Veidai

2021.04.25 07:00

Keliones terapija vadinantis Martynas Starkus – apie aukso vidurį šeimoje, tris dukras ir keliavimo romantiką

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.04.25 07:00

„Man smalsu, aš vis dar alkanas ir negaliu nusėdėti vietoje, vis ieškau ir man patinka atrasti ką nors įdomaus, daryti ką nors, ko nedariau anksčiau“, – portalui LRT.lt sako keliautojas, žurnalistas, laidų vedėjas Martynas Starkus, keliones vadinantis savotiška terapija. Jis sako esąs dėkingas žmonai ir vaikams už supratimą bei galimybę daryti tai, kas nuoširdžiai patinka.

– Prieš porą savaičių sugrįžote iš mėnesį trukusios kelionės po Afriką. Kas dabar? Galbūt vis dar gyvenate kelionės įspūdžiais? Juk reikia juos suguldyti į televizijos laidas, kurias vėliau išvys LRT žiūrovai.

– „Kas toliau?“ – dažniausiai šio klausimo sulaukiame, vos tik sugrįžtame iš kelionės, o kartais dar bekeliaudami. Toks jau mūsų likimas. (Juokiasi.) Matyt, žmonės taip suręsti, kad juos domina tai, kas laukia ateity. Mums su kūrybine grupe šis projektas dar gyvas. Jis, kaip ir kiekvienas panašus projektas, susideda iš trijų vienodai svarbių etapų.

Pats ilgiausias – pirmasis, pasiruošimo, etapas, kai ieškoma finansavimo, dėliojami kelionės maršrutai, planuojamos įvairios detalės. Kelionė – antras ir pats trumpiausias etapas, paskui – postprodukcija, montavimas ir projekto viešinimas. Šiuo metu esame trečiame etape – ruošiame medžiagą televizijai. Beje, pirmą kartą mūsų cikle bus tiek daug, net 8 dalys.

Man smalsu, aš vis dar alkanas ir negaliu nusėdėti vietoje, vis ieškau ir man patinka atrasti ką nors įdomaus, daryti ką nors, ko nedariau anksčiau.

– Kai kurie žmonės vadinami kelionių kolekcininkais. Jie skaičiuoja aplankytus kraštus, žemėlapyje pažymi kiekvieną šalį, kurioje bent koją buvo pastatę. Ar jūs taip darote?

– Manau, įvairūs žemėlapiai su smeigtukais ar nutrinami yra labai patrauklu. Esu tokį nupirkęs dukroms, kad jos smaigstytų ir pasižymėtų, kur lankėsi. Tai prisideda ir prie geografijos pažinimo.

Tikrai nieko blogo čia nematau, tačiau nei aš, nei Vytaras to nedarome. Juolab kad susimąstau, o kaip nuspręsti, ar šalyje buvai, ar ne. Jei, tarkim, per ją vykai tranzitu ar kampuką jos pravažiavai ir stabtelėjai aštuonioms valandoms – jau galima ją laikyti aplankyta?

Man labiau patinka žiūrėti į didžiulį mano kabinete esantį žemėlapį be visokiausių smeigtukų, kurie galbūt tik trukdytų. Suprantu, koks tas pasaulis didelis, ir kuo daugiau po jį keliauji, tuo labiau supranti, kad dar nieko nematei.

– Kai keliaujate kurti ciklų, viskas atrodo labai sustyguota ir suplanuota. Galbūt kelionėse su šeima paliekate daugiau vietos spontaniškumui?

– Priklauso nuo aplinkybių. Kartais keliaujant su šeima viską planuoti reikia dar labiau, žiūrint, kokį kelionės būdą pasirenki. Kai prieš keletą metų sumanėme automobiliu kelias savaites pakeliauti po Europą ir aplankyti atrakcionų parkus ir zoologijos sodus, turėjome sudaryti detalų maršrutą. Tačiau būna ir tokių kelionių, kai nuvykstame į kokią nors gražią vietą ir ten tiesiog leidžiame laiką per daug neplanuodami.

Esu jai dėkingas, kad priėmė mane tokį, su maža dukra.

– Pastaruoju metu daug kalbama apie emocinę gerovę – kas eina pas psichologą, kas domisi įvairiomis praktikomis, o jums, atrodo, kelionės ir yra tai, kas padeda palaikyti emocinę gerovę. Tiesa?

– Man tai labai svarbu. Kelionės – tam tikra terapija, į kurią su kūrybine komanda leidžiamės jau 15 metų ir kasmet išvykstame maždaug mėnesiui. Mūsų žmonos ir vaikai tai žino, jiems tai normalu. Praėjusiais metais negalėjome išvykti dėl pandemijos. Buvo tikrai nelengva. Sunku buvo ir todėl, kad sugriuvo daugelis kitų projektų, susijusių su dokumentinių filmų kūrimu ir panašiai. Tačiau būtų nesąžininga verkšlenti, nes sunkūs metai buvo visiems, o kai kam dar labiau nepasisekė nei mums, jau nekalbu apie tuos, kurie prarado sveikatą.

Kelionės man ir komandai yra terapija, kaip turbūt ir daugeliui žmonių. Kad ir dabar – sugrįžome iš mėnesį trukusios kelionės. Be viso to, ką pamatėme, pakeitėme aplinką, išvykome iš namų. Juk esamomis aplinkybėmis net ir išėjimas į miestą gali atrodyti kažkas ypatingo, taigi galima tik įsivaizduoti, ką reiškia atsidurti kelis tūkstančius kilometrų nuo namų, kai visiškai pasikeičia aplinka.

– Dažniausiai televizijos žiūrovai mato jus besileidžiantį į kelionės nuotykius ar linksmai kalbinantį pašnekovus. Žmona nesako, kad eteryje esate be galo žavus ir linksmas, o namams ir šeimai to žavesio kiek mažiau lieka?

– Turbūt nesąmoningai viską atskiriame – žmona puikiai supranta, koks esu viešas žmogus ir koks esu namuose, tiesiog Marčius. Tiesa, mano profesija nepaverčia manęs dvilypiu žmogumi, esu beveik toks pats, tik gal viešai labiau apgalvoju, ką sakau. Aktoriai tikriausiai ant scenos būna visiškai kitokie, skirtingi personažai.

Žinoma, kai išsitaškau profesinėje veikloje, namuose labiausiai vertinu tylą, kas yra beveik neįmanoma, nes turime du mažus vaikus. Turbūt, kai grįžtu namo, mano Kotryna, praleidusi dieną su vaikais, nori daugiau pabendrauti su manimi. Tačiau visada randame aukso vidurį – ji supranta mano būseną, o aš – jos.

– O tas Marčius namuose pina kasytes, šildo sriubą, veža vaikus į būrelius, kabina lentynėles?

– Jeigu kalbame apie tai, ką išvardijote, dar yra kur stengtis ir ko siekti. Bet kai ką darau su malonumu, pavyzdžiui, kas rytą vežu dukras į mokyklą, o jei turiu laiko, po pamokų ir pasiimu. Jei man ilgiau primenama, sukalu ir lentynėles, sriubą pasišildyti taip pat moku. Yra dalykų, kurie man tikrai nesvetimi buityje.

Kelionėse pagalvoju, kaip, pavyzdžiui, Markas Polas, Kristupas Kolumbas, Amerigas Vespučis ar kryžiaus žygių dalyviai iškeliaudavo mėnesiams, metams ir niekas iš artimųjų nežinojo, kas jiems nutiko, ar jie gyvi.

– Esate trijų dukrų tėtis. Kartais sakoma, kad auginti dukras daug sunkiau – neva jos puikiai žino, kaip manipuliuoti tėčiu, be to, dažnai manome, kad jos trapesnės, joms reikia daugiau globos nei sūnums.

– Kaip ir minėjote, esu trijų skirtingo amžiaus dukrų tėtis, tad apie jų manipuliacijas daug žinau. Nors maniškės tuo nepiktnaudžiauja. Jos būna gudrios, protingos, linksmos, mylinčios... Geros mergaitės.

Man, kaip ir kiekvienam tėvui, norisi jas apsaugoti, nes pasaulis atrodo baugus, nors suprantu, kad užsidaręs nieko nepasieksi, tad stengiesi, kad ta baimė nenugalėtų. Atsiranda savanoriavimas, šaulystės idėjos, mūsų istorijos svarbūs momentai, vaikų auklėjimas ta dvasia.

Kaip ir sakiau, dabartinis pasaulis kelia nerimą, kita vertus, kokiais laikais buvo kitaip? Kiekviena karta turėjo savų baimių, savo streso, savo nerimo dėl vaikų. Pasaulis niekada nebuvo tik šventas, spindintis, be karų, tobulas. Visada kur nors kas nors ką skriaudė. Galbūt kaip tik gyvename palyginti neblogais laikais, puikioje šalyje. Keliaudamas matau pasaulyje daugybę vietų (lūšnynų, karo zonų, pabėgėlių stovyklų, prastai aprūpintų ligoninių), kuriose niekam nelinkėtum atsidurti.

Aišku, ten gyvenantys žmonės taip gyvena visą gyvenimą, negali palyginti ir nemano, kad gali būti kitaip, tad jiems tai normalu. Tačiau, kai gali palyginti, pradedi vertinti tai, ką turi, džiaugiesi, kad gyveni ten, kur gyveni, ir ne kitur.

– Dažnai pabrėžiate, kad šeima labai jus palaiko, supranta jūsų darbo pobūdį, neriboja saviraiškos. Taip pat vertinate žmonos saviraišką ir norą ištrūkti, pailsėti nuo namų šurmulio? Jūsų žmona taip pat gali bent savaitei susikrauti daiktus ir išvykti į kelionę su draugėmis?

– Žinoma, tik mano žmona savaitei neišvyksta. Buvo kelis kartus kelioms dienoms išskridusi su draugėmis ar sese ir mūsų šeimoje tai tikrai nėra problema. Esu linkęs ją palaikyti ir manau, kad tai šeimoje yra normalu. Tiesa, ačiū Dievui, stengiamės nematuoti ir neskaičiuoti, kas daro daugiau ar mažiau. Taip lengviau išvengti ir nereikalingos trinties. Galbūt ne visada išeina taip, kaip norėtųsi, bet iš principo suprantame, kaip veikia modelis.

Kai gali palyginti, pradedi vertinti tai, ką turi, džiaugiesi, kad gyveni ten, kur gyveni, ir ne kitur.

– Vasarą su žmona minėsite 11-ąsias vestuvių metines. Kaip judu susipažinote?

– Draugų vestuvėse – aš buvau jaunikio draugas, ji – nuotakos bičiulė. Vėliau pratęsėme bendravimą.

– Tuo metu jau buvote žinomas, galbūt dar buvo likęs ir pašėlusio „Tangomanijos“ vedėjo įvaizdis. Nežiūrėjo Kotryna į jus kiek skeptiškai?

– Kažkaip natūraliai išėjo, kad daug bendravome, geriau pažinome vienas kitą. Užtruko ta mūsų draugystė iki vestuvių ne vienus metus, tad ji buvo mačiusi mane visokį, galėjo atsirinkti, kas yra kas. Pasvarstyti, ar eiti toliau kartu.

– Jos negąsdino tai, kad buvote sykį išsiskyręs, turėjote dukrą iš pirmos santuokos?

– Nedrįsčiau spėlioti, kas dėjosi jos mintyse. Galiu pasakyti tik tiek, kad esu jai dėkingas, kad priėmė mane tokį, su maža dukra.

– Šiandien daug žmonių gyvena, kaip sakoma, susimetę, o santuoką vadina tik antspaudu pase. Kiek jums svarbi oficiali santuoka?

– Suprantu žmones, kurie to nesureikšmina, tačiau man santuoka svarbi. Galėčiau ilgai svarstyti, kodėl, leistis į filosofinius pamąstymus, tačiau su metais atsiranda dalykų, kai svarstyti nesinori, – tiesiog užtenka to, kad man taip patinka. Gyvename laisvoje šalyje, dviejų žmonių sprendimai, kurie niekam nedaro žalos, yra jų pačių reikalas.

Žmona puikiai supranta, koks esu viešas žmogus ir koks esu namuose.

– Beje, kelionėse šiuolaikinės technologijos veikiausiai yra nepamainomos bendraujant su namiškiais. Koks apskritai jūsų santykis su telefonais, ekranais, socialiniais tinklais?

– Įdomus. Šiuolaikinės technologijos – neišvengiamas dalykas, su kuriuo reikia susidraugauti. Ir savo vaikus mokau su technologijomis susidraugauti, bet netapti jų vergais. Mano vaikai juokauja, kad feisbukas – jau pagyvenusių žmonių tinklas, nes yra „TikTok“, bet jis – ne man. Bandau koketuoti su instagramu, nežinau, kas iš to išeis. Kadangi yra gausi pasiūla, reikia atsirinkti, kas įdomu ir naudinga profesiniams ar asmeniniams poreikiams.

Beje, kelionėse pagalvoju, kaip, pavyzdžiui, Markas Polas, Kristupas Kolumbas, Amerigas Vespučis ar kryžiaus žygių dalyviai iškeliaudavo mėnesiams, metams ir niekas iš artimųjų nežinojo, kas jiems nutiko, ar jie gyvi. O dabar... Esi kur nors džiunglėse, bandai mačete apsisaugoti nuo gyvačių ir gauni žinutę: „Kokią sofą pirkti – raudoną ar mėlyną?“ Visa kelionės romantika dingsta.

– Galbūt tos romantikos netrūko prieš 15 metų, kai pirmą kartą keliavote po Afriką...

– Tada buvome dingę ilgam. Pamenu, pirmą kartą į namus paskambinome būdami netoli dykumos, kažkur iš Mauritanijos, iš kažkokio plastikinio laidinio telefono, vienai tetai įbrukę į rankas pluoštą pinigų. Garsas vėlavo 20 sekundžių. Tiesiog pranešėme, kad esame gyvi ir sveiki. Buvo savotiškas įvykis.

– Siekiame gyventi įdomiai, o jūsų gyvenimas ir taip iš šono atrodo labai įdomus. Kas veda į priekį? Jaučiate savotišką alkį?

– Man smalsu, aš vis dar alkanas ir negaliu nusėdėti vietoje, vis ieškau ir man patinka atrasti ką nors įdomaus, daryti ką nors, ko nedariau anksčiau. Neseniai sugrįžau iš kelionės po Afriką, o aš jau turiu naujų tikslų, noriu keliauti kitur. Dažnai ir pats savęs klausiu, kas toliau, koks bus kitas žingsnis. Nežinau, kada ateis laikas, kai pasakysiu, kad jau viskas, užtenka. Esu laimingas, kad didžiąja dalimi galiu dirbti tuos darbus, kurie man nuoširdžiai patinka. Tai labai svarbu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt