Veidai

2021.05.01 09:34

Kadaise įkalinto Aido Puklevičiaus optimizmą palaikę dalykai – laukiantys artimieji ir tai, kad išeis

„Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.05.01 09:34

„Negali visko mokėti, bet turi nuolatos su savimi dirbti. Mėgstu palyginimą: civilizacija – nuolatinės pastangos. Paliksi tą tvorą, ji pradės byrėti. Ir taip yra su viskuo: gyvenimu, charakteriu... Jeigu juo nesirūpini, jis pradeda byrėti“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ mintimis dalijasi rašytojas, komunikacijos specialistas Aidas Puklevičius.

„Atrodė, kad aukso medaliu pabaigta mokykla, nesunkiai įveiktos teisės studijos universitete ir sklandi perspektyvaus jauno diplomato karjera žada puikią, ne vieno svajonėse pavydo vertą, bet nuobodžią biografiją. Šiandien Aidas neįsivaizduoja savęs diplomato ar jokiame kitame kostiume, o jo veiklos nuobodžia tikrai nepavadinsi“, – įsitikinusi LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Kaip tu atsipalaiduoji?

– Knyga ir muzika. Anksčiau, kai nebuvo tokių dalykų kaip „Spotify“, „iTunes“, kai muzikos klausėmės iš kompaktinių plokštelių, būdavo, kad gauni kokį nors naują kompaktą ir, kadangi gyvenau su drauge, kuri nelabai mėgo mano stiliaus muziką, išvažiuoji namo iš redakcijos, ir, kad perklausytum visą kompaktą, apsuki kokius tris ratus aplink miestą.

– Turi Vilniuje tokią vietą, kuri yra tavo?

– Vilniuje man labiausiai patinka, aišku, Senamiestis, Užupis, Žvėrynas... Kai pro jį važiuoju, galvoju: jeigu visi tie mediniai namukai būtų sutvarkyti taip, kaip keletas jų jau yra sutvarkyta, tai, ko gero, būtų vieta, į kurią visų pirma tempčiau atvažiavusius draugus iš užsienio.

Kur važiuojam? Aidas Puklevičius: tikiu, kad viskas eina geryn, net jei to ir nepamatysiu

<...> Turiu labai blogą savybę: prieš kažkur važiuodamas perskaitau apie tai vos ne viską. Nuvažiuoji į Maroką ir užknisi vietinius klausinėdamas. Pradeda mojuoti, eina toliau nuo tavęs ir galvoja: prakeiktas užsienietis.

– Bet tu tada labai parankus savo pakeleiviams.

– Taip, beveik būnu jiems kaip gidas.

Nesu beprotiškas optimistas – esu optimistas, kad galiausiai viskas bus gerai. Gali būti, kad to nepamatysi, bet vis tiek bus gerai, viskas eina geryn.

– Man visada įdomu visų klausti, koks tavo pats pirmas prisiminimas?

– Pirmas prisiminimas – grynai vizualinis. Prisimenu tik vaizdą. Būdamas 2 metų sugalvojau padaryti eksperimentą – įkišau segtuką į rozetę. Prisimenu savo rudas nudegusias rankas.

– Tavo tėtis turi priežasčių nervintis, ką jis gyvenime yra pražiopsojęs. Taip juokiausi išgirdusi tą istoriją, kaip tavo mama Palangoje, kur jūs atostogaudavote, išėjo galvos išsiplauti...

– Ne, ji skalbė ir išėjo džiaustyti rūbų ar atvirkščiai – jų skalbti, o tėtis žiūrėjo futbolo čempionatą. Man buvo 2 metai. Tėtis neprisimena, ką konkrečiai tuo metu žiūrėjo, man norisi tikėti, kad jis žiūrėjo kažką svarbaus, jeigu taip mane pražiopsojo. Aš, niekieno neprižiūrimas, paėmiau ir išėjau. Baigėsi tuo, kad žmonės pamatė vaikštantį pyplį ir pristatė mane į miliciją.

Tėvai pabalę, persimainiusiais veidais išlėkė manęs ieškoti. Mama grasino skyrybomis ar niekada to neatleisti. Klausinėjo: ar nematėte... Aišku, kažkas matė. Nuėjo į miliciją, aš sėdėjau ant stalo, jau buvau pradėjęs drebinti lūpą supratęs, kad kažkas ne visai taip. Bet po to, kai nuvežė į kaimą, visiems gyriausi: aš buvau milicijoje!

– Kažkaip pradėjai labai anksti skaityti.

– Buvo taip, kad tėtis tokiame žurnale „Švyturys“ perskaitė, jog Anglijoje vaikus pradeda mokyti skaityti nuo 4 metų. Ir jis, aišku: kuo mes blogesni? Pasiėmė abėcėlę, pradėjo mokyti raidžių. Jų išmokė labai greitai. Tada – skiemenų, jų irgi išmokė greitai, bet sudėti žodį... Išėjo kokybinis šuolis, kurio vargšas vaikas negalėjo pats įveikti.

O paskui tėvams papasakojo darželio auklėtoja, kad atėjo Aidas ir pasakė: tėvas metė į mane knygą ir pasakė: tu durnas ir nieko neišmoksi, o aš atsisėdau po stalu ir išmokau. Tada darželio auklėtojos pajuto, kad tai – naudingas dalykas, nereikia vaikams skaityti pasakų. Šitą funkciją užkrovė man. O mano darželio kolegos rėkdavo: Aidai, lėčiau skaityk.

<...> Šiaip esu optimistas. Nesu beprotiškas optimistas – esu optimistas, kad galiausiai viskas bus gerai. Gali būti, kad to nepamatysi, bet vis tiek bus gerai, viskas eina geryn. Ne tiesia linkme, zigzagais, kardiogramomis, bet eina geryn.

Man labai gerai sekėsi, bet bijau, kad man ir toliau būtų gerai sekęsi. Klausimas, ar nebūčiau ten likęs, dabar būčiau tas žmogus, kuris sakytų: dėl šito kablelio „davai“ papietaujame.

– Koks buvai paauglys?

– Paauglys buvau truputį kompleksuotas, antras dalykas, buvo įkalti dideli lūkesčiai. Kažkur pasąmonėje mane tie lūkesčiai pagavo. Trečias dalykas – kai viskas lengvai sekasi, nustoji būti budrus, tinkamai skirti kažkam dėmesio, kreipti daugiau dėmesio į dalykus, kurie tau nesiseka, bandyti juos tvarkyti, užuot galvojus, kad savaime išplauksi.

Niekada negali visko mokėti, bet turi nuolatos su savimi dirbti. Mėgstu tą palyginimą: civilizacija – nuolatinės pastangos. Paliksi tą tvorą, kuri kažkada pastatyta, ji pradės byrėti. Ir taip yra su viskuo: gyvenimu, charakteriu... Jeigu jo nepuoselėji, jeigu juo nesirūpini, jis pradeda byrėti.

– Peršoksiu tavo studijų metus, sėkmingą karjeros pradžią... Ar šiandien po tavo teistumo įsivaizduoji save diplomato kostiume?

– Sunkiai save įsivaizduoju bet kokiame kostiume – kaip biurokratinės sistemos dalį, kurioje reikia kurti savo mini imperijas ir kovoti su kitomis mini imperijomis, kartais – kilniais tikslais. Man maloniau jaustis tarsi truputį menininku, amatininku, turinčiu laisvės.

– Tikiu tavo humoro jausmu. Pagalvojau, kad tavo biografija be tų 11 mėnesių pataisos namuose būtų standartinė. Tu įgavai spalvų.

– Tai ne tik spalvos. Bijau, kad daugelis žmonių susiduria su tokiu dalyku, kad sunku kažką keisti. Kažką darai ir tas kažkas tau tarsi normaliai sekasi, galvoji: gal nereikia keisti? Man labai gerai sekėsi, bet bijau, kad man ir toliau būtų gerai sekęsi. Klausimas, ar nebūčiau ten likęs, dabar būčiau tas žmogus, kuris sakytų: dėl šito kablelio davai papietaujame.

– Kas tave palaikė, kai patekai į įkalinimo įstaigą?

– Tai, kad išeisiu.

– O artimų žmonių palaikymas svarbus?

– Savaime suprantama. Kai mes šnekame apie integraciją į visuomenę, tai įvyksta tada, jeigu kažkas laukia. Problema tada, kai niekas nelaukia.

Visas pokalbis – balandžio 27 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Aidas Puklevičius: tikiu, kad viskas eina geryn, net jei to ir nepamatysiu
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt