Veidai

2021.05.03 07:14

Kostas Smoriginas apie nūdieną: anksčiau galėjau kalnus nuversti, dabar džiaugiuosi atsikėlęs

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.05.03 07:14

„Nebuvau geras tėvas. Man labai skaudu“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ atvirai sako aktorius, bardas Kostas Smoriginas. Žmoną Dalią, su kuria praleido jau 45 metus, už visų namų kampų laikymą jis vadina puikia mama ir šeimininke. Daug metų nepailstant dirbusį aktorių galiausiai sustabdė kūnas. „Tai stipriai duoda per galvą, per supratimą ir pajėgumą“, – pažymi K. Smoriginas.

1953-ųjų balandžio 22-ąją Kaune, spalvingame Žemųjų Šančių rajone, mažaraščio sentikio Kosto ir aristokratiško kraujo Galinos Chodakauskaitės pora susilaukė sūnaus – taip pat Kosto. Išsaugojęs tėvo pavardę jis vėliau tapo žymiausiu Lietuvos Smoriginu – aktoriumi ir bardu. Būdamas mažas K. Smoriginas nesigilino, kokios giminės atstovas besąs.

„Mama surišta su Smetonos gimine, nes abi senelio pusseserės buvo panelės Chodakauskaitės – ir Sofija, ir Tūbelio žmona. Aš pasirinkau Smorigino pavardę, nors mane vaikystėje erzindavo, kad ruskis. Kacapas – Kaune taip sakydavo. Pasilikau tėvo pavardę, nes jis garbingai pragyveno gyvenimą būdamas Smoriginas. Ir rašė, ir kalbėjo lietuviškai, nors močiutė buvo rusė“, – pamena pašnekovas.

Irklavimo bazės ūkio daliai vadovavęs Smoriginas vyresnysis buvo vadinamas Bocmanu. Natūralu, kad Kostukas taip pat gavo pravardę – Bocmaniukas. Nors dar geriau tiktų – Don Žuanas.

„Šančiuose buvo dviejų aukštų medinis pastatas, kur gyveno 10 šeimų. Visi kaimynai buvo kaip giminės. Galėdavau ateiti po mokyklos pas bet kurį papietauti arba gauti arbatos su uogiene ir medumi. Iki šiol prisimenu daugelį kaimynų, savo pirmų meilių. Buvo tokia ponia Mazurienė, po to ji tapo Astrauskiene, jos dvi gražios mergaitės buvo Lilė ir Žaneta. Man nupirko mažiuką akordeoniuką, nusileisdavau apačioje prie durų ir dainuodavau: „Aš nupirksiu tau batukus, bus raudoni, labai gražūs, šilku siuvinėti, tik kojytės labai mažos...“

Po to lipdavau į viršų, nes Lilė šaukdavo: eik valgyti. Lilė buvo mano didžiausia meilė. Prie Lilės nieko neprileisdavau. Pas Lilę atėjo kavalierius, sėdėjau po stalu ir šaudžiau šautuvu į žmogų. Negerai, man tas nebuvo dovanota. Šaudžiau iš pasiutimo, kad mano Lilė sprūsta iš rankų“, – pasakoja K. Smoriginas.

Nuskambėjus Rugsėjo 1-osios skambučiui laidos herojus iškeliavo į savo pirmąją mokyklą, kuri buvo taip arti, kad tiesiog namuose galėdavai girdėti skambutį. Būtent mokykloje jis pradėjo vaidinti.

„Tėvas man, laikydamasis žodžio, padarė špagą, aš būdavau D`Artanjanas iš „Trijų muškietininkų“. Špagavimas buvo baisus, su tais pagaliukais, išdrožtais iš lazdyno, kol man nepradūrė gerklų. Pataikė į burną ir nubrozdino gomurį“, – sako vyras.

Kad nesišlaistytų gatvėmis su kitais Kauno chuliganais, K. Smorigino tėvas nutarė: mažasis Smoriginas eis į muzikos mokyklą. „Tai mane ir išgelbėjo, galbūt nukreipė į sceną“, – svarsto pašnekovas.

Tiesa, iš pradžių gerai mokęsis vėliau jis pradėjo sukčiauti: išvažiuodavo į miestą, išlipdavo anksčiau, nueidavo iki Laisvės alėjos pašto, į saugojimo kamerą pasidėdavo akordeoną ir eidavo į kino teatrą. Kam rūpi, kad vaikas gal nelabai laimingas akordeono dumples tampydamas? Kostas vyresnysis nepraleisdavo progos pasididžiuoti sūnaus gabumais.

Gimę tą pačią dieną. Kostas Smoriginas: nors labai skaudu pripažinti – nebuvau geras tėvas

„Mūsų giminė didelė, 4 mamos seserys, 2 broliai... Suvažiuodavo visi pas mus, tėvas darydavo pasirodymus. Pirmiausia man liepdavo: dabar mano sūnus jums pagros Bachą. Aš verkdamas, naktį pakeltas iš lovos, ant kėdės pastatytas groju. Tetos verkia, kaip pupos ašaros rieda, koks gabus vaikas. Paskui mano meilė akordeonui baigėsi, nes supratau, kad panos akordeonistų ir liaudininkų nemyli. Myli gitaristus – pradėjau groti gitara“, – kalba jis.

Kad jau panos pagaliau myli, galima pamėginti kurią ir pasimatyman pakviesti. Ten, kur tamsiau, kur drąsos daugiau.

„Atsimenu pirmą pasimatymą. Man patiko tokia Mireta. Ilgais plaukais, didžiulėmis akimis – grožio etalonas. Ryžausi parašyti jai raštelį. Ji sutiko nueiti su manimi į kiną. Pasirinkom „Tris muškietininkus“, dvi serijas. Atsisėdome paskutinėje eilėje, kad galėtume už rankų pasilaikyti. Staiga po pirmos serijos užsidega šviesa, išeina toks Leonas, kontrolierius, kino teatro direktorius, kuris filmus leisdavo, ir sako: Bocmaniukas čia? Sakau: čia. „Eik, motina laukia.“ Prie panos... Daugiau nesiryžau nei į pasimatymą pakviesti, nei matytis“, – pasakoja K. Smoriginas.

Kiekvieną pavasarį svarstydavo mesti studijas

Be darbo jis nesėdėjo: nuo mažens tėvo mokytas laivybos paslapčių, ūgtelėjęs nusprendė žinias pritaikyti praktiškai, juolab kad Nemunas – per kiemą. Keltininkas Korsakas kartais leisdavo užsidirbti rublį – perkelti žmones per upę. Tačiau rublio gerokai per maža, ypač kai žinai, kad kitur moka kur kas daugiau, pavyzdžiui, auksinėse lenkų senukų vestuvėse. Vaikinukas nepatingėjo išmokti mazurkos ir krakoviako.

Nebuvau geras tėvas. Man labai skaudu – daug keliavau ir dirbau. <...> Kostas paaugo, tapome draugais, prasidėjo vyriški pokalbiai. Niekada gyvenimo nemokiau ir dabar nemokau. Tegul iš savo klaidų pasimoko.

„Visą vakarą ir popietę grojau, sukėliau jiems furorą, sumokėjo 50–60 rublių, daug tais laikais. O iš vakaro atėjo vienas draugas, atsinešė prezervatyvų. Labai smalsu, sako: telpa daug vandens, beveik kibiras. Pylėm vandenį, iš pradžių su virduliu, paskui kitaip. Ir sprogo jis vidury virtuvės, pilna vandens... Viską mečiau, nes reikėjo į vestuves. Iššluosčiau, kiek spėjau, bet iš strioko tą prezervatyvo pakelį įsidėjau į kišenę.

Grįžus tėvų lova buvo paklota, o mano ne. Pagalvojau, pamiegosiu iki ryto tėvų lovoje, jie grįš, perleisiu. Tą pakelį pakišau po pagalve. Atsikeliu, tėvas stovi prie šaldytuvo: kaip sekėsi? Girdžiu, kad tembras nemalonus. Sakau: gerai, visi gyrė. Pučiuosi, o jis iš kišenėlės traukia: kas čia? Rankos, kojos nusileido. Sako: pradėjai pas mergas vaikščioti? „Tėveli, prisiekiu, jokių mergų.“ – „Pašlemėkas tu, ruoškis, eisime pas daktarą!“ Nieko nebuvo baisiau, kaip visą naktį laukti, kada eisime pas daktarą. Gerai, jei daktaras vyras, o jeigu moteris? Man reikės nusirengti ir parodyti tą daiktą“, – pamena K. Smoriginas.

Likimas buvo dosnus – mama sūnumi patikėjo ir „to daikto“ rodymas daktarei buvo atšauktas. Tačiau talento atšaukti neįmanoma – K. Smoriginas vis dažniau lipo į sceną.

„Dramos būrelis buvo su repeticijom, su grimu, su vaidmenų analize. Pirmas vaidmuo buvo moteriškas, vaidinau pamotę iš Pelenės pasakos. Buvo furoras, visi Šančiai suėjo, tėvai buvo, visi sveikino: koks gabus vaikas, kaip gerai vaidino. Sakė: ką čia jį kankinti su ta algebra, jis bus artistas arba užsiims menais. Galbūt negerai pasakoti, bet privilegijos buvo padarytos, kad nesikankinčiau“, – teigia jis.

Pedagogai dar mokykloje pastebėjo vaikino potraukį būti scenoje. Atėjus metui susipažinti su aukštuoju mokslu, klasės auklėtoja jį supažindino su buvusiu savo klasioku – režisieriumi Vytautu Čibiru. Visgi po metų K. Smoriginas atsidūrė Dalios Tamulevičiūtės rankose.

„Kursas buvo labai įdomus, visas mūsų gyvenimas buvo specialybė. 6 val. prasidėdavo ir niekas laiko neskaičiuodavo. 10 kartų ėjau iš kurso, man atrodė, kad turiu išeiti, dešimtkart verkiau. Kai tik būdavo pavasaris, prasidėdavo meilės reikalai, būdavo dvejetas arba vos trejetas. Pavasarį ateidavau pas Tamulevičiūtę, sakydavau: dėstytoja, gal pasirinkau ne tą specialybę? Bet protinga pedagogė buvo.

Įtariau, kad ji daugiausia su manimi vargo, bet ir simpatijos daugiausia jautė. Sakydavo: gerai, Kostai, dar palauk, pasižiūrėsim. Tas man duodavo vilties. Taip baigiau 4 kursus. Buvo puikūs diplominiai, gavau penketą. Tokia mano psichologija: yra pirmos trys vietos, visa kita neįdomu, ketvirta, penkta man nebeįdomu. Man reikėdavo būt pirmam. Blogiausiu atveju – antram“, – pažymi aktorius.

K. Smoriginas, atrodo, visada pasiekdavo tai, ko norėdavo. Bet kai kas studijų metais jauniesiems aktoriams buvo, nors ir neoficialiai, draudžiama – tuoktis, ypač kurso draugams. Nepaisant dėstytojų draudimų, jų kurse gimė ne viena šeima. O pats K. Smoriginas nusižiūrėjo jaunesnę.

„Čibiras neleido. Turėjau labai gražią kursiokę Bronę Braškytę. Ateina Čibiras, Bronė man už rankos paėmusi. Traukiu ranką, sakau: Brone, ką čia darai? [Čibiras] sako: nelinkiu niekam šitame kurse apsiženyti. Niekas nepaklausė. Bet kaip traukiau ranką, atsimenu. Gėda dabar. Atsiprašau, Brone.

<...> Kartais pietaudavome valgykloje. Užeinu ir staiga matau tokią paną žydra suknele. Tokia graži, šviežia – visiškai kitokia. Pakalbinau. Mes jiems buvome dievai, nes vaidinome profesionalioje scenoje. Mačiau, kaip ji sutriko, persimetėme pora žodžių ir sakau: Dalia, ką tu veiki? Nuėjome pasivaikščioti ir prasidėjo draugystė“, – pažinties pradžią pamena menininkas.

Supratimas, kad nebuvo geras tėvas, kelia skausmą

Santuoka ir bendro gyvenimo rutina kūrybinio polėkio nesustabdė. Baigęs konservatoriją K. Smoriginas pagrindinių vaidmenų gavo vis daugiau. Netrukus Kosto ir Dalios šeimą aplankė nenusakomas džiaugsmas: gimė sūnus, kurį, laikydamiesi giminės tradicijų, taip pat pavadino Kostu.

„Nebuvau geras tėvas. Man labai skaudu – daug keliavau ir dirbau. Ir Dalia daug dirbo. Būdavo, per mėnesį turėdavome 28 spektaklius, beveik kiekvieną dieną. Visi keturi kampai buvo Dalios. Ji puiki mama, šeimininkė, graži moteris. Gyvename 45 metus. Ji prižiūrėdavo, viskas ant jos pečių buvo nukritę. Kostas paaugo, tapome draugais, prasidėjo vyriški pokalbiai. Niekada gyvenimo nemokiau ir dabar nemokau, nesakau: nedaryk to. Vis tiek padarys, tegul iš savo klaidų pasimoko. Gal ir skaudžiau, bet naudingiau“, – tiki aktorius.

Vaidmenis teatre K. Smoriginas skaičiavo dešimtimis. Vieni – labiau įsirėžę atmintin ir sielon, kiti – mažiau. Kai kurie, rodos, amžini.

„Kvadratas“ apvažiavo turbūt 40 šalių. Niujorke vaidinau keturiasdešimt kelis kartus. 14 metų vaidinau spektaklį improvizuodamas. Kartais verkti norisi – čia stovi tas spektaklis. Išeini, vaidini 20 minučių ir jauti, kaip prasideda antras kvėpavimas. Vėl kaip arklys, jausdamas, kad bėgi namo, atbėgi sėkmingai. Būdavo sunku. Man atrodė, kad taip gerai eina spektaklis, ateinu pas Nekrošių, sakau: puikiai, ar ne? Sako: ne. Kai Nekrošius prieidavo ir paspausdavo ranką, būdavo aukščiausias įvertinimas. Tą darydavo labai retai“, – kalba pašnekovas.

Aktorinį talentą įvertino ne tik maestro Eimuntas Nekrošius. Po truputį tarp daugelio arogantišku laikyto talentingojo kino režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus ir K. Smorigino užsimezgė beveik tėvo ir sūnaus santykis. Tai vienas didžiausių mokytojų, kuriuos suteikė gyvenimas, neslepia laidos herojus.

Prieš kokius 10 metų galėdavau kalnus nuversti ir man užtekdavo energijos. Dabar energijos trūksta, blogai jaučiuosi, atėmė ranką, negaliu groti. Atsikeliame su žmona, apsikabiname ir džiaugiamės, kad atsikėlėme.

„Buvo taip įdomu. Dabar bohema – sueina, prisigeria. Tada tai buvo bohema: kalbėti apie meną, spėti pažiūrėti pusę filmo, panagrinėti jį. Tai kartu ir profesijos mokymasis. Tiek sužinojau paslapčių, pikantiškų dalykų – tai nėra tuščias gėrimas, nors išgerti mėgėjai ir aš, iš jis buvome“, – atvirauja K. Smoriginas.

Tarybų Lietuvoje veikė tarybinio kino propagandos biuras, kurio nurodymu aktoriai buvo vežiojami po visą Lietuvą į susitikimus su žiūrovais ir pasakodavo jiems įvairias istorijas iš filmavimų užkulisių.

„Visi žiūrovai laukdavo: kas atsitiko tarp tavęs ir Paukštės, tarp tavęs ir Pleškytės? Visiems buvo smalsu sužinoti, o man nesinori pasakoti tų juokingų dalykų. Paimsiu gitarą. Gal kokios 5–6 dainos buvo parašytos, padainuosiu, pabandysiu. Vieną kartą padainavau, tokie baisūs mikrofonai stovėjo, bet žiūrovai klausė, plojo. Supratau, kad gelbėsiuosi šituo. Vietoj pasakojimų, kvailų istorijų kūrimo, kartais melo naudodavausi šitomis dainomis ir taip atradau dar vieną žanrą, kuris mane užpildo iki šiol. Jis man taip pat reikalingas kaip teatras, kinas ir televizija. Prieš koncertą jaudindavausi dar daugiau nei prieš spektaklį“, – prisipažįsta aktorius.

Vėliau atsirado žymusis „Aktorių trio“ su Olegu Ditkovskiu ir Sauliumi Bareikiu, gimė pačios nuostabiausios dainos, garsieji „Paukščiai“ – begalinėse gastrolėse besiilgint namų ir skaitant Beranger`io eiles.

„Nuo 1992 m. iki 1997 m. teatre nebuvo ką veikti. Tuo metu kriminalinės istorijos viską užgožė, teatre nebuvo žiūrovų. Tas paveikė. Iš pradžių išsigandome, paskui pradėjo viskas stoti į vėžes, teatras grįžo į normalų gyvenimą“, – sako pašnekovas.

Vis dėlto kelias dešimtis metų K. Smoriginas dirbo taip, tarsi būtų atradęs amžinojo variklio formulę. Tačiau vieną dieną kūnas pasakė: pakaks, pailsėk. Insultas, širdies kraujagyslių šuntavimas ir dar vienas insultas. Gyvenimas užtraukė rankinį stabdį.

„Stipriai duoda per galvą, per supratimą ir pajėgumą. Prieš kokius 10 metų galėdavau kalnus nuversti ir man užtekdavo energijos. Dabar energijos trūksta, blogai jaučiuosi, atėmė ranką, negaliu groti. Anksčiau galėjau velnias žino, ką daryti... Dabar atsikeliame, pasisveikiname su žmona, apsikabiname ir džiaugiamės, kad atsikėlėme, kad saulė šviečia, einame su šuniuku pasivaikščioti. Taip ir stumiame savo bemieges naktis, kaip sako Šaltenis: škac, mirtie, škac. <...> Kuo toliau, tuo blogiau jaučiuosi. Taip Dievo duota. Bet kol dar džiaugiuosi saule, kol dar galiu išgerti taurę vyno, tol krutėsim“, – mintimis dalijasi K. Smoriginas.

Plačiau – balandžio 21 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Kostas Smoriginas: nors labai skaudu pripažinti – nebuvau geras tėvas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt