slystu. Kai ateini į teatrą, ten yra grupės. Visi traukia pas save: einam, susimetam, padarom. Kurse irgi buvo grupelė, su kuria atšvęsdavome. Visi pabaliavoję kitą dieną eina į repeticiją, aš einu baliavoti toliau.

Vedžiau, 20 metų tapau tėvu – labai anksti, buvo sunku. Visi eina švęsti, o aš negaliu. Man reikia namo, nes vaikas mažas. Visi eina žiūrėti spektaklio, turiu meluoti, kad man užsiėmimai. Einu į spektaklį, paskui važiuoju troleibusu, kursiokė prie žmonos klausia: kaip tau spektaklis vakar? Namuose skandalas. Buvau pasiutęs, išsiskyriau, nespėjau pagyventi. Vancevičius sakė: turiu du kurse, kurie dirba kaip dievai, bet geria kaip velniai. Jis nieko negalėjo padaryti. Niekas nieko negalėjo padaryti“, – mintimis dalijasi aktorius.

G. Mikalausko nesustabdė net „Kinoramos“ festivalyje Jurbarke nutikusi nelaimė. „Buvo priėmimas, valdžia. Nemiegojęs. Rimas priėjo, sako: „Gintarai, pasivėdink.“ – „Supratau, jokių problemų.“ Išėjau į koridorių užsirūkyti, atsisėdau ant turėklų, pasakojau anekdotus. Praradau pusiausvyrą, virtau. Buvo antras aukštas, pirmas ir fojė. Atsimenu, kad laikiausi rankomis, galvojau: Dieve, kaip sunku. Ir pasileidau. Pirmame aukšte išsidėliojau ant laiptų. Tas, matyt, atsiliepė po daug metų. Turiu keturias išvaržas ir dvi protrūzijas stubure. Tais laikais nieko nesimatė“, – teigia laidos herojus.

Kitą dieną buvo nustatyta: alkoholyje kraujo nerasta. Supratau, kad neišgyvensiu. Jei šiandien išeisiu, tikrai gausiu galą. Reikia kažką daryti, nes pasidarė baisu.

Galėjo ir nebeprabusti

Nors dar studijuodamas vaidino Akademiniame dramos teatre, baigęs konservatoriją G. Mikalauskas paskyrimo į išsvajotąjį teatrą negavo. Vyras nusprendė – jei taip, tai eis į armiją.

„Seržantų mokykloje buvau praradęs balsą. Piešėme kilimą su acetoniniais dažais ant laiptų naktimis šaltyje. Po trijų parų – viskas. Supratau, kad mano profesijai galas. Bet man labai pasisekė. Duobelėje buvo karinė ligoninė, ligoninės viršininko žmona buvo gerklės, ausų gydytoja. Kai ji sužinojo, kad aš baigęs aktorinį, gavo visus vaistus. Gulėjau, kol grįžo balsas. Jei ne ji, nežinau, kaip būtų buvę“, – kalba aktorius.

Deja, niekas nebuvo aišku ir grįžus iš kariuomenės. G. Mikalauskas nuėjo į „Lėlės“ teatrą. Ten jį pasitiko išskėstomis rankomis – juk dramos aktorius.

„Noras baliavoti nepraėjo, bet koks buvo kalėdinis laikotarpis... Vaidindavome po šešis spektaklius vaikams. Vaidinau ir spektakliuose, ir Kalėdų Seniu buvau, po spektaklio – žaisti su vaikais. Dirbome dviem grupėmis, aktorių nedaug. Vienais metais kolegai, su kuriuo keisdavomės, trūko skrandis. Direktorius sako: ar mums ieškoti iš kito teatro, ar tu vaidinsi visus tuos spektaklius? Nuo gruodžio 18-os iki sausio 27-os negerdamas per Naujuosius metus nė lašo suvaidinau per 280-imt. Fantastinis skaičius“, – pažymi jis.

1987-aisiais G. Mikalauskas vis dėlto grįžo į Vilnių, į Akademinį dramos teatrą. Iš pradžių dirbo rekvizito skyriuje, vėliau – režisieriaus asistentu. Po kurio laiko atsirado ir aktoriaus etatas. Tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir kuriantis pirmosioms privačioms televizijoms G. Mikalauskas paliko teatro sceną. Rytų Lietuvos televizijos eteryje išbandė diktoriaus ir laidų vedėjo vaidmenį.

„Davė tokią algą, nežinau, ar Lietuvos televizijoje diktoriai gaudavo tokią. Tada viskas prasidėjo, viskas užvirė ir buvo dar baisiau. Pinigų buvo, draugų buvo. Diktorių nebereikėjo, reikėjo kurti laidas. Darėme „Kolumbo klubą“ su Vytaru Radzevičiumi, vesdavau renginius. Pasiėmėme operatorių Mantą, kuris visai nevartojo, Vytarui buvo pasakyta: nepradėk, kol nebaigsiu vesti. O paskui...“ – pasakoja pašnekovas.

„Paskui“ galėjo ir nebūti. G. Mikalauskas tuo metu jau buvo sukūręs naują šeimą, susilaukęs dar vienos dukrelės, bet niekas negalėjo sustabdyti prie lūpų taurę keliančios rankos. Iki lemtingojo gimtadienio.

„Buvo 1994 metai, kovo 31-ąją buvo mano paskutinė diena, gimtadienis. Kitą dieną buvo nustatyta: alkoholyje kraujo nerasta. Supratau, kad neišgyvensiu. Jei šiandien išeisiu, tikrai gausiu galą. Reikia kažką daryti, nes pasidarė baisu.

Patekau į geras rankas, žmonės parodė kelią, ilgai su jais bendravau. Kiekvieną rytą ėjau į psichologinius užsiėmimus, kad būtų padas. Pajutau paskutinį šansą – man buvo duotas paskutinis šansas. Paprastai su tokiu kiekiu alkoholio neprabunda. Degtinė buvo kaip vanduo. Buvau viską praradęs. Nuo 1994 metų viskas prasidėjo“, – atmena G. Mikalauskas.

Žmonai išvykus gyventi į JAV vyras išsikovojo teisę prižiūrėti jųdviejų mažąją dukrelę Augustą.

„Man daug kas paskui iš prodiuserių pasakojo – buvo pastatę, kada pradėsiu gerti. O man buvo tokia atgaiva, nes buvo didžiulė atsakomybė. Mano močiutė, ponia Petkūnienė, liko gyventi vienam kambary, mano dukrytė – kitam kambary, o aš – svetainėje. Buvau atsakingas už jas abi tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Močiutė visaip sakydavo: „Niekam nesakysiu, atsivesk.“ – „Ne, yra vaikas. To nebus. Mergaitė auga.“ Žegnojausi, sakiau, kad niekada gyvenime nieko nekursiu. Užauginsiu vaiką, o tada jau koks skirtumas“, – sako G. Mikalauskas.

Neilgai trukus pokštininkas gyvenimas patikrino jo nuostatų tvirtumą. Viename farmacijos įmonės renginyje jis paprašė pagalbon asistentės, padėsiančios dalyti prizus. „Atėjo fantastiškos šypsenos. Man taip įstrigo ta šypsena – daugiau nieko nemačiau. Tik atsimenu šypseną – tokia graži“, – pažymi laidos herojus.

Kad ir kaip keista, drąsuolis aktorius tuomet nedrįso žengti žingsnio toliau. Kol dar vienas renginys juodu su Jūrate vėl suvedė Klaipėdoje. „Tėvas klausė: kada vesi? Niekada, baigėsi mano istorijos. Tikrai buvau padėjęs kryžių, o sausio 28 dieną buvo lygiai 20 metų, kai mes kartu“, – pasakoja G. Mikalauskas.

Tai – ilgiausiai trunkantys ir harmoningi santykiai vyro gyvenime, pagaliau atnešę sielos ramybę. Kitiems mažiau pykčio linki ir aktorius G. Mikalauskas: „Noriu visų paprašyti – nereikia tiek pykčio. Pyktis niekur nenuveda. Reikia daugiau pagarbos vienas kitam. Labai daug kas vyksta iš pavydo – nesveikas jausmas. Reikia džiaugtis tuo, ką turi. Žinau, labai sudėtinga, labai sunku, bet pagarba ir mažiau pykčio – tada viskas bus gerai. Einame į priekį dideliais žingsniais.“

Plačiau – balandžio 28 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Su alkoholizmu kovą laimėjęs Mikalauskas prisiminė lemtingą gimtadienį: supratau, kad galiu mirti
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt